Nerealioji Jolanta Loseva - profesionalumu apdovanota fotomenininkė stebina tikrumu

Fotografija- neatsiejama mano gyvenimo dalis. Didžiausią aistrą fotografijai pajutau susilaukusi vaikučio, - teigia naujagimių ir šeimos fotografė Jolanta Loseva. Nuoširdi fotomenininkė, pasirinkusi netikėtą fotografijos būdą, šiandien tituluojama, kaip profesionalioji šios srities menininkė. Lietuvos lenkaitė, visa savo siela panirusi į fotografiją stebina netikėtu šiais laikais atvirumu ir tikrumu.

O tarp gausybės šių laikų fotografų Jolanta Loseva spindi labai ryškiai. Tvirto charakterio, bet jautrios širdies menininkė šiandien ryžosi pirmajam savo interviu gyvenime ir skaitytojus žada nustebinti, ypatingai atviru ir šiltu savo pasakojimu apie netikėtus atradimus, savo kaip mamos santykį su vaikais, bei iš kur semiasi dvasios šviesos ir profesionalumo fotografuodama naujagimius.

Kaip gimė naujagimių fotografija ir koks jos tikslas?

Dar besilaukiant pirmo sūnaus, kažkur interneto platybėse pamačiau naujagimių fotografijas. Tada net nenutuokiau, kad kūdikėliai fotografuojami tokie mažyčiai, iki kol sueina 14dienų :) Kadangi hormonai su besilaukiančia moterim daro savo triukus, tai tikrai buvau stipriai sužavėta tais vaizdais, labai norėjau pati tokias padaryti kai gims mano vaikas. Bet tada dar neįsigilinau į visas subtilybes ir „pramiegojau" tinkamą laiką fotosesijai. O tada nusprendžiau, kad reikia išbandyti save šioje fotografijos srityje. Gimus antram sūnui jau vadinau save pradedančiąja naujagimių fotografe.

Naujagimių fotografijos tikslas - įamžinti pačias jautriausias, pirmų dienų akimirkas. Kūdikėliai taip greitai auga, kad net po dviejų savaičių yra labai pasikeitę ir nebesusigrąžinsime tų dienų, o nuotraukose lieka prisiminimai, patys brangiausi, patys šilčiausi.

Kuom skiriasi naujagimių fotografija nuo eilinės fotoseijos?

Bent jau man, naujagimių fotografija nuo kitų skiriasi viskuo. Nuo pasiruošimo iki nuotraukų atidavimo. Tai tokia fotografijos sritis, kuri reikalauja itin didelio dėmesio, daug investicijų, žmogiško jautrumo, begalinės meilės vaikams ir neišsekamos kantrybės. Naujagimių fotografas turi suprasti, kad tėveliams, pirmos dienos yra be galo jautrios ir sunkios, ypač, jei tai pirmagimis. Jie jaudinasi, daug ko nežino, o turi savo didžiausia turtą patikėti nepažįstamam žmogui, todėl čia fotografas tampa psichologu, ir draugu, ir aukle.

Be galo svarbu, kad fotografas, kuris nori fotografuoti naujagimius, nueitų į mokymus, dabar Lietuvoje tikrai yra daug profesionalų, kurie dalinasi savo patirtimi. Ypač svarbūs yra pirmosios pagalbos ir saugumo fotosesijos metu mokymai. Sakyčiau, kad tai privaloma. Teigiu tą drąsiai, nes pati pradėjau nieko nežinodama, tik stebėdama kitų fotografų darbus, draugių leidimu fotografavau jų vaikučius. Bet visi nuo kažko pradedam, o dabar tikrai galimybių daug, tad reikia tik investuoti į savo pačių žinias.

Bet svarbiausia, kuo skiriasi, tai yra pats vaikutis. Fotosesija nuo 5 iki 14 dienų turinčiam kūdikėliui, jei praleisi šią progą, jau nebepakartosi. Tokio amžiaus vaikučiai yra lankstūs, gerai miega, o tai svarbu fotografuojant naujagimius, nes taip užtikriname saugumą. Miegodami nepadaro tokių staigių judesių, kaip nubudę. Dažnai naujagimiai pozuojami taip, lyg būtų mamos pilve, kojytės, rankytės sugludę arti arba kaip mėgstame vadinti susukame į „kokoniuką" .

Naujagimių fotosesiją - švelnumo, trapumo ir tyrumo fotosesiją. Šioje srityje turime pati artimiausia kontaktą su vaikučiu, tokio daugiau nėra jokioje srityje. Kai paimu mažąjį žmogeliuką ant rankų, man išnyksta visos bėdos, mano širdis plaka taip, lyg laikyčiau savo vaiką, atrodo galėčiau sūpuoti dieną ir naktį, glostyti, migdyti. Jie tokie tikri, maži angeliukai. Tai neapsakomas jausmas.

