Turkiškas širvintiškės Šarūnės sapnas

Pirmas mėnuo praėjo labai lėtai, laikas slinko kaip įstrigus automobilių spūstyje. Viskas sulėtėja nors viduje kažkur skubi. Tas vidinis skubėjimas, lyg priminimas, tiksintis žadintuvas, kuris nuskambės ir pakels iš turkiško sapno. Per trumpą laiko tarpą gali suprasti, kad Turkija yra nuostabi vien dėl dviejų dalykų - maisto ir kraštovaizdžio. Žinoma, tada turi nemėgti bendrauti su žmonėmis ir norėti būti vienas. Bet jei taip nėra, tada atsiranda trečias dalykas - išprotėję žmonės. Tikrai nuostabu, nes žmonės čia yra atsipalaidavę, pasitikintys savimi, karšto kraujo ir tuo pačiu draugiški. Arba, vienu žodžiu - savotiški. Laikrodis nesustoja tiksėti, o dairantis pro langą žmonės rytais jau velkasi striukes, man bandant suprasti, kur ir kaip prabėgo antras mėnuo.

Kalbant apie visų laikų didžiausią priešą - laiką - reikėtų prisiminti, kad jis visada tiksi vienodai, nors būna dienų, kai jis atrodo vos slenka, arba priešingai - diena prabėga nepastebimai. Turkijoje žmonės niekur neskuba, ypač vasarą. Savivaldybėje, kurioje savanoriauju, taip pat niekas neskubėjo mūsų pristatyti prie darbų, viskas vyko po truputį. Mūsų nuolatinis skubėjimas - tik pripratimas jausti būtinybę produktyviai praleisti laiką, verstis per galvą arba didžiuotis lietuvišku užsispyrimu, kuris dažniausia padeda nesustoti. Stebint turkus, jie turi kitokį variklį, skatinantį gyventi, judėti į priekį. Didžioji dalis Turkijos yra Azijos žemyne, o keli miestai Europos. Nors tai tik geografinė riba, bet ji tuo pačiu skiriasi dešimtmečiais nuo europietiško laisvumo, supratimo apie laisvę, galimybės rinktis. Kodėl ties šita riba Turkija įstrigo į konservatyvumo ir diktatoriškumo pinkles? Kodėl šitas paradoksas jau tampa taisykle, kai išorė yra graži, bet vidus visada būna supuvęs? Pirmas savaitės Turkija užbūrė savo kraštovaizdžiu, medžiuose žydinčiomis gėlėmis, saulėlydžiu toli kalnuose, spalvinga kultūra, mokėjimu neskubėti. Bet už viso šito, po truputį, išlenda turkų problemos. Turistų laimei, jie šito nespėja pajausti. Neužtenka laiko.

Visada pasitaikius progai apsilankau turkiškos muzikos koncertuose. Vienas pastebėjimas - vietiniai nešoka. Jie tiesiog stovi ir klauso, nepriklauso nuo koncerto vietos, laiko ar atliekamos muzikos. Paklausus kodėl, jie atsako, kad tiesiog taip yra. Ir dar vienas pastebėjimas - daug apsaugos. Renginiuose pilna policijos, visi įeinantys yra pilnai patikrinami, taip pat yra blokuojamas ryšys. Daug apsaugos taip pat yra viešojo transporto stotyse, savivaldybėse. Tik kartais pasijauti ne saugomas, o bauginamas. Kartais tokiose vietose būna moterų su verkiančiais vaikas ant rankų, kurių kažkodėl nenorima įleisti. Galbūt tam, kad pagerinti bendrą renginio ar aplinkos nuotaiką. Kiekvieną dieną aš vis dar randu kuo čia stebėtis.

Yra tokie momentai, kurie man visada primena, kad aš esu ne namie. Tai iš mečečių garsiakalbių sklindančios dainuojamos maldos garsas. Išgirdus šį garsą per kūną nueina šiurpas, nejučiom pagaunu save besidairančia, ar niekas nepasikeitė gatvėje. Vieni šitoje maldoje atranda ramybę, kiti nepasitikėjimą. Aš Turkijoje atradau ramybę važiuodama naktį autobusu nelabai pažįstamose vietose. Supratau, kad nebijau pasiklysti. Kada galima sakyti, kad jau tampi pasaulio žmogumi? Ar kai visas pasaulis tampa namais? Gal tada ir laikas tampa draugu, kuris grėsmingai nebeskaičiuoja gyvenimo minučių ir leidžia tiesiog gyventi.

Šarūnė Šidlauskaitė
Izmiras, Turkija

Tai antras pasakojimas, kuriame širvintiškė Šarūnė Šidlauskaitė dalijasi savo įspūdžiais iš savo stažuotės Turkijoje. Pirmąjį pasakojimą rasite čia