„Tu net neįsivaizduoji, kokį sunkų kryžių gali nešti, jeigu to iš tiesų reikia“: Laima Žemaitienė apie patirtis, pakeitusias jos gyvenimą

Skausmingų patirčių likimas mokytojai Laimai Žemaitienei pažėrė nuo pat vaikystės išties gausiai...

„Ryškiai prisimenu vieną naktį, kai gyvendami prie geležinkelio, išgirdome didžiulį trenksmą ir kraują stingdančius pagalbos šauksmus, – prisimena Laima. – Su mama pašokome ir nuskubėjome jų link. Prie pervažos buvo įvykusi tragedija – traukinys sutraiškė du motociklu važiavusius jaunus vyrus ir abu jie gulėjo tarp motociklo nuolaužų kraujo klane. Vienas jų, jaunas girininkas, buvo dar gyvas. Mano mama, buvusi medicinos seselė, puolė prie jo ir pradėjo daryti dirbtinį kvėpavimą, bandė stabdyti kraują. Kokį pusvalandį dar atrodė, kad vyrą galima išgelbėti, tačiau galiausiai jis užgeso ant mamos rankų, taip ir nesulaukęs greitosios pagalbos mašinos...“

Pasak Laimos, jos tėvai ir seneliai visada kuo galėdami padėdavo kitiems – tai buvo šeimos bruožas.

Šeimos tremtis į Sibirą

„Mano senelius ir didžiąją jų šeimos dalį iš Krekenavos (Panevėžio r.) po karo ištrėmė į Sibirą, – pasakoja Laima. – Tačiau mano mamos tuo metu namuose nebuvo, nes baigusi medicinos seserų mokyklą ji tuo metu jau dirbo Vilkaviškio ligoninėje. Kai mama sužinojo apie tėvų tremtį, ji iš skausmo ir sielvarto nežinojo kur dėtis ir nepaisydama pavojaus, nuvažiavo į tėvų namus atsisveikinti su gimtąja sodyba. Tačiau paaiškėjo, kad ten jau šeimininkauja tik ką sovietų įkelti svetimi žmonės, kuriems Laimos šeimos tragedija tapo gera proga nemokamai įsikurti jaukioje Laimos senelių sodyboje.

„Nešdinkitės iš mano namų, aš atėjau čia gyventi!“ – sušuko Laimos mama, atvėrusi duris ir nuskubėjo į savo kambarį.

Ten mergina praleido keletą valandų, dėliodama ir glostydama brangius daiktus, žinodama, kad juos vis tiek turės čia palikti. Prieš sutemstant ji tyliai paskutinį kartą paliko gimtuosius namus, pasiėmusi tik nusikabintą nuo sienos tėvų nuotrauką ir savo kankles.

Atvykus į Vilkaviškį ir dar netgi nespėjus atvykti į darbą ligoninėje, ji gatvėje sutiko ligoninės gydytoją.

„Vaikeli, bėk kur tik gali, tavęs ieško saugumas! – perspėjo jis. – Vakar visą mūsų ligoninę išieškojo, tavęs ieškojo, netikėjo, kad tavęs nėra darbe...“

„Na ir tegu veža, aš nebijau! – su jaunatviška drąsa atkirto Laimos mama. – Tėvus jau išvežė, tegu ir mane išveža!“.

„Vaikeli, ką tu kalbi!?, – gydytojas tik skėstelėjo rankomis nuo merginos naivumo. – Negi tu galvoji, kad Sibire tave pas tėvus nuveš? Pražūsi tu tuose kalėjimų etapuose! Slėpkis kol dar gali, gal kokie giminės tave kur kaime kol kas priglaus, kol tavęs ieško... Tu jauna, tau dar visas gyvenimas prieš akis. Neleisk jiems savęs pražudyti, bėk...“

Laimos mama paklausė gydytojo patarimo ir tuoj pat išvyko iš Vilkaviškio.

Kurį laiką glaudėsi pas vienus gimines kaime, po to pas kitus. Ilgiausiai ji pragyveno pas vieną savo tetą.

Tačiau ir ši ilgiau pas save laikyti ją bijojo, nes už Laimos slėpimą galėjo pati būti išvežta į Sibirą arba pasodinta į kalėjimą.

Tačiau kur paslėpti jauną mergaitę, kurios ieško saugumas?

„Gyvena čia pas mus netoliese tokia gera šeima, – po poros savaičių iš tolo pradėjo kalbą teta. – Katalikiška, patriotiška... Puikūs žmonės! Turi jie nevedusį sūnų. Jis geležinkelininku dirba, todėl į kariuomenę jo neėmė. Atrodo, geras vyrukas, padorus, darbo nebijo... Ne koks pijokas! Susipažink su juo, gal patiksite vienas kitam? Bus tau stogas virš galvos ir pasibaigs tavo klajonės...“

Laimos mama įkalbėta susitiko su geležinkelininku dirbusiu vaikinu. Šis įsimylėjo ją iš pirmo žvilgsnio.

Jis dešimt metų vyresnis, tačiau jaunuolių jausmams tai netrukdė. Po dviejų savaičių vaikinas pasipiršo ir dar po kelių dienų jie slapta nuėjo prie altoriaus.

„Susituokė jie Kalnaberžės bažnyčioje, – pasakoja Laima. – Paslapčia, vakare, kad niekas nematytų. Kunigas tamsoje uždegė dvi žvakeles, sutuokė ir palaimino jaunuolius bendram gyvenimui.“

Tačiau netikėtai susikūrusi nauja šeima atlaikė ir visus išbandymus – Laimos tėvai išgyveno pagarboje ir santarvėje net 67 metus!

Grįžimas iš Sibiro

Ištekėjusi Laimos mama savo išvežtų į Sibirą tėvų, seserų ir brolių nepamiršo, siuntė jiems vaistus ir maisto produktus.

„Mano močiutė buvo labai drąsi ir jau pirmaisiais metais po Stalino mirties sugebėjo slapta sugrįžti į Lietuvą, – pasakoja Laima. – Važiavo krovininiais traukiniais, neturėdama paso, su tokiu pat lietuviu bėgliu iš Sibiro... Tėvynės trauka jai buvo svarbiau už viską. Per kitus porą metų iš Sibiro grįžo visa mūsų šeima, taip pat trys mamos seserys ir brolis. Mano tėvai juos visus pas save priglaudė, visiems užteko ir vietos, ir duonos. Mano tėtis dirbo geležinkelio punkto vedėju, turėjo nedidelį valdišką namuką, truputį žemės daržams.“

Močiutė Laimą ir užaugino. Močiute jos vadinti mergaitei tėvai neleisdavo, nes ji buvo iš Sibiro grįžusi slapta. Sakydavo vadinti ją aukle.

„Močiutė padarė didžiulę įtaką mano gyvenimui, ji auklėjo mane nuo metukų, – prisimena Laima. – Prisimenu jos tylumą, nuolankumą. Ji buvo labai dievobaiminga, daug melsdavosi, kalbėdavo rožančių. Mano pusbrolis kunigas tvirtai įsitikinęs, kad savo pašaukimą jis gavo iš močiutės. „Mano kunigystę močiutė išmeldė, – juokaudavo jis.“

Laimos šeima gyveno netoli Gudžiūnų, o ten netoliese ir Paberžė, kurioje kunigavo tėvas Stanislovas.

„Tėvas Stanislovas man padarė didžiulį įspūdį, – prisimena Laima. – Jis buvo labai paprastas, labai pasitikėjo žmonėmis, niekada nerakindavo savo namų, viskuo dalindavosi. Atsimenu jo įprastinį klausimą: „Ar jūs, vaikeliai, pavalgę?“

Laima prisipažįsta, kad daug bendraujant su kunigais, jai ne kartą buvo kilusi mintis pašvęsti gyvenimą Dievui, pasukti į vienuolystę.

Tada jai atrodė, kad tai vienintelis kelias, kaip tikrai galima tarnauti ir Dievui, ir žmonėms.

Tačiau viename iš pokalbių su kunigu J.Zdebskiu, jis netikėtai palygino vienuolystę su motinyste. „Uždėjus ant svarstyklių vienuolystę ir motinystę – nei viena svarstyklių dalis nenusvertų, – tarė kunigas. – Būti motina yra ne mažiau svarbu, negu būti vienuole...“

Šis pokalbis nulėmė, kad savo gyvenime Laima pasirinko motinystę, nes vaikus nepaprastai mylėjo.

Lietuvių kalbos mokytoja

Baigusi mokyklą, Laima labai norėjo tapti vaikų gydytoja pediatre. Stojo į VVU medicinos fakultetą, tačiau merginai nepavyko, konkursas buvo didžiulis.

„Buvau labai nusiminusi, nežinojau, ką dabar veiksiu, ką toliau darysiu, – prisimena Laima. – Tačiau kaip tik tą dieną netikėtai Vilniuje susitikau draugę. Pasipasakojau jai apie nesėkmę. Ši padrąsino, patarė nenusiminti ir tarp kitko pridūrė, kad kaip tik šiandien yra paskutinė diena, kai dar galima paduoti pareiškimus stoti į lietuvių kalbos ir literatūros specialybę... Greitai padaviau pareiškimą ir įstojau. Turbūt, man buvo lemta vienu ar kitu būdu gyvenime dirbti su vaikais.“

Baigusi universitetą Laima ištekėjo ir išvažiavo mokytojauti į Alytų.

„Mano vyras buvo iš gausios, aštuonių vaikų šeimos, – pasakoja Laima. – Labai mylėjo savo tėvus, kurie gyveno prie Simno ir padėdavo jiems, kiek tik galėdamas. Ant jo pečių buvo visas tėvų ūkis, viskas pas juos buvo mano vyro išarta, išakėta ir išpurenta. Iš savo vyro mokiausi didelės tėvų meilės ir pagalbos jiems...“

Alytuje lyg tai viskas klostėsi neblogai, tačiau netrukus jauna šeima pergyveno daugybę įtampos ir nemigo naktų dėl savo būsto, kuriame įsikūrė.

Namas Alytuje

„Alytuje gavome porą kambariukų name, kuris anksčiau priklausė Lietuvos kariuomenės ulonų pulko vadui Basiuliui, – pasakoja Laima. – Jis su šeima karo metu pasitraukė į vakarus, vėliau atsidūrė Amerikoje.“

Pasak Laimos, name gyveno kelios šeimos. Visi gerai sugyveno, Laimos vyras atliko daug namo remonto darbų.

Tačiau vėliau iš vienos name gyvenusios močiutės jos dalį nusipirko vienas nekilnojamojo turto spekuliantas. Jis sugalvojo užvaldyti visą namą ir išvaryti iš jo Laimos šeimą.

„Buvo labai neramus metas, – prisimena Laima. – Naktimis mums skambindavo, grasindavo nužudyti, jeigu neišsikraustysime kitur. Netgi buvome vasarai savo keturis vaikus į kaimą išvežę, kad jiems ko neatsitiktų.“

Laimos šeima kreipėsi dėl grasinimų į policiją. Spekuliantui buvo užvesta baudžiamoji byla, jis nutraukė savo grasinimus, tačiau vėliau buvo nuteistas kalėti už panašią veiklą.

Paaiškėjo, kad nuo jo nukentėjo nemažai senelių, iš kurių tokiu pat būdu buvo pasisavintas nekilnojamasis turtas.

Aferistui pakliuvus į kalėjimą, jis buvo priverstas savo kambario Basiulių name atsisakyti ir jį pardavė. Laimos šeima įrengė ten butuką namo savininkams Basiuliams, kurie kartais atvykdavo į gimtinę iš Amerikos.

Šiems nebuvo didesnio džiaugsmo, kaip atvykus į gimtinę, apsistoti savo gimtajame name. Buvo sovietiniai laikai, taigi jie tai padaryti galėjo tik paslapčia, nes oficialiai turėjo nakvoti viešbutyje.

Laimos šeima labai susidraugavo su Basiuliais, jos vaikai šių atvykimo į gimtinę proga koncertuodavo, deklamuodavo patriotines eiles. Basiuliams labai patiko, kad Laimos svetainėje ant sienos kabo kryžius, kurį tuo metu ne visi drįso pasikabinti.

Paskutinio savo atvykimo į gimtinę metu Algirdas Basiulis pasišaukęs Laimą, pasakė jai, kad jų šeima nusprendė perleisti jų šeimai savo gimtąjį būstą.

„Matome, kaip jūs gražiai gyvenate, kokia graži šeima pas jus auga, – tarė jis. – Norime, kad mūsų tėvų namai nebūtų suniokoti ir esame užtikrinti, kad jūs jais pasirūpinsite...“

Sunki vyro liga

Po kiek laiko Laimos šeimą užklupo kita nelaimė – susirgo jos vyras. Tai buvo sunki, progresuojanti Parkinsono ligos forma. Palaipsniui jos vyras ne tik nebepajėgė pats pavalgyti, bet net piršto pakelti nebegalėjo, jam buvo sunku net kvėpuoti.

„Labai sunkūs tai buvo metai, – prisimena Laima. – Naktimis vyro slaugyti man reikėdavo keltis vos ne kas valandą, labai trūko miego. Susimažinau kiek galėjau pamokų skaičių mokykloje, tačiau į darbą eiti vis tiek turėjau. Slaugyti vyrą man tada labai padėjo sesuo.“

„Matydama, kokia aš pervargusi, gydytoja kartą man ir sako: „Laima, atiduok savo vyrą porai savaičių į slaugos ligoninę, nors atsimiegosi ir pailsėsi. Kitaip tu ilgai neišlaikysi, – prisimena Laima. – Paaiškink jam, jis gi irgi supranta, kaip tau sunku...“

Laima atsargiai pabandė paklausti vyro, ar jis nesutiktų porą savaičių pabūti slaugos ligoninėje, tačiau šis net apsiašarojo. Po operacijos jis negalėjo kalbėti, tai paprašė paduoti jam kompiuterio klaviatūrą ir vienu pirštu parašė jai žodžius, kuriuos ji atsimena iki šiol:

„Aš būsiu kaip žolytė kampelyje, niekam netrukdysiu, tik prašau manęs neišvežkite, aš neištversiu be savo namų.“

Laima apsiverkė ir apkabino vyrą. Kalbos apie slaugos ligoninę buvo baigtos visam laikui.

Laimos vyrui po kiek laiko buvo atlikta unikali, pirmoji Lietuvoje, dvyliką valandų trukusi operacija, kurios metu jam buvo implantuotas viso kūno stimuliatorius. Operaciją atliko prof. Šidiškis.

Po operacijos sekė devyni mėnesiai pagerėjimo, kurį šeima išnaudojo stengdamasi kiek galima daugiau pabūti kartu, pasidžiaugti vyro sveikata.

„Vieną dieną staiga pamačiau, kad ant vyro krūtinės kažkas šlapia, – prisimena Laima. – Reiškia kažkas negerai, gal su stimuliatoriumi kokios problemos? Puoliau skambinti profesoriui Šidiškiui, šis prižadėjo kaip galima greičiau atvažiuoti ir apžiūrėti, tačiau labai sunku man buvo, supratau, kad vyrui liko gyventi paskutinės dienos... Atsimenu, plaunu savo vyrui kojas, o ašaros pupsi į vandens dubenį...“

Stimuliatoriaus išėmimo operaciją Laimos vyrui vis dėlto atliko, jis buvo trumpam atsigavęs, temperatūra nukrito, viskas lyg ir pradėjo gerėti, tačiau netrukus iškeliavo anapilin.

Laimos pasididžiavimas

Po vyro mirties Laimai liko keturi jos vaikai, kuriais ji labai didžiuojasi.

Viena iš dukterų, Gailė, baigė psichologijos mokslus, tačiau po jų nutarė praeiti gyvenimo universitetus. Tam ji pasirinko išskirtinį išbandymą – Motinos Teresės mirštančiųjų ligoninę Kalkutoje.

Gailės patirtys šioje ligoninėje buvo nepakartojamos. Vieną iš slaugytų mirštančių moterų ji tiesiogine prasme pakėlė iš mirties patalo ją slaugydama, guosdama, glostydama, giedodama, skambindama atsivežtomis iš Lietuvos kanklėmis. Moteris po kiek laiko taip atsigavo, kad pasveiko ir buvo išrašyta iš ligoninės. Tai buvo laikoma tikru stebuklu.

Dar Gailei būnant Indijoje, įvyko stiprus žemės drebėjimas Nepale. Ten buvo daugybė žuvusiųjų, sužeistųjų, reikalingų pagalbos. Gailė pajuto, kad jos vieta yra ten ir iš Indijos išvyko padėti į Nepalą.

Kita Laimos duktė mokosi aktorystės, tačiau yra įsimylėjusi Afriką, labai nori padėti jos žmonėms. Du kartus per metus ji ten važiuoja savanoriauti. Padeda, bendrauja, rodo tų skurdžių kaimų žmonėms kino filmus.

Savanorystės dovana

„Kai išgirdau popiežiaus Pranciškaus kvietimo žodžius eiti pas mažiausius, eiti į paribius, jie krito į mano širdį, – kalba Laima. – Turbūt tuomet ir gimė mano kelias link senelių, ligonių, pačių mažiausių. Taip gimsta pašaukimas... Motina Teresė sakė, kad meilė – tai atidavimas. Kai nustojame duoti, nustojame mylėti. Kai nustojame mylėti – nustojame augti.“

Į Alytaus rajono Pivašiūnų ir Simno maltiečių veiklą mokytoja Laima Žemaitienė įsitraukė nuo 2015 metų. Ji vadovauja Pivašiūnų ir Simno gimnazijose veikiančioms Jaunųjų maltiečių grupėms. Jaunieji maltiečiai lanko ligonius, neįgaliuosius, vienišus žmones, padeda daugiavaikėms šeimoms.

Kaip patraukti jaunimą į savanorystę, kaip motyvuoti juos padėti silpniesiems?

„Viskas prasideda šeimoje, – įsitikinusi Laima. – Ten yra padedami pagrindai jaunuolių ateities pasiekimams, suformuojamos kertinės dvasinės ir dorovinės vertybės. Mokykloje mes galime tik jas ugdyti toliau.“

Mokytoja nuoširdžiai džiaugiasi jaunuoliais, kurių gyvenimą keičia savanorystė pas maltiečius, pagalba silpniesiems ir ligoniams. Ji geriau negu kiti supranta, kokia tai didžiulė dovana ne tik jų globojamiems žmonėms, tačiau ir jiems patiems, jų artimiesiems.

„Turbūt ir dabar esu pašaukta padėti panėšėti šalia esančių žmonių gyvenimo kryželius, nes šalia jų jaučiu pilnatvę, – dalijasi mintimis Laima. – Kartais važiuojant pas juos dėkoju, šlovinu, malda laiminu jų gyvenimus... O grįždama jaučiu, kad kažką galėjau pradžiuginti, apkabinti, išklausyti, pasidalinti...Ir taip širdy gimsta dėkojimas – prasmingas laikas... Gyvenu čia ir dabar, bent taip mokausi gyventi. Kartais pagalvoju, o gal kitą savaitę manęs ar to žmogaus (juk taip viskas trapu) jau nebus... Mano savanorystė maltiečiams, arba tiksliau abipusė dovana, yra meilės laikas, dovana, kuri sugrįžta džiaugsmu...