Trys Lietuvos rūpesčiai ruošiantis NATO Vilniaus viršūnių susitikimui

NATO viršūnių susitikimas šių metų liepą Vilniuje taps didžiausiu ir iki šiol svarbiausiu Lietuvos organizuotu renginiu. Šalies pareigūnai ir diplomatai siekia, kad išskirtinis susitikimas būtų ir savo turiniu.

Svarbiausias susitikimo dokumentas – deklaracija, kurią šalių vadovai pasirašys Vilniuje, dar nepradėtas rengti. Diskusijas dėl jo formuluočių tikimasi pradėti gegužę. Nepaisant to, šis klausimas Briuselio koridoriuose jau kurį laiką įsukęs diplomatus ir kariuomenių atstovus į darbą.

Dėl deklaracijos teksto šalių atstovai darbiniu lygiu paprastai sutaria dar iki viršūnių susitikimo. Pagal tokių susitikimų organizavimo tradiciją, jų metu derybos dėl teksto nebevyksta.

Lietuva tikisi, kad Aljanso šalys apsispręs įtvirtinti priešakinės gynybos principus, sudarysiančius pagrindą NATO rytuose dislokuoti daugiau karių, taip pat įsipareigos didinti gynybos finansavimą iki mažiausiai 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) bei susitars dėl Ukrainos narystės perspektyvos.

Lietuvos pareigūnai teigia, kad būtent šių klausimų atspindėjimas galutiniame dokumente lems, ar viršūnių susitikimą bus galima vadinti sėkmingu. Kol kas aiškumo nėra daug, tačiau Lietuvos pareigūnai tikina, jog judama teigiama kryptimi.

Vis dėlto NATO atstovai, turintys sprendimuose suvienyti visų narių interesus, pabrėžia, kad dėmesys Baltijos šalims ir visam rytiniam Aljanso pakraščiui negali būti absoliutus – grėsmių kelia ne tik Kremlius ir ne tik rytiniame sparne.

Didžiųjų NATO šalių diplomatai pabrėžia, kad Aljansas taip pat turi būti pasiruošęs reaguoti į Kinijos keliamas grėsmes, terorizmą, sukarintų grupuočių veiklą, neramumus Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose.

Šiuo metu dėl galutinės deklaracijos derasi 31 sąjungininkė. Tačiau Lietuvos ir kitų NATO šalių atstovai tikisi, kad Švedijai artimiausiais mėnesiais pavyks išspręsti ginčus su Turkija ir pastaroji ratifikuos Stokholmo narystę Aljanse, sudarant galimybę Vilniaus deklaraciją pasirašyti 32 narėms.

Naujienų agentūros BNS apžvalga parengta po pokalbių su keliolika Lietuvos ir NATO partnerių pareigūnų, diplomatų, politikų, kariuomenės atstovų.

1. Priešakinė gynyba. Baltijos šalių gynybos planai iki šiol buvo grįsti „atgrasymo per atkirtį“ (angl. deterrence by punishment/retaliation) principu. Jis reiškia, kad Aljanso pajėgumai buvo planuojami taip, kad užpultos sąjungininkių teritorijos ilgainiui būtų atkovotos, suduodant agresoriui nuožmų atsaką.

Tačiau po Rusijos invazijos Ukrainoje, o ypač Kremliaus pajėgų veiksmų Bučoje ar Irpinėje, Aljanse pamažu prigijo retorika, žadanti ginti NATO narių teritorijos „kiekvieną colį“. Praktikoje tai reiškia Aljanso gynybos planų pokyčius, numatant atgrasymo per paneigimą principą („deterrence by denial“). Lietuvos pareigūnai sako, kad šie pokyčiai turėtų reikšti daugiau Aljanso pajėgumų ten, kur grėsmės yra didžiausios.

Šiuo metu Aljansas yra parengęs naujus Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planus ir juos pristatė NATO narių atstovams. Jie iš esmės numato minėtąją gynybą nuo pirmųjų galimo konflikto dienų.

Lietuva ir kitos rytinio sparno šalys siekia, kad jose būtų dislokuoti oro gynybos pajėgumai. Anot jų, tai leistų pereiti nuo beveik 20 metų trunkančios NATO oro policijos į oro gynybos misiją.

Baltijos šalyse šiuo metu dislokuoti NATO oro policijos naikintuvai lydi virš Baltijos jūros skraidančius Rusijos karinius orlaivius ir patruliuoja palei Aljanso sieną su Rusija ir Baltarusija.

Pasak Lietuvos ir kitų Baltijos šalių pareigūnų, perėjimas nuo oro policijos prie oro gynybos misijos leistų šiems naikintuvams, pavyzdžiui, numušti priešo orlaivius galimo konflikto atveju.

Užmojams NATO rytuose didinti sąjungininkų pajėgas gali trukdyti keli dalykai – esamų pajėgumų trūkumas, nepakankamos gynybos pramonės apimtys bei dalies Vakarų šalių įsitikinimai, jog didelių pajėgumų dislokavimas eskaluos padėtį ir padidins įtampą regione.

Vilnius taip pat viliasi, kad viršūnių susitikime bus detaliau apibrėžtas viršūnių susitikime Madride pernai priimtų įsipareigojimų įgyvendinimas.

Lietuvos ir Vokietijos lyderiai pernai sutarė dėl Vokietijos brigados Lietuvoje dislokavimo. Madrido susitikimo deklaracija numatė galimybę rytiniame Aljanso flange esančius batalionus pagal poreikį padidinti iki brigados dydžio vienetų. Lietuva siekia nuolatinio Vokietijos brigados rotavimo, bet kol kas šalyje yra dislokuotas tik vieneto štabas, o kovinius ir kitus vienetus vokiečiai žada siųsti pratyboms.

Nesiliaujant diskusijoms, kokia apimtimi brigada turėtų būti dislokuota, Berlynas tvirtina, kad dėl to reikia apsispręsti NATO lygiu. Pats Aljansas kol kas nėra pareiškęs savo vertinimo, tačiau su klausimu susipažinęs Aljanso pareigūnas akcentuoja svarbą „gebėti greitai perdislokuoti ir sustiprinti pajėgas“.

2. Didesnis įsipareigojimas išlaidoms. Stiprinant gynybinius pajėgumus, šalys narės neabejotinai turės skirti ir daugiau pinigų karinei technikai, karių apmokymams, logistikai. NATO narės 2014 metais Velse vykusiame viršūnių susitikime sutarė dėti visas pastangas, jog per dešimtmetį nacionalinės išlaidos gynybai pasiektų 2 proc. BVP.

Šiuo metu šį rodiklį yra pasiekusios ketvirtadalis šalių narių, tarp jų ir Lietuva, kuri siekia, kad Vilniuje būtų sutarta 2 proc. laikyti ne lubomis, o grindimis.

NATO pareigūnų teigimu, būtent tokiam sprendimui ir teikiamas didžiausias dėmesys, ruošiantis viršūnių susitikimui. Vis dėlto dalis didžiųjų Aljanso šalių, nors ir sutinka su didesnėmis išlaidomis gynybai, konkrečių skaičių įrašymą į deklaraciją laiko nebūtinu.

Anot jų, daug svarbiau didesnį dėmesį skirti tinkamam perkamų pajėgumų identifikavimui, šalių įsigijimų suvienodinimui ir suderinamumui, glaudesniam tarpusavio bendradarbiavimui.

NATO karinio komiteto vadovas taip pat teigia nesantis „prisirišęs prie procentų“, tačiau nauji gynybos planai ir siekis didinti pajėgumus rodo, kad 2 proc. BVP grindys iš esmės atspindi projektuojamą situaciją.

Daugiausiai į Aljansą investuojančios Jungtinės Valstijos šiuo metu laikosi nuosaikesnės retorikos gynybos išlaidų didinimo klausimais, priešingai nei Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) prezidentavimo metais, kai ši žinutė buvo transliuojama įsakmiu tonu.

Dabar amerikiečiai viešai pozicijos neišsako, leisdami diskusijoms vykti už uždarų durų NATO viduje, tačiau iš esmės 2 proc. ribą laiko grindimis, nuo kurių sąjungininkėms derėtų atsispirti.

3. Ukrainos narystės perspektyvos. Nuo pat NATO įsteigimo pradžios Aljansas deklaravo „atvirų durų politiką“, o 2008 metais bloko šalių vadovai pareiškė, kad Ukraina kada nors bus į jį priimta.

Kyjivas pernai po Rusijos invazijos Ukrainoje kreipėsi į NATO, prašydamas priėmimo pagreitinta tvarka.

Ukraina teigia, kad jai nebeužtenka pažadų be turinio.

„Nemanome, kad atvirų durų politikos pakartojimas yra pakankamas mūsų santykiams“, – sako Ukrainos misijos prie NATO vadovė Natalia Galibarenko.

Lietuvos Seimas rezoliucijoje yra įtvirtinęs siekį, kad Vilniaus viršūnių susitikime Ukraina būtų pakviesta tapti NATO nare, tačiau derybas vykdančių šalies pareigūnų ambicijos yra kuklesnės. Jie siūlo Kyjivo integraciją į NATO vykdyti palaipsniui atskirose srityse, suprantant galimą sąjungininkų skepticizmą dėl kariaujančios šalies kvietimo į Aljansą.

Tuo metu dalis didžiųjų Vakarų šalių teigia, kad šiuo metu dėmesys turėtų būti sutelktas į praktinę pagalbą Kyjivui, o ne politinius pareiškimus, nors ir sutinka, kad Ukraina turi teisę galiausiai tapti NATO nare.

Anot šių šalių diplomatų, jