Tūkstančiai žmonių mini Srebrenicos genocido 30-ąsias metines

Tūkstančiai žmonių penktadienį susirinko į Srebrenicą paminėti genocido 30-ąsias metines.

Minėjimo išvakarėse tūkstančiai Srebrenicos taikos žygio dalyvių, nuėjusių daugiau kaip 100 kilometrų žudynių aukoms ir išgyvenusiesiems atminti, atvyko į Srebrenicos–Potocario memorialinį centrą.

Septynių žudynių aukų palaikai bus palaidoti per iškilmingus minėjimus, skirtus prisiminti kruviniausią XX amžiaus 10-e dešimtmetyje vykusio Bosnijos karo tarp etninių grupių epizodą. 

Karas kilo Bosnijai paskelbus nepriklausomybę, kuriai pritarė šalies musulmonai ir kroatai, bet priešinosi serbai.

1995 metų liepos 11 dieną, po daugiau nei trejus mėnesius trukusius apgulties, Bosnijos serbai užėmė Jungtinių Tautų (JT) saugomą Srebrenicą.

Jie nužudė mažiausiai 8 tūkst. bosnių musulmonų vyrų ir berniukų ir palaidojo masiniuose kapuose. 

Taip pat buvo nužudyta apie 100 moterų, 80 iš jų palaikai vis dar nerasti.

Iki šiol identifikuota ir palaidota apie 7 tūkst. aukų, dar maždaug 1 tūkst. kūnų vis dar nerasti.

Siekdama nuslėpti nusikaltimą, Bosnijos serbų valdžia palaikus išvežė į antrines masines kapavietes, todėl, pasak ekspertų, daugelį kūnų sudraskė sunkioji technika.

30 metų skausmo

„30 metų nešiojomės skausmą savo sielose“, – sakė Srebrenicos moterų asociacijos vadovė Munira Subašič.

Per žudynes žuvo jos vyras Hilmo (Hilmas) ir 17-metis sūnus Nerminas.

„JT saugomoje zonoje žuvo nekalti mūsų vaikai. Europa ir pasaulis tylėdami stebėjo, kaip žudomi mūsų vaikai“, – teigė ji. 

Penktadienį memorialiniame centre palaidotos septynios aukos, įskaitant 19-metį vaikiną ir 67-erių moterį. 

Ekspertai teigė, kad daugumos aukų palaikai yra nepilni, kartais juos sudaro tik vienas ar du kaulai.

Šeimos ilgus metus delsė palaidoti savo artimuosius, laukdamos, kol bus rasta daugiau palaikų.

Tačiau Mevlida Omerovič nusprendė ilgiau nebelaukti ir palaidoti savo vyrą Hasibą. 

Jis buvo nužudytas būdamas 33 metų, tikriausiai Petkovčiuose, maždaug už 60 km į šiaurę nuo Srebrenicos.

Iki egzekucijos tūkstančiai žmonių buvo užrakinti mokykloje. 

Tai viena iš penkių masinių egzekucijų vietų, kuriose vyko žudynės. Tai vienintelis 1992–1995 Bosnijos karo epizodas, kurį tarptautinės teisingumo institucijos pripažino genocidu. 

„Praėjo 30 metų ir man nebėra ko laukti“, – antrino 55-erių M. Omerovič. 

Ji nori aplankyti savo vyro kapą, nors karste bus tik jo žandikaulis.

Nezira Mehmedovič sako, kad lankydama savo dviejų sūnų Sajibo (Sadžibo) ir Sinano, nužudytų, kai jiems buvo po 20 metų, kapus, jaučiasi jiems artimesnė.

„Man labiausiai patinka čia atvažiuoti pas savo sūnus. Aš su jais kalbuosi, verkiu, meldžiuosi, bučiuoju juos (...) ir taip jau trisdešimt metų“, – sakė ji AFP, sėdėdama prie savo sūnų kapų.

„Man nuolat dėl jų skauda širdį, – verkdama sakė 75-erių moteris. – Sako, kad gyvenimas tęsiasi (...) Bet kaip?“

Serbai toliau neigia genocidą

Radovanas Karadžičius, karo metų Serbų Respublikos prezidentas, ir jo pajėgų vadas Ratko Mladičius (Ratkas Mladičius) specialiame tribunole Hagoje buvo nuteisti dėl genocido.

Tačiau Serbijos ir Bosnijos serbų lyderiai ir toliau neigia, kad žudynės buvo genocidas.

„Serbai Srebrenicoje nevykdė genocido (...) jo nebuvo“, – šį mėnesį sakė Bosnijos serbų lyderis Miloradas Dodikas.

Pernai JT liepos 11-ąją paskelbė Srebrenicos genocido atminimo diena, nepaisant įnirtingo Bosnijos serbų ir Serbijos pasipriešinimo.

„Liepos 11-oji – didelio liūdesio ir skausmo diena“, – AFP sakė Ramiza Gurdič, kurios vyras Junuzas ir sūnūs Mehrudinas bei Mustafa žuvo per žudynes.

„Bet man kiekviena diena yra liepos 11-oji, kiekviena naktis, kiekvienas rytas, kai atsikeliu ir suprantu, kad jų čia nėra“, – pridūrė ji.