Turininga kelionė – atgaiva širdžiai

Vaiskų trečiadienio rytą Birštono „Bočiai“ išsiruošė į suplanuotą kelionę. Skriejome sostinės Vilniaus link. Atgaivinome pandemijos prislopintus jausmus, siekdami ne tik paskaityti, išgirsti, bet ir pamatyti. Vėl žvelgėme į plaukiantį vasarojų, grožėjomės Aukštadvario ir Trakų ežerais, akimis ieškojome labirintų kukurūzų laukuose. Žalia žalia vasara, nušviesta kaitriais saulės spinduliais, budino sielą ir bylojo, kokia nepaprastai graži mūsų žemė.

Mūsų kelionės tikslas buvo seniai suplanuotas: apsilankyti Šv.Pranciškaus Asyžiečio ir Šv.Onos bažnyčiose, pabūti prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir pasivaikščioti Bernardinų parke. Po kelionės pirmiausia pasivaikščiojome nugludintais parko takeliais, pasigėrėjome fontanais, pasiklausėme Vilnelės čiurlenimo, prisiminėme, kad šis parkas anksčiau buvo vadinamas Sereikiškių, kad čia vešėjo vilniečių daržai. Vėliau žinojome jį kaip Jaunimo sodą ir tik po trejus metus trukusios rekonstrukcijos, 2013 metais parkas vėl pavadintas ankstesniu Bernardinų vardu. Iš parko pasukome Šv.Onos bažnyčios link.

Iš išorės išdidi ir stilinga bažnyčia  su vienuolyno pastatais sudaro reikšmingiausią Lietuvoje gotikos stiliaus pastatų ansamblį. Šv.Onos bažnyčios statybai buvo panaudotos net 33 formų plytos. Šventovė baigta statyti 1500 m. 1812 m. prancūzų kariuomenė rekvizavo Šv.Onos bažnyčią iš pradžių amunicijai, vėliau karo belaisviams laikyti. Nors Napoleonas Bonapartas ir žavėjosi bažnyčios grožiu, net norėjo ant delno padėjęs perkelti į Paryžių, tačiau nesudraudė nei savo generolų, nei kareivių, barbariškai naikinusių bažnyčios vidaus inventorių. Bažnyčia, daug kartų atstatyta, rekonstruota, didingai atrodo ir šiandien. Šventovės viduje ramybė ir kuklumas skatina nuoširdžiai maldai.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, labiau žinoma kaip Vilniaus Bernardinų bažnyčia, Kazimiero Jogailaičio buvo pastatyta 1469 metais. Bažnyčioje yra vienuolika natūralios medžio spalvos medinių altorių, dvi koplyčios: ornamentuota Šv. Mykolo bei Trijų Karalių. Šioje šventovėje taip pat ramu ir gera. Uždegėme žvakeles savo artimųjų atminimui, pasimeldėme.

Netrukus mes jau – prie paminklo Adomui Mickevičiui (1798–1855) – garsiam lietuvių ir lenkų romantizmo laikų poetui. Jo kilmė, gyvenimas, veikla ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuvos istorija ir lietuvių kultūra. Poetas yra kilęs iš senos lietuvių bajorų giminės, gyvenusios Rodūnės apylinkėse. A.Mickevičius save laikė Lietuvos ir Lenkijos valstybės piliečiu, rašė lenkų kalba, tačiau Lietuvą vadino savo Tėvyne. 1987 m. rugpjūčio 23 d. būtent prie paminklo A.Mickevičiui įvyko mitingas, kuriame pirmąkart sovietinėje Lietuvoje buvo viešai pasmerktas Molotovo–Ribentropo paktas, jo slaptieji dokumentai. Šis mitingas buvo pirmoji politinė lietuvių demonstracija, pažymėjusi Lietuvos Atgimimo – išsilaisvinimo iš Sovietų Sąjungos – pradžią. Stovėdami prie paminklo prisiminėme mums mielus poeto kūrinius: „Vėlines“, „Konradą Valenrodą“, „Gražiną“, „Poną Tadą“.

Savo kelionę tęsėme į Saulės ir Antakalnio kapines. Saulės kapinės, kitaip dar Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kapinės, minimos nuo 1828 m. Jose palaidotas mūsų žemietis kalbininkas, profesorius Jonas Kazlauskas (1930–1970). Šie metai ženklūs mus palikusių brangių žmonių gimimo ar netekčių jubiliejais. Tarsi broliui stovint prie J.Kazlausko kapo, nuskambėjo Onutės Valerijos Grybauskienės priminti Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Žemei, gyvybei, kalbai – nešiotai, nesunešiotai. Kalbai mūs. Ak, nekaltai, kad liko gyva lig šiolei. Gyva, kad būt ką mylėti iš Donelaičio poemos, kad būt ką žodžiais tylėti, brolį už rankos paėmus.“ Tai – poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai, skirti bendramoksliui, kalbos puoselėtojui, profesoriui Jonui Kazlauskui. Baltistikos ąžuolui šį rugpjūtį būtų sukakę 90 metų, o ruduo jau suskaičiuos ir 50 metų, kai jo netekome. Mintyse prisiminėme ir J.Kazlauskui skirtus renginius Matiešionyse, suviešėjusį ąžuolyną, jo išpuoselėtą tėviškę. Onutei Kurapkienei vadovaujant sukalbėjome ir maldas.

Antakalnio kapinėse pirmiausia nusilenkėme poetui, garbiam kraštiečiui Justinui Marcinkevičiui. Jo paties eilėmis iš rinkinio „Autoanalizės“ Onutė Grybauskienė kvietė įsijausti kiekvienam į save: „Nes kiekvienas didelis kaip lašas, o visi su saulėm artimi. Niekada žmogus nebuvo mažas, jeigu jis tik buvo savimi.“ Spragsint žvakelių liepsnelėms, deklamavome, dalinomės prisiminimų akimirkomis, meldėmės ir džiaugėmės galėdami pabūti taip arti kūrėjo.

Žemėliau gerbiamų Marcinkevičių kapo iš tolo spindi memorialinis ansamblis Sausio 13-osios aukoms atminti. Atmintis skaičiuoja trisdešimtuosius metus po jų netekties. Jau 25 metai, kai sukurtas šis monumentas su įrašytais žuvusiųjų vardais. Degame jiems atminimo žvakeles ir klausomės Aldonos Mildos Valatkienės minčių apie laisvę, apie netekčių kelią į ją. Mename žuvusiuosius priešakinėse linijose – jie mūsų vaikai, mūsų pasididžiavimas. Jiems liepsnojame meile širdyse, degdami žvakių liepsneles ir kalbėdami padėkos maldas.

Kylame dar aukštėliau prie pirmo po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko Amžinojo poilsio vietos. Prabėgo 10 metų po jo netekties. Mename jį tvirtai žengiantį ir vedantį mus į NEPRIKLAUSOMYBĘ. Nusilenkiame jo tvirtumui, jo tikėjimui pergale. Sukalbame maldas jam ir kitiems čia besiilsintiems signatarams.

Ilgas kelias per kapines, tarsi per kopas. Visiškai netikėtai gide mums tampa tragiškai žuvusio kompozitoriaus Tomo Dobrovolskio motina Angelė. Jos vedini Menininkų kalnelyje nusilenkėme ir uždegėme žvakeles: Gediminui Girdvainiui – „Velnio nuotakos“ Pinčiukui, birštoniečiui kino operatoriui Audriui Kemežiui, apdovanotam Sidabrine gerve ir pelniusiam Nacionalinę premiją (jam nusilenkė ir jo buvusios mokytojos Gražina Petrauskienė ir Nijolė Juozaitienė), Vytautui Šapranauskui, Antanui Šurnai, Gintarui Ruplėnui, Donatui Banioniui, Nelei Paltinienei, Juozui Baltušiui, Monikai Mironaitei, Jurgai Ivanauskaitei, Jonui Avyžiui, Vytautui Kernagiui, Virgilijui Noreikai, Ričardui Gaveliui ir Kaziui Bradūnui. Savo maldomis pagerbėme visus besiilsinčius Antakalnio kapų ansamblyje. Susimąstėme prie 2018 m. perlaidoto partizanų vado A. Ramanausko–Vanago (1918–1957) kapo. Pasimeldėme ir jautėmės laimingi, darydami gerus darbus, prisimindami tuos, kuriuos mylėjome ir kurie gyvi mūsų širdyse.

Turiningos dienos įspūdžius aptarėme Senojoje Trakų kibininėje, gardžiuodamiesi karaimiškais kibinais ir atsigaivindami šalta gaivia gira. Namo riedėjome nepavargę ir laimingi, kad dar vieną dieną įsirašėme į gerų darbų virtinę.

Julija Barutienė, Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė