Tyrimas: grįžę iš emigracijos išsilavinę žmonės padeda kurti šalies gerovę

Tvirtas demokratines vertybes, aukštą darbo kultūrą ir nepakantumą korupcijai parsiveža į Lietuvą iš jos po 90-ųjų emigravę aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės. Jie aktyviai kuria visuomenines organizacijas, padeda keisti kartais pernelyg konservatyvias tautiečių nuostatas bei reikšmingai prisideda prie šalies gerovės. Tokias išvadas patvirtino  sociologinis-antropologinis tyrimas, kurį atliko Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir Socialinių inovacijų instituto mokslininkai kartu su kolegomis Kroatijoje, Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

Tyrimo vadovas, VDU Socialinės antropologijos centro vadovas, prof. dr. Vytis Čubrinskas sako, jog didžiausi iššūkiai, kurie iškyla sugrįžusiems, yra susiję su darbo kultūra ir paslaugų infrastruktūra. Pavyzdžiui, šių žmonių šeimos nariams reikalingos nemokamos lietuvių kalbos pamokos, o jiems patiems labai padėtų vieno langelio sistema socialinėms ir kitoms paslaugoms. Nepaisant sunkumų, (re)migrantai dažniausiai pasilieka Lietuvoje – dėl geresnių sąlygų suderinti šeimą su karjera.

„Migracija domiuosi seniai, manau, ją reikia tyrinėti iš įvairių perspektyvų. Remiuosi transnacionalizmu, tai – ekonominiai, politiniai, kultūriniai procesai, kurie peržengia valstybių sienas. Žmones reikia matyti ne tik kaip emigrantus ar imigrantus, bet ir kaip esančius nuolatinės mobilios būsenos, palaikančius santykius, ryšius su kitais. Kaip antropologą mane domina transnacionalinis mobilumas kaip žmogiškasis būvis. Migrantų temą jau esu tyrinėjęs JAV, Indijoje, Rusijoje. Viename projekte teko tirti ir iškart po Sovietų Sąjungos griūties vykusius sugrįžimus iš vadinamosios politinės-prievartinės emigracijos, vykusios Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, traukiantis nuo artėjančios sovietinės okupacijos. Tad šis tyrimas yra logiškas ankstesniųjų tęsinys“, – sako mokslininkas.

Tarptautinis tyrimas parodė, kad dažniausiai grįžusieji stengiasi svetur įgytą simbolinį kapitalą perteikti savo gimtinėje. Tai yra akivaizdus ryšio patvirtinimas tarp migrantų ir ne migrantų: žmonės jaučia tam tikrus moralinius ar kitokius įsipareigojimus ir todėl atlieka tam tikrą priedermę ne tik savo šeimai ar giminaičiams, likusiems Lietuvoje, bet ir tėvynei. Tyrėjus nustebino grįžusiųjų didelis iniciatyvumas, ambicija išdalinti savo atsivežtus socialinius, kultūrinius, intelektinius resursus. Jie labai aktyvūs pilietiškai, siekia užpildyti įvairias Lietuvoje mažiau išvystytas nišas. Pavyzdžiui, viena iš sugrįžusiųjų įsteigė centrą, skirtą vaikams su autizmu, kitas įkūrė mikrobiologijos institutą. Yra daugybė kitų pavyzdžių, kaip grįžusieji realizuoja save įvairiose socialinėse nišose. Dažniausiai Vakaruose (re)migrantai gauna daugiau pasitikėjimo savimi, kurį jie sugrįžę į Lietuvą nevengia realizuoti. Tai ir yra jų stiprybė, dėl to jie ir gali pasidalinti įvairiais socialiniais ištekliais.

„Mūsų tyrime „apimti“ grįžusieji iš migracijos neretai yra aukštos kvalifikacijos žmonės, kurie galėtų sėkmingai įsidarbinti daug kur pasaulyje, nes jie turi didelį intelektualinį potencialą, išsimokslinę. Į Lietuvą jie atvyksta su šeimos nariais, kurie nebūtinai yra lietuviai, vaikai nebūtinai kalba lietuviškai, tad mūsų institucijoms kyla iššūkis, kaip juos priimti. Pavyzdžiui, turėtų būti galvojama apie dvikalbes mokyklas, darželius. Reikalinga vieno langelio sistema jų poreikiams – tai yra socialinės rūpybos, medicinos, gyvenamosios vietos, įsidarbinimo ir t. t. Šiais klausimais padeda Vilniuje veikianti organizacija „International House“, tačiau ji aptarnauja užsieniečius. Tokio pat aptarnavimo dažnai reikėtų ir (re)migrantams. Taip pat praverstų, kad darbdaviai daugiau atsižvelgtų į grįžtančiųjų sukauptą tarptautinę darbo patirtį, kaip privalumą samdant darbuotojus“, – įsitikinęs tyrimo vadovas VDU prof. dr. V. Čubrinskas. 

Be tyrėjų dėmesio neliko Užsienio reikalų ministerijos vykdoma „Globalios Lietuvos“ programa, kuri dabar nukreipta į diasporos rėmimą, lietuvybės palaikymą ir pan. Mokslininkų nuomone, dalis tos programos galėtų būti nukreipta ir į jau sugrįžusius į Lietuvą, nepaliekant jų už borto. „Reikėtų visus tris dėmenis įtraukti: diasporą, tuos, kurie raginami sugrįžti ir jau sugrįžusius. Dažnai atrodo, kad mylime tik diasporą, o kai tik žmonės sugrįžta, tada jau nenorime skirti jiems jokio dėmesio“, – sako profesorius.

Dažniausiai iššūkiai, kurie kyla Lietuvoje grįžusieji iš emigracijos, susiję su darbo rinka. Skiriasi Lietuvoje ir užsienyje siūlomi atlygiai, darbo kultūra, verslo etika. Tyrimas atskleidė, kad sugrįžusiųjų iniciatyvumas, jautrumas bet kokiai korupcijai, šešėlinei ekonominei veiklai yra labai stiprūs. Jie negali pakęsti imituojamo darbo, atsainumo, perdėtos hierarchijos, nepotizmo, saviškių protegavimo. Dėl to darbdaviai juos gali „nusodinti“ arba vertinti kaip atėjusius tik trumpam, nepastovius, nes jie įsidarbinti sėkmingai galėtų ir kitur. Gaudami tokius signalus darbo rinkoje, (re)migrantai neretai linkę patys kurti savo verslus, sau darbo vietas. Tuomet jiems irgi kyla visokių iššūkių. Kiti dalykai siejami su paslaugų infrastruktūros stoka. Pavyzdžiui, jeigu labai reikalingos nemokamos lietuvių kalbos pamokos, užsieniečiai jas gali gauti, o štai grįžusiųjų antrosios pusės, jei tai mišri šeima, – ne.

Tyrimą atlikusių mokslininkų pastebėjimu, sugrįžimas atgal į emigracijos vietas nėra labiau paplitęs, nei pasilikimas. Todėl nereikėtų manyti, kad daug kas pakartotinai emigruoja. Aišku, kai kurie išvažiuoja, nes jie turi didelį žmogiškąjį kapitalą, patirtį, kas padeda bet kur susirasti darbovietę. Tačiau sugrįžusius Lietuvoje labiausiai laiko balansas tarp darbo ir gyvenimo. Čia jie turi geresnes sąlygas būti arčiau šeimos, gamtos, turiningiau leisti laisvalaikį, nes emigracijoje daugelis jų dažniausiai tik dirba ir dirba.

VDU atstovo Martyno Gedvilos teigimu, kokybinį tyrimą „(Re)migrantų socialinės perlaidos visuomenės gerovės augimui: iššūkiai ir patirtys lyginamojoje perspektyvoje (Lietuvos, Lenkijos ir Kroatijos atvejai)“ finansavo Lietuvos mokslo taryba (LMT). Tyrimas buvo išsamiai pristatytas virtualioje tarptautinėje konferencijoje. Tyrimo išvados bus pristatytos 2022 metais pasirodysiančioje knygoje „Returning – Remitting – Receiving: Social Remittances of Transnational (Re)migrants to Central, Eastern and South-Eastern Europe“.

ELTA