Ugnė Galadauskaitė: „Kad būsiu žurnalistė, žinojau jau vaikystėje“

Iš Marijampolės kilusi jaunoji LRT ikona – laidų vedėja ir žurnalistė Ugnė Galadauskaitė – į tėvų namus jau kuris laikas grįžta kur kas rečiau nei studijų metais. Darbas LRT ir LRT Kultūros kanalų eteryje, laidų ir reportažų filmavimas, renginių vedimas netgi ir itin veržlaus, ugningo temperamento žmogui, kokia, mūsų akimis, ir yra Ugnė, diktuoja naujus įpročius.

U. Galadauskaitė neslepia, kad Marijampolės apskrities laikraštis "Suvalkietis" yra mylimiausias jos regioninis laikraštis. Būtent „Suvalkiečio“ redakcijoje studijuodama žurnalistiką Vilniaus universitete ji po pirmo kurso atliko praktiką, kada ir įsitikinome, kad Ugnės tėvai nė kiek neprašovė išrinkę jai tokį vardą. Būsimoji žurnalistė nestokojo idėjų, o su visomis redakcijos senbuvių užduotimis susidorodavo ugnies greičiu, be to, išradingai, tiksliai ir be klaidų. Kai po gerų metų Ugnę išvydome LRT ekrane rengiančią reportažus iš įvairių šalies vietų, tikrai nenustebome. Priešingai – pasidžiaugėme, kad pas mus praktikos įgijusi jaunoji kolegė sėkmingai debiutavo televizijoje. O netrukus darbas televizijoje Ugnei tapo kasdienine duona.

Šiandien portalo lankytojų dėmesiui – Ugnės GALADAUSKAITĖS interviu.

– Ugne, teko skaityti, kad apie tai, jog būsite žurnalistė, namiškiams pareiškėte dar gana ankstyvoje vaikystėje, klausydamasi vyresnės sesers ir jos klasės draugės pokalbio apie pastarosios apsisprendimą studijuoti žurnalistiką ir abejonių dėl to, ar pavyks ten įstoti. Kas išprovokavo tokį Jūsų pareiškimą – ambicijos ar suvokimas, kad jums žurnalistika irgi yra patraukli profesija?

– Dabar man net sunku pasakyti, kodėl aš taip tuomet pasakiau, nes buvau gal vienuolikos ar dvylikos metų ir mokiausi penktoje ar šeštoje klasėje. Tuomet turbūt visa giminė svarstė, kokią specialybę ir kokias studijas turėtų pasirinkti mano sesuo. Natūralu, kad girdėdama tas kalbas ir aš pradėjau svarstyti, ką gi čia man reikės daryti, kai baigsiu mokyklą. Pamenu, kad tada man labai įstrigo tos sesers klasės draugės pasakojimas, kad įėjusi į auditoriją per stojamąjį pokalbį ji ten išvydo Editą Mildažytę, Henriką Vaitiekūną, Marijoną Mikutavičių ir dar kažką. Aš pagalvojau: „Dieve! Kokie įdomūs žmonės! Aš irgi norėčiau su jais pabendrauti!“. Vis dėlto įdomiausia, kad į tą mano pareiškimą, kad būsiu žurnalistė, tuomet niekas rimtai nesureagavo, galvodami, kad kol baigsiu mokyklą, dar šimtą kartų nuomonę pakeisiu. Bet aš nė karto jos taip ir nepakeičiau. Tik vieną kartą gyvenime man buvo labai baisu, kai laukiau stojimo rezultatų. Aš pirmu numeriu buvau įrašiusi žurnalistiką, o antru – ekonomiką, nes mano mama labai norėjo, kad bent viena iš dukterų būtų ekonomistė. Štai tada ir pagalvojau, kad jeigu neįstosiu į žurnalistiką, pasaulio pabaigos tikrai nebus, bet pasaulio pabaiga man bus, jei įstosiu į ekonomiką. Laimė, taip nenutiko, plano B neprireikė, ir aš labai džiaugiuosi. Manau, kad esu savo vietoje.

– Ar nutarusi, kad būsite žurnalistė, dar mokydamasi mokykloje kryptingai tam rengėtės, pavyzdžiui, ar rašėte straipsnelius į vietos spaudą?

