Tu parodysi taką, kuris veda į gyvenimą

Tai žodžiai iš psalmyno (16,11). Ir tai žodžiai apie tėvą. Visad juos prisimenu birželio pradžioje, švenčiant Tėvo dieną. Daug gražių žodžių tarta apie mamas ir tai gerai, o apie tėčius rečiau, bet ką darysi, nes vyrai daug pagyrimo žodžių ir nereikalauja.

Net Tėvo diena Lietuvoje į valstybinių švenčių sąrašą įtraukta tik 2009 metais. 69 parlamentarai balsavo už šios dienos įtraukimą, 4 – prieš, 5 susilaikė. Likusieji, Dievažin, kur balsavimo metu buvo dingę. O juk archeologai yra aptikę net 4 000 metų senumo sveikinimą tėvui. Pastoviai Tėvo diena pradėta švęsti 1910 metais ir ją įteisino amerikietė Luiza Dod, kurios motina mirė, gimdydama šeštąjį vaiką, ir tėvas vienas visus juos išaugino.

Lietuviai Tėvo dieną mini pirmąjį birželio sekmadienį, kai kas – antrąjį, o dar kiti – trečiąjį, ne vienoje šalyje (Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Belgijoje) Tėvo diena švenčiama kovo 19 d., minint šv. Juozapą, Kinijoje gi rugpjūčio 8 d., nes skaičius 8 tariamas „Ba“, 8 mėnesio 8 diena – „Baba“, o tai kinų kalboje reiškia „tėvas“.

Daina, kurią išmokė tėvas

Mano galva, pats kvailiausias klausimas apie tai, ką labiau myli – mamą ar tėtį. Į mamą aš visą laiką kreipdavausi „Jūs“, į tėtį – „Tu“. Net nežinau, ką apie tai sako etiketas, bet man taip išeidavo, ir tiek. Gal tėtis buvo panašesnis į gerą draugą. Nors daugelis sako, kad ne tik į tėtį, bet ir į mamą jie kreipiasi „Tu“ ir tai parodo artimą ryšį, o „Jūs“ kažkaip formalu. Kiti sako, jog ir į mamą, ir į tėtį kreipiasi „Jūs“. Neginčysiu, kad ir tie, ir kiti neteisūs.

Dainų apie mamą daug, o apie tėvą žinau tik vieną (manau, kad jų yra ir daugiau, bet vis tiek tik keletas) – iš Šiaulių kilusio, dabar Klaipėdoje gyvenančio kompozitoriaus Benhardo Calzono „Tėvui“, kurią dainuoja Simonas Donskovas. Šiomis dienomis, tai yra šiandien, rytoj ir sekmadienį, be abejo, ji bus prisiminta ir skambės radijo bangomis, o nuo birželio 4 d. bus vėl metams pamiršta.

Mano tėtis buvo linksmo būdo ir, nors kaip ir aš neturėjo klausos, vis tiek mėgdavo padainuoti. Mane jis išmokė „Bitlų“ „Yellow Submarine“. Tiesa, visos dainos nei aš, nei jis neišdainuodavome, bet vis kartodavome priedainį: „We all live in a yellow submarine.“

Įsiminiau ir pirmą knygą, įteiktą tėvo. Tai buvo Vilhelmo Haufo „Špecarto smuklė“, jei gerai pamenu, su Gustavo Dorė iliustracijomis. Gaila, tos knygos neišsaugojau. Jos leidimo metai galėjo būti gal 1960-ieji. Šiandien labai norėčiau ją turėti savo bibliotekoje, visur ieškau, bet nerandu.

Pamenu ir kino filmą, į kurį nusivedė tėtis. „Palydovo“ kino teatre žiūrėjome „Kryžiuočius“ pagal H. Senkievičiaus romaną. Tėtis labai piktinosi, kaip lenkų kino kūrėjai vaizduoja lietuvius. Šie, kaip buvo vaizduojama filme, lipdavo ant savo pirkių šiaudinių stogų ir nuo jų šliuoždavo žemėn it vaikai, o gal durneliai, pajusdami didžiulį pasitenkinimą. Tėtis aiškino, jog tuo metu lietuviai jau buvo išsilavinę, nes tai buvo lietuvio Jogailos – LDK valdovo ir Lenkijos karaliaus – laikai. Tuomet pirmą kartą ir sužinojau apie LDK. Tiesa, ne viską supratau ir tos raidės man sunkiai šifravosi, bet gal tai mane vėliau paskatino domėtis Lietuvos istorija.

Tekstą apie vyrus rašyti nėra lengva

Tėtis – tai vyrų pasaulis. O rašyti apie vyrus nėra lengva. Todėl, kad vyrai mažiau įdomūs nei moterys. Štai, pavyzdžiui, pirma mintis, šovusi į galvą, kad automobilyje, žvelgdamas į veidrodėlį, nukreiptą į mašinos galą, vyras mato tai, kas dedasi už mašinos, t. y. paskui važiuojančiuosius, o moteris tame veidrodėlyje mato save.

Psichologai sako, kad vyrai pernelyg nori dominuoti. Prisiekusi feministė į tai mielai trenks: „Prisidominavote! Va, kur nuvarėte pasaulį!“ Bet vyrų ir moterų laimė susideda iš tų pačių komponentų, tik kitos proporcijos. Bent man atrodo, kad moterų ydos mažiau pastebimos, o vyrų jos veržte veržiasi į dienos šviesą. Kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis. Kuris įdomesnis – standartinis vyras ar standartinė moteris? O kuo geriau būti – vyru ar moterimi? Amžių klausimas. Ir neatsakomas. Statistikos rinkėjai ištyrė, jog vyrai dažniausiai ir nori būti vyrais, o moterys – moterystės šalininkės. Pats įvairiausias ir nenuspėjamiausias jausmų pasaulis. Jo bangavimas priklauso nuo daugybės aplinkybių, nuo klimato, nuo profesijos, nuo to, ką patyrei. Savo moterį gali įsimylėti vis iš naujo. Keista, ar ne? Bet ne vienas man tai tvirtino. Tad štai ir rasta viena iš netikėtų vyro savybių – įsimylėti iš naujo.

Sakoma, kad moterys jausmingesnės. Netiesa. Girdėjau pastebėjimą, jog kai vyrai įsimyli, sako žodžius, lipdo sakinius tartum eilėraščius ir tik po to suvokia, ką pasakę. Sentimentai vyrams nėra svetimi. Man atrodo, netiktų organizuoti imtynių ar bokso turnyro, skirto Tėvo dienai. Ar jūs matėte vyrą, miesto centre įšokusį į fontaną ir šaukiantį: „Aš tėvas!“? O moterį, šaukiančią: „Aš mama!“? Moters nemačiau, o vyrą esu matęs.

Įsiminė trumputė Balzako novelė „Pamesta moteris“. Vyriškis prisipažįsta neapsakomai mylįs moterį, tačiau moteris į atvykėlį tik išdidžiai žvilgteli ir, pasikvietusi kamerdinerį, sako: „Žakai (ar Žanai), pašviesk ponui.“ Vis dėlto jaunasis vyras, eidamas per prieškambarį, sumetė: „Gal dabar ji gailisi taip staigiai mane išvariusi, aš privalau ją suprasti.“ Tada ir sako kamerdineriui: „Aš pamiršau pirštines.“ Grįžta atgal, dar randa tą ponią svetainėje ir tampa jos meilužiu. Išvada, žinotina vyrams, – meilėje niekada nereikia nuleisti rankų. O. Balzako biografas Andre Morua sakė: „Pralaimėjimas nerodo, kad tavo norai buvo per drąsūs. Jie buvo per silpni.“

Nustebinti visada kas nors gali

Gaila tik, kad tėvus mes dažniau pamename jų senatvės, o ne jaunystės metais. Tiesa, apie jų jaunystės metus ir tegalime sužinoti tik iš senelių pasakojimų, nes šiaip jau prisimename savo tėvus nuo jų keturiasdešimtmečio ar net penkiasdešimtmečio. Todėl noriu papasakoti girdėtą istoriją apie žurnalistą, kuriam redaktorė skyrė užduotį parašyti straipsnį apie senatvę. Tekstas žurnalistui nesiklojo. Vienaip ir kitaip jis bandė prieiti prie šios temos, kalbino pagyvenusius žmones, bet esmės, kas tai yra senatvė, neužčiuopė. Ir štai kartą jis išgirdo sėdinčių parke ant suolelio dviejų senjorų pokalbį. „Mūsų jau niekas nestebina“, – tarstelėjo vienas, o kitas tam pritarė. Toji frazė, sakė žurnalistas, jam atrakino duris į šią temą. Senatvė – kai niekas tavęs jau negali nustebinti. Pradžioje ir man tai pasirodė teisinga, visgi vėliau pagalvojau, jog tai irgi nėra visiška tiesa. Prisiminiau savo tėvą ir pagalvojau, jog visad buvo, kas galėdavo jį nustebinti. Į senatvę jau žengiu ir aš, bet irgi nemanau, kad bus taip, jog niekas manęs jau nebestebins.

Mielas sutapimas, kad, pasitinkant šiųmetinę Tėvo dieną, pasirodė Romo Treinio romanas „Dziedas“. Irgi šiais metais mus palikęs Romas Treinys, ilgametis Jaunimo teatro šviesų dailininkas, prisidėjęs prie Eimunto Nekrošiaus ir kitų režisierių spektaklių sėkmės, nukelia mus į Dzūkijos kaimą, kurio kasdienybę sugriovė karas, baisūs pokario metai. Šalia – partizanai ir išdavikai, lietuviai ir žydai, žudynės ir tremtys, išlikimo kaina ir mirtys tų, kuriems išlikti nepavyko. Peršokama ir į dar ankstesnius laikus – Chodkevičiaus žygiai, pirmasis Naujojo Testamento lietuvių kalba leidimas. Gi pagarba „dziedui“, tai pagarba mūsų tėvams.

O kadangi pradėjau psalmės ištrauka, tai ir pabaigoje turiu pasakyti, jog psalmių apie tėvo išmanumą yra ne viena, bet nė vienos apie kvailą tėvą.