Ugdymo įstaigų įvaizdis – visų ir niekieno reikalas

Šiais laikais sunku įsivaizduoti įmonę ar įstaigą, neturinčią interneto svetainės. Net juokaujama, kad jei tavęs nėra internete – tavęs nėra niekur. Dėl to vartotojai kelia vis daugiau reikalavimų interneto svetainių kokybei tiek turinio, tiek dizaino, tiek patogumo prasme.

Kol privatus sektorius gali sau leisti į savo svetaines žvelgti itin kūrybiškai ir imtis modernių sprendimų, valstybinės įstaigos įspraustos į tam tikrus rėmus. Jas reglamentuoja Vyriausybės priimtas nutarimas, kuriame išdėstoma, kokios dalys privalo būti interneto tinklalapyje. Tačiau tai neturėtų trukdyti biudžetinėms įstaigoms siekti aukštos svetainės kokybės. Štai per pastaruosius kelerius metus ne viena šalies savivaldybė, kurių tinklalapis buvo morališkai pasenęs, sėkmingai atsinaujino ir gyventojai jiems rūpimas aktualijas gali rasti naršydami patogesnėse ir patrauklesnėse svetainėse.

Tačiau yra biudžetinių įstaigų kategorija, apie kurią garsiai nekalbama, bet interneto svetainių klausimais joje vyrauja didžiausias chaosas. Tai yra Lietuvos ugdymo įstaigos.

Tarp skirtingų ugdymo įstaigų – didžiulis atotrūkis

Turbūt kone visi vaikus auginantys tėvai gali pasakyti, kad rinkdamiesi į kokią mokyklą ar darželį leisti vaiką, tikrai buvo užsukę į jų internetinį tinklalapį. Ir tai, ką jie ten rado arba nerado galėjo prisidėti prie galutinio sprendimo priėmimo. Mokyklos ir darželiai iš esmės paliekami savarankiškai „kapstytis“ ir patys sprendžia, tenkina juos ar netenkina tai, kaip atrodo ir funkcionuoja jų įstaigos internetinis puslapis. Deja, neretai tai nebūna prioritetas ir svetainė atrodo pasenusi, nepatogi vartotojui, o turinys joje pateikiamas chaotiškai bei neoperatyviai.

Tuo stebėtis nereikėtų. Nei viena mokykla neturi būtent svetainės administravimui skirtos pareigybės. Tuo užsiima kaip tik mokykla sugalvoja: pas vienus informatikos mokytojai, kitur bibliotekininkės, socialinės darbuotojos, lietuvių kalbos mokytojos ir kas tik nori. Nuskriausti už papildomą darbą pedagogai nelieka. Jiems vienokiu ar kitokiu būdu vis tiek sumokama už svetainės administravimą. Bet reikia pripažinti, kad nei vienas iš tokių darbuotojų neturi komunikacijos, viešųjų ryšių, rinkodaros žinių. Nutinka ir taip, kad pedagogas jau ir taip turi nemenką krūvį, o jam ant pečių papildomai užmetama svetainės priežiūra tampa lyg rakštis panagėje. Todėl nenuostabu, kad svetainė, kuri turėtų reprezentuoti visą ugdymo įstaigą, jos vertybes ir veidą atrodo negyva ir nepatraukli.

Pasak specialistų, nereikėtų manyti, jog mokyklai nereikalingas marketingo ir viešųjų ryšių specialistas, besirūpinantis gerąją vartotojų patirtimi. Tokių svetainių vartotojai yra ir mokiniai, ir tėvai, ir mokytojai. Ugdymo įstaiga tam tikra prasme parduoda viešąsias paslaugas ir jos taip pat turi patenkintų arba nepatenkintų klientų. Be to, didelis atotrūkis šioje srityje leidžia išsiskirti privačioms mokykloms, kurios negailėdamos investuoja į savo tinklalapius, siekdamos pritraukti kuo daugiau mokinių.

Visų ir niekieno problema

Druskininkų savivaldybės Viečiūnų progimnazijos direktorė Žaneta Krivonienė sako, kad pradėjusi vadovauti šiai ugdymo įstaigai iš karto suskubo pasirūpinti interneto svetainės atnaujinimu.

„Mano nuomone, svetainė yra pagrindinis mokyklos veidas. Kai aš atėjau į šią progimnaziją, mano pirma užduotis ir buvo sutvarkyti svetainę, kad ji taptų identifikaciniu mokyklos ženklu, nes senoji versija turėjo daugybę trūkumų. Tenka pripažinti, kad žvelgiant į įvairių mokyklų svetaines, galima pastebėti, jog jos yra nefunkcionalios, neatspindinčios įstaigos veido arba pasenusios“, – mano mokyklos vadovė.

Jai pritaria ir Vilniaus Medeinos pradinės mokyklos direktorius Virginijus Molis.

„Galiu pasakyti, kad kai pas mus į pirmas klases ateina mokiniai, 80 procentų tėvų su mokykla susipažįsta tiesiogiai per svetainę. Skaičiai iškalbingi ir puikiai parodo, kiek svarbus reikalas tai turėtų būti ugdymo įstaigai“, – įsitikinęs V. Molis.

Viečiūnų progimnazijoje už inernetinio puslapio administravimą ir turinio kūrimą atsakinga raštinės vedėja. Pasak direktorės Ž. Krivonienės, jai šios pareigos labai patinka ir nors moteris nėra nei marketingo, nei viešųjų ryšių specialistė, ji stengiasi nuolat mokytis, tobulėti bei kurti kuo kokybiškesnį turinį.

Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos vadovai taip pat atkreipė dėmesį į savo svetainę, kadangi jos kokybė netenkino, nuspręsta imtis atnaujinimo. Mokyklos direktorius Vaidas Pocius sako, kad prieš tai teko susidurti su nemenkais administravimo iššūkiais, nes pedagogė, kuriai buvo priskirtos šios pareigos, turėjo per didelį krūvį. Dėl to naujienos vėluodavo, turinys nebuvo kokybiškas, o mokytoja buvo pervargusi. Dabar krūviai paskirstyti kitaip, be pagrindinio adminisratoriaus yra dar keli žmonės, atsakingi už tam tikras veiklos sritis, todėl vienam žmogui tenka mažesnė našta. Tačiau V. Pocius mano, kad pedagogo tiesioginis darbas yra mokyti, o svetainės administravimas – atitinkamų kompetencijų reikalaujanti veikla.

„Tam reiktėtų atskiro žmogaus. Dabar administruoja mokytojas, kuris praveda pamoką, atlaiko krūvius ir dar spėti prižiūrėti svetainę. Jei turėtume žmogų, susipažinusį su viešaisiasi ryšiais, įvaizdžio kūrimo stategija, atkristų daug rūpesčių ir iššūkių, kurių kyla šiandien, tikiu, ne vienoje ugdymo įstaigoje“, – įsitikinęs direktorius.

Raseinių Prezidento Jono Žemaičio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Renata Ulvidienė sako, kad su panašiomis problemomis mokykla irgi yra susidūrusi. Ugdymo įstaiga nuspendė atnaujinti savo svetainę ir dabar joje veikianti turinio valdymo sistema leidžia greitai ir gana paprastai pildyti turinį visai mokyklos bendruomenei, įtraukiant ne tik darbuotojus, bet ir mokinius. Tai leido tolygiau paskirstyti svetainės administratoriams tenkantį krūvį. R. Ulvidienė mano, kad už mokyklos įvaizdį atsakingo asmens pareigybė šalies mokyklose tikrai galėtų atsirasti, tačiau kalbant ne vien apie tinklalapio administravimą, bet ir platesne prasme, atstovaujant mokyklai ir palaikant jos įvaizdį visuomenėje.

Ministerija poreikio nemato

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija jokių papildomų papildomų reikalavimų ugdymo įstaigoms netaiko ir nereguliuoja bei neprižiūri interneto svetainių. Pasak ministerijos atstovų, tuo turėtų rūpintis mokyklų steigėjai, daugeliu atveju – savivaldybės. Tačiau akivaizdu, jog vietos savivalda mažai kreipia dėmesį į šiuos dalykus, todėl galiausiai kiekviena mokykla paliekama iškilusias problemas spręsti savarankiškai.

ŠMSM nemano, jog atskiras etatas būtų reikalingas ir siūlo mokykloms pačioms galvoti, kaip tvarkytis su savo svetainėmis.

„Nemanytume, kad toks atskiras etatas, skirtas būtent administruoti svetainę, būtų būtinas mokykloje, tačiau dėl to gali spręsti mokyklų steigėjai ar patys įstaigų vadovai. Paprastai svetainę prižiūri mokykloje dirbantis kompiuteristas ar kitas mokyklos tam darbui paskirtas asmuo. Mokyklos tvarkosi įvairiai, pvz., kai kur yra praktika, kad vienas asmuo aptarnauja, tvarko kelių mokyklų interneto svetaines“, – lakoniškai atsako ministerijos atstovai.

Tuo tarpu savivaldybių atstovai nesupranta, kodėl turėtų kištis į šiuos procesus ir tikina, kad pačios ugdymo įstaigos geriausiai mato, ko joms reikia ir kaip tvarkytis.

Taigi, galima teigti, jog tai, kaip atrodys ugdymo įstaigos svetainė, tiesiogiai priklauso tik nuo mokyklos ar darželio vadovų.

Teigiamo įvaizdžio formavimas ir organizacijos kultūra yra svarbūs ne tik konkurencinėje ugdymo įstaigų kovoje, bet ir užtikrina aukštesnę vaikams teikiamų ugdymo paslaugų kokybę. Šia tema galima rasti nemažai leidinių ir net mokslinių darbų, tačiau juos daugiausiai rengia užsienio šalių specialistai, kur požiūris į ugdymo įstaigų marketingo strategiją yra gerokai platesnis, nei Lietuvoje.

Remiamas turinys