Atskleiskite, kai pradėjote šią veiklą, kaip pasikeitė jūsų gyvenimas?
Kokių netikėtumų esate sulaukusi?

Fotografija mano gyvenime atsirado tikrai seniai ir tai buvo mano hobis. O pradėjus fotografuoti naujagimius, supratau, kad nebenoriu grįžti į darbą, nors mano darbas iš visų pusių susijęs su vaikais. Dirbau darželyje auklėtoja. Nors būti auklėtoja man taip pat patiko, bet mano širdis atsidavė naujagimiams. Kol vieną dieną teko surizikuoti ir užsiimti fotografija ne tik kaip mėgstama veikla, bet ir kaip pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Su šiuo sprendimu mano gyvenime pasikeitė labai daug dalykų. Aš tapau daug laimingesnė, ramesnė, jautresnė žmonių atžvilgiu.

Labiausiai mane stebina tėveliai. Kaskart kai į fotosesiją atvyksta visa šeima, aš žaviuosi kaip tėčiai rūpinasi savo vaikais, kaip padeda mamos, pakeičia sauskelnes, paduoda mamai pamaitinti, padeda fotosesijos metu man. Jaudinasi, išgyvena viską kartu. Mane tas labiausiai žavi. Ir man didžiulė garbė, kai tėveliai iš kitų Lietuvos miestų atveža savo naujagimius pas mane arba kviečia pas save. Tai labai malonu.

Esate mama, koks jūsų santykis su vaikais?

Kas liečia mano šeimą ir vaikus, manau galėčiau būti dar geresnė mama, nei esu. Turbūt kaip ir daugumai mamų kyla minčių, kad permažai stengiuosi, per mažai skiriu laiko ir dėmesio. Bet besąlygiškai juos myliu. Neįsivaizduoju gyvenimo be jų, nors ir kaip kartais norisi pailsėti, nuvežus vaikus pas močiutę, jau po 15 minučių pasiilgstu, trūksta šurmulio, juoko, apkabinimų. Dabar mes esame ypač artimi ir dėl jų verta gyventi.

Sakoma, kad vaikai nemeluoja, kaip manote ar verta gyvenime išlikti vaiku?

Vaikai dar ir kaip meluoja! Net stebiuosi kada jie išmoksta. Žinoma iki tam tikro laiko, vaikai yra tyriausi ir tikriausi. Jie nevaidina, jei jiems gerai, mes matome jų spindinčias akis ir girdime jų nuostabų juoką, jei jiems blogai, jie iškart tai parodo ašaromis ar kitu būdu. Ir atsakydama į klausimą ar verta gyvenime išlikti vaiku - verta. Aišku turime nepamiršti, kad jau esame suaugę, bet kas mane gerai pažįsta, pasakys, kad aš vis dar vaikas. Ir man tai patinka. Aš moku džiaugtis gyvenimu, kiekviena akimirka, aš galiu šokti tiesiog gatvėje išgirdus mėgstamą dainą. Manau tai nuostabu būti laisvam nuo kitų žmonių nuomonės ir daryti tai, kas tau patinka, jei tai nekenkia kitiems.

Ar dabartinė jūsų veikla tapo jūsų gyvenimo tikslu?

Tikrai ne. Darbas, mano kuklia nuomone, negali tapti gyvenimo tikslu. Taip, tai mano svajonių darbas ir aš jį dievinu. O mano gyvenimo tikslas - būti laiminga. Dorai išauklėti vaikus ir mėgautis kiekviena akimirka. O fotografės darbas, jis tik pagražina mano gyvenimą ir padeda siekti šiuos tikslus.

Ar galite atskleisti mūsų skaitytojams ateities planus?

Žinau, kad planuoti yra labai gerai, bet aš dar tik mokausi. Niekada nesisekė to daryti, bet gyvenimas priverčia. Šiemet planuoju daug mokytis, ne tik fotografijos srityje. Taip pat labai norėčiau padaryti savo darbų parodą, kol kas tai maža svajonė, bet tikiu, kad ji taps realybe.
Ir prie planų pridėčiau pasižadėjimą, laiku atiduoti nuotraukas.
Daugiau apie planus nepasakosiu, išlaikysiu intrigą.

Kaip būti gyvenime laimingu?

Tai labai paprasta iš tikrųjų. Tereikia imti iš gyvenimo viską, ką jis duoda. Nebijoti suklysti ir prarasti. Kiekvienai galimybei, sakyti taip! Kiekvienoje situacijoje, kokia bloga ji atrodo - atrasti gerą. Patikėki, įsitikinau tuo ne kartą, kas benutiktų, viskas į gerą. Svajokit, svajonės tikrai išsipildo, kai kažko nuoširdžiai trokštame.