– Ne. Pamenu, tėtis man dažnai pasakodavo apie Marijampolės laikraščius, televiziją, Jaunųjų žurnalistų mokyklą ir dažnai mane grizindavo, klausdamas, ką aš pasakysiu, jei per stojamąjį pokalbį kas nors iš žurnalistų manęs paklaus, ką toje srityje aš jau esu nuveikusi. Aš buvau įsitikinusi, kad mokydamasi mokykloje negaliu sau leisti būti jaunąja žurnaliste, rašyti straipsnelius į spaudą ir leisti savo laiką papildomoms veikloms. Juolab kad ir taip jų daug turėjau. Be to, pasiskaičiau priėmimo taisykles ir sužinojau, kad stojant į žurnalistiką jokių papildomų balų už kažkokius darbus neskiriama. Tad nutariau, kad visas jėgas ir laiką privalau skirti kuo geresniems baigiamųjų egzaminų rezultatams pasiekti. Ši mano taktika pateisino lūkesčius.

– Ar apsisprendusi tapti žurnaliste save matėte būtent televizijoje?

– Nepasakyčiau, kad buvau griežtai nusistačiusi, nors širdis gal labiausiai į televiziją ir linko. Bet man atrodė įdomu dirbti ir žurnaluose, ir laikraščiuose. Vienintelis, kas manęs tikrai netraukė, buvo radijas ir aš čia savęs taip ir neišbandžiau.

– Ar tikrai žurnalisto profesija atitinka Jūsų dinamišką būdą, charakterį ir siekį daug keliauti, daug pažinti, daug sužinoti?

– Taip. Man labai patinka vienos mano kolegės mintis, kad dirbti žurnalistu yra labai gera, nes kasdien tu susiduri su kitų žmonių problemomis. Ryte tu jomis pasidomi, vakarop jau pateiki galutinį produktą – reportažą, ir viską pamiršti. Ir kai vieną dieną domiesi vieno žmogaus problemomis, kitą – kito, o trečią, pavyzdžiui, dalyvauji kokiame nors renginyje, tau pačiam atrodo, kad savo rūpesčių nė neturi. Kitas dalykas labai gerai, kad gali aprėpti daug skirtingų temų, skirtingų problemų. Kai nuolat giliniesi į vieną temą, atsiranda pavojus, kad pradėsi žiūrovui apie tai pasakoti pernelyg sudėtingai, specifine kalba ar naudodamas specifinius terminus, kurių žiūrovas gali nesuprasti, ir tai bus jau negerai.

– Ar tiesa, kad Jums dėl darbo televizijoje teko specialiai mokytis dikcijos?

– Aš mokiausi ne dikcijos, o atsikratyti suvalkietiškos tarmės. Tai dariau savo iniciatyva, nes mane pačią šiek tiek erzino eteryje girdimas mano suvalkietiškas akcentas. Tuo tarpu TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis, kuriam aš vienąkart kalbėdamasi darbo reikalais pasiguodžiau dėl ryškios savo tarmės, tuomet man pasakė: „Jeigu BBC (didžiausias pasaulio transliuotojas, įsikūręs Jungtinėje Karalystėje – aut. pastaba) laidų vedėjams leidžia kalbėti visomis tarmėmis ir dialektais, kodėl mes čia, Lietuvoje, turėdami tik keturias tarmes negalime jų leisti girdėti per televiziją? Tai nėra nieko blogo, tarmėmis šalis turėtų didžiuotis.“ Ir tie mūsų direktoriaus žodžiai mane ne tik nuramino, bet ir tikrai paglostė širdį. Tik „užmigti ant laurų“ aš tikrai neketinau, nes žinau, kad yra žiūrovų, kuriuos ta tarmė nervina. Nuėjau pas tarmių specialistę, pasitariau ir praėjau netgi tam tikrą kursą. Tiesa, kaip kalbėjau suvalkietiškai, taip ir tebekalbu, bet dabar aš jau išmokau ir dirbdama studijoje, pristatinėdama žinias, žinau, kurią balsę reikia prispausti, kad tarmė būtų kuo mažiau girdima.

– Ar nenorėtumėte savęs realizuoti kokioje nors kitoje žurnalistikos srityje, pavyzdžiui, tiriamojoje ar panašiai?

– Aš turiu visokių minčių, kurios dar plaukioja ore, ir dalintis jomis nelabai noriu. Nuo dabartinio darbo aš tikrai nenutolsiu, nes jau kiekvieną savaitę du kartus skaitau „Panoramos“ žinias ir tris kartus – 17.30 val. žinias. Taigi jau įkėliau koją į pagrindinę Naujienų tarnybos laidą ir tuo labai džiaugiuosi.

Be to, laidoje „Laba diena, Lietuva“ dirbu kaip reporterė, o LRT Kultūros kanale vedu europietiško gyvenimo būdo ir kultūros laidą „Euromaxx“. Kadangi turiu laiko ir esu tokia nenustygstanti, noriu kažką daryti, dar ketinu save išbandyti ir naujuose amplua. Tik kaip jau minėjau, nuo televizijos nutolti neketinu.

– Ar nebandė iš LRT pervilioti komercinių televizijų kanalai?

– Negaliu sakyti, kad bandė pervilioti, bet pasiūlymų buvo ir gana nemažai. Džiaugiuosi, kad jais nesusiviliojau, nes kaip tik buvo pasipylę tuo metu, kai mano karjera LRT tarsi buvo užsistovėjusi. Džiaugiuosi, kad dirbu LRT, nes šis televizijos kanalas man visuomet atrodė būtent tas, kuriame aš geriausiai tikčiau. Nežinau, kaip įvykiai gali susiklostyti ateityje, bet noriu pasakyti, kad labai myliu ir gerbiu žmones, kurie dirba LRT. Tarp jų yra daug, kuriuos nuo seno laikau autoritetais, kokiais kada nors ir aš norėčiau būti. Esu skaičiusi tokią mintį, kad kai ateini į naują darbovietę, pirmiausia turi nesistengti įtikti darbdaviui, o apsidairyti kolektyve ir pažiūrėti, ar jame dirba žmogus, kurio vietoje tu norėtum dirbti po dešimties metų. Aš apsidairiau ir LRT pamačiau daug žmonių, kokiais aš norėčiau tapti po dešimties metų.

Dar vienas niuansas – LRT turi Baltijos šalyse moderniausią žinių studiją, o aš turiu puikias galimybes dirbti ir kaip žinių vedėja, ir kaip reporterė, ir kaip gyvenimo būdo žurnalo vedėja. Taigi tokių galimybių nenoriu prarasti.

– Jūs jauna, gabi, žavi ir populiari. Ar nesate sulaukusi, pavyzdžiui, milijonierių pasiūlymų po kojų „sukloti visas žvaigždes“ ar nupirkti Jums kokį televizijos kanalą?

– Tokių konkrečių dviprasmiškų pasiūlymų nesu sulaukusi. Manau, kad kokią energiją pats skleidi, tokią energiją ir trauki. Aš niekada nesitikėjau, kad man kas nors ką atneš ant lėkštutės. Esu įsitikinusi, kad žingsnis po žingsnio viską galiu pasiekti pati. Tad kokio nors dviprasmiško pasiūlymo aš ne tik nesvarstyčiau, bet jo net neišklausyčiau iki galo.

– O kokio keisčiausio pasiūlymo esate sulaukusi?

– Vesti draugų vestuves. Man tai buvo labai netikėta ir aš to pasiūlymo atsisakiau, nes tiesiog nenorėjau sugadinti draugų šventės. Šiaip aš galiu vesti renginius, tačiau privalau nepažeisti savo ir LRT sutarties. Štai, pavyzdžiui, spalį su buvusia savo auklėtoja Andžela Paplauskiene vedžiau „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos 25 metų jubiliejaus šventę. Su kolega Ignu Krupavičiumi Marijampolės kultūros centre rytoj vesime vaikų ir jaunimo populiariosios muzikos festivalį „Rasos lašeliai“, kuris bus transliuojamas LTR Kultūros kanalu.

– Ugne, buvote išrinkta mylimiausia visų laikų LRT laidų vedėja. Ką Jums tai reiškia?

– Aš, aišku, labai džiaugiuosi ir man labai malonu, bet galvoju, kad taip tiesiog sutapo, jog balsavo daug jaunų žmonių, kurie yra mano „Facebook“ draugai, nes šioje televizijoje tikrai dirbo ir tebedirba daug asmenybių, pradedant legendine Gražina Bigelyte, baigiant kitomis žvaigždėmis, kurios, mano nuomone, tikrai buvo daug vertesnės tokio titulo. Man labai malonu, kad aš bent į tą žiūrovams pasiūlytą sąrašą patekau. Tik to apdovanojimo ir titulo tikrai nesitikėjau. Tad jį priėmiau su avansu, manydama, kad man tai yra paskatinimas ir savotiškas spyris dar labiau stengtis. Kartu manau, kad tai tiesiog įrodymas, jog esu teisingame kelyje.

– Dėkoju už pokalbį.

Ričardo Pasiliausko nuotraukos