Tylusis moterų judėjimo pradininkas – kunigas

2018-ieji paskelbti Lietuvos katalikių moterų sąjungos metais, be to, minimos 110-osios sąjungos įkūrimo metinės. O pradžią šiam moterų judėjimui davė vyras – kunigas Povilas Januševičius. Jam kilo idėja surengti moterų suvažiavimą ir įsteigti draugiją. Gerbdama šios asmenybės indėlį, Vyriausybė nutarė organizuoti P. Januševičiaus 70-ųjų mirties metinių minėjimą. Apie kunigo idėją suburti moteris rašoma leidinyje „Tiesos ir meilės tarnyboje“.

„Argi lietuvės moterys to pat negalėtų padaryti“

Jei ne P. Januševičiaus sumanymas paskatinti moteris susivienyti, jungtis į draugiją ir spręsti aktualius klausimus, gal šiemet dar neminėtume 110-ųjų draugijos įkūrimo metinių. Šis kunigas buvo pirmasis, suvokęs moterų susibūrimo svarbą ir pastūmėjęs jas eiti šiuo keliu. Kaune nebuvo moterų visuomenininkių, kurios galėtų organizuoti, vadovauti moterų judėjimui, todėl vadovavimą kylančiam judėjimui siekė perimti kunigai. Jie 1907 m. rugsėjo 23–24 d. Kaune organizavo pirmąjį Lietuvos moterų suvažiavimą, kuris vyko didžiausiame miesto pastate – teatre. Moterų suvažiavimo sušaukimo mintį pirmasis iškėlė kunigas P. Januševičius.

Apie suvažiavimo idėjos gimimą 1937 metais dvasininkas išdėstė žurnalistei Onai Beleckienei, kuri straipsnyje rašė: „Skaičiau užsienio laikraščiuose, kad kituose kraštuose moterys susiorganizavusios ir daro suvažiavimus. Pagalvojau, argi lietuvės moterys to pat negalėtų padaryti. Kilusia mintimi pasidalijau su kitais.“ P. Januševičius ėmėsi realizuoti suvažiavimo sušaukimo idėją. Jis rengė pasitarimus.

Tiesa, garsiai apie tai kalbėti kunigas nenorėjo. „Tačiau jo asmuo niekur viešai nebuvo keliamas, ir jis pats vengė viešai rodytis moterų organizavimo darbą dirbdamas“, – atskleidžiama 1908–1933 m. spausdintame leidinyje.

Nepaisant nenoro viešintis, jo indėlis – neginčijamas. „Kun. P. Januševičiaus sumanymu įvyko pirmasis lietuvių moterų suvažiavimas Kaune 1907 m. rugsėjo mėn. 23–24 d. Jo sumanymu paskui susitvėrė Lietuvių Katalikių Moterų Draugija, įkurtas moterims skiriamas laikraštis „Lietuvaitė“, – rašoma „Tiesos ir meilės tarnyboje“.

Pirmąkart susibūrė lietuvės moterys

Pirmajame suvažiavime svarbų vaidmenį turėjo atlikti šios moterys: Vaitkevičienė, Rabašauskienė, Lebkauskienė, Kubilinskaitė, Daugelytė ir Augustinaitė. Jos buvo komiteto, sudaryto pirmajam lietuvių moterų suvažiavimui rengti, narės. Pirminė šių šešių moterų užduotis – rengiant suvažiavimą, sudaryti branduolį lietuvių moterų organizacijai. O tai nebuvo lengva: „Didelį ir sunkų turėjo atlikti darbą šis komitetas, kol savo sumanymą įvykdė.“

Kokių sunkumų iškilo pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo metu 1907 m.? Pirmasis ir, ko gero, esminis trukdis – „suvažiavimas, neturėdamas aiškios, katalikėms moterims prideramos krypties, buvo nukrypęs į socijalistų pusę“. XX a. pradžioje katalikių inteligenčių labai trūko – suskaičiuoti, kiek jų buvo, pakaktų abiejų rankų pirštų. Dėl to mintis surengti tik katalikių suvažiavimą nesimaterializavo. „Dėl tos pačios priežasties ir suvažiavimą negalima buvo šaukti katalikių moterų vardu. Užtat jis buvo šaukiamas kaipo bespalvis“, – aiškinama leidinyje.

Nepaisant to, pirmasis blynas nebuvo prisvilęs: „Reikia pripažinti tiesiog, kad pirmasis lietuvių moterų suvažiavimas 1907 m. rugsėjo m. 23–24 pavyko kuo geriausiai. Nežiūrint socijalistinio gaivalo akcijos, jis parodė svetimųjų akimis, kad ir socijalistai, ir katalikai bendram Lietuvos labui moka susitarti (nors tai ne visuomet pasiseka).“

Moterys būrėsi Kauno teatre, kuris prisipildė bemat – buvo pilnutėlis. Be minėtųjų inteligenčių katalikių, daugiausia atvyko moterų iš kaimų. Beje, buvo ir svečių iš kaimyninės Estijos, o sveikinimų negailėjo nei katalikiškos, nei socialistinės organizacijos. Moterų susibūrimas atkreipė ir tuomet šalį valdžiusios Rusijos dėmesį – valdžia „pamatė lietuvių moterų tautišką susipratimą“.

Nerami katalikių moterų organizuoto darbo pradžia

Pirmąkart draugėn susirinkusios moterys reikalavo lygių teisių su vyrais, norėta ir pokyčių mokyklose – lietuvių mokytojų. Tačiau užvis svarbiausias tikslas, ko gero, buvo įkurti lietuvių moterų sąjungą ir vystyti jos veiklą: „Tada reikėjo rinkti būsimai sąjungai organizacinį komitetą, kursai išdirbtų įstatus ir sušauktų antrą lietuvių moterų suvažiavimą.“

Tuomet ir prasidėjo neramumai pirmajame moterų suvažiavime. Agituoti už savo kandidatūrą ėmė tiek socialistės, tiek katalikės. Nors pastarosios buvo šio suvažiavimo organizatorės, vietų prezidiume beveik negavo – „visas buvo iš laisvamanių ir socijalistų“. Agituodami balsuoti už juos, socialistai pasiekė, kad suvažiavimui rengti paskirti komiteto nariai neįėjo į prezidiumą. Ši situacija gerokai apsunkino katalikių šansus patekti į būsimos moterų sąjungos organizacinį komitetą. „Tat dabar, kai reikėjo rinkti būsimos moterų sąjungos organizacinis komitetas, sunku buvo katalikams savo žmones pravesti. Kaimietės, į susivažiavimą atvykusios, nesusivokia: nepažindamos žmonių balsuoja už laisvamanes“, – rašoma „Tiesos ir meilės tarnyboje“.

Negana to, suvažiavime pasiūlyta į komitetą rinkti prezidiumą ir šis pasiūlymas palydėtas plojimais bei priimtas. Taip katalikės buvo nustumtos į antrą planą, o kunigai nebegalėjo ramiai stebėti šio suvažiavimo eigos: „Kun. Olšauskas, adv. K. Samajauskas užstojo organizacinį katalikių komitetą, pasiūlydami jį išrinkti. Turėjo ir kun. Dogelis kalbėti tuo reikalu nuo estrados. Tiesa, jam prezidijumas balso buvo nedavęs. Betgi jis vis tiek savo pasakė: „Rinkimai, sako, esą šališki, nes į komitetą neišrinktos, kurios šį suvažiavimą organizavo. Reikia visą organizacinį komitetą perrinkti.“ Ši dvasininko replika buvo paviešinta ir viename lenkų dienraštyje, o kunigas sulaukė vienos iš susirinkimo dalyvių šmeižto.

Ginti katalikių stojo dar vienas kunigas – S. Stakelė. „Įdomi buvo scena su kun. S. Stakele. Jis iš vietos stipriu balsu sušuko: Išrinko visus socijalistus. Rinkimai neteisėti! Tuokart policmeisteris, pertraukęs susirinkimą, priėjo su vienu Kauno advokatu prie kun. Stakelės ir primygtinai po kelis kartus klausia jo: pakartok ką sakei, pakartok…! Kun. Stakelė susierzinęs, (bendrai jis policijos nekentė) prikišęs prie jų savo galvą ir rankomis skėtodamas rusiškai pakartojo: tu jam pabučiuok, jis tau! Ir tuoj išbėgo lauk, kad policija nesuareštuotų, ir daugiau į salę nebegrįžo. Toji scena daug juokų salėje sukėlė. Policmeisteris ir advokatas grįžo į savo vietas nosis žemai nuleidę“, – apie netikėtai pakrypusią susirinkimo eigą rašoma leidinyje.

Dar vieną triukšmo bangą sukėlė kunigas Tumas, atvykęs iš Vilniaus. Jis pasipiktino iškelta idėja į komitetą rinkti vyrus. Beje, visi siūlomi kandidatai irgi buvo socialistai: „Kun. Tumas ima balsą ir sako: Vyrų visai nerinkite. Kas reikalauja, kad vyrus rinktų, tas nori, kad socijalistai laimėtų.“ Viešo atsiprašymo ėmė reikalauti socialistai, taip pat – prezidiumas (jį, kaip minėta, daugiausia ir sudarė socialistai). Atsiprašymo sulaukta: „Kun. Tumas lipa ant estrados ir sujaudintu balsu atsiprašo. Socijalistai triumfuoja, jam ovacijas kelia. Tas įvykis parodo, kaip socijalistai moka savo garbę ginti. Apie katalikus to sakyti negalima.“

Bendras katalikių ir socialisčių darbas nebuvo įmanomas

Kai pirmojo moterų suvažiavimo metu baigėsi rietenos ir triukšmingi pasisakymai, pagaliau buvo nutarta, kas sudarys moterų sąjungos organizacinį komitetą. Iki jo pavyko prasibrauti ir katalikėms, rengusioms suvažiavimą. „Taigi į sąjungos komitetą buvo išrinkti viso 16 asmenų: 10 iš prezidijumo ir 6 susivažavimo organizacinio komiteto“, – apibendrinama „Tiesos ir meilės tarnyboje“.

Nors susitarimas buvo priimtas, visgi nuolatiniai ginčai parodė, kad siekti bendro rezultato skirtingų pažiūrų moterims bus be galo sunku. Neliko įgyvendintas ir esminis suvažiavimo tikslas, kurį kėlė katalikės moterys, – „sukurti Lietuvių Katalikių Moterų Sąjungą“. Galop ir vienos, ir kitos pasuko savais keliais: „Taigi katalikės moterys pradėjo atskirai veikti, socijalistės atskirai.“

Nevienodai vystėsi jų veikla. Kur kas pastebimesnės buvo katalikės, o jų konkurenčių veikla tyliai nugrimzdo užmarštin. „Katalikių moterų pastangomis buvo sudaryti L. K. Moterų Draugijos įstatai, pati draugija įkurta, išleistas laikraštis „Lietuvaitė“, įsteigta Kaune namų ruošos mokykla, labai gražiai ir pavyzdingai veikusi visą prieškarinį laiką. Socijalistės taipgi buvo įsteigusios savo organizaciją. Vienur kitur buvo įkurti tos organizacijos skyriai. Dabar apie socijalisčių moterų veikimą provincijoje nieko negirdėti“, – rašoma leidinyje.

Svarbiausias žodis – „katalikiškas“

1908 metais įsteigta ir iki 1933-iųjų veikusi Lietuvos katalikių moterų draugija per savo gyvavimo laikotarpį subūrė daugumą kaimo ir miesto katalikių moterų. „Tai draugijai lemta yra dideli darbai nuveikti Lietuvoje religijos, dorovės ir tautybės srityje. Ir jokios abejonės nėra, kad katalikių moterų organizacijai tas milžiniškas darbas pavyks atlikti, kadangi šiandieną
L. K. Moterų Draugija turi gabių, tai idėjai atsidėjusių moterų“, – moterų veiklos rezultatais džiaugiamasi leidinyje.

Nelengvame religingų moterų judėjimo kelyje būta momentų, kai katalikybė nebuvo pabrėžiama kaip esminis veikimo principas, kuriuo vadovaujamasi. Ir tai buvo akivaizdi klaida: „Praeitų laikų prityrimai pamokė, kad norint sėkmingai savo pakraipoje veikti, reikia aiškiai pabrėžti draugijos vardą ir tikslą. Katalikai visur pralaimėjo, kur tik dirbo pridengdami katalikų tikslus bespalviais vardais, neaiškiais tikslais.“

Tarp draugijos narių buvo ir viena moteris, siūliusi per vokiečių okupaciją draugiją padaryti ne katalikiška, o neutralia. Vilnietė tuo labai stengėsi įtikinti per organizacijos susirinkimą. Veltui. „Kiek prisikamavo viename susirinkime M. K. kaldama susirinkimui, kad esą nereikalinga organizaciją vadinti katalikiška. Jeigu katalikės prie jos priklauso, tai vis tiek jos veikimas bus katalikiškas. Gal M. K. neturėjo blogos valios. Gal taip kalbėjo būdama neprityrusi. Dabar net į galvą niekam neateina mintis, kad iš L. Kat. Moterų Draugijos įstatų vardą „katalikių“ reiktų išmesti. Dabar tas vardas „katalikiškas“ taip su mumis susigyvena, kad yra tiesiog garbinga, malonu ir džiaugsminga kurti katalikiškas organizacijas, prie jų priklausyti, ir dėl priklausymo kartais net nukentėti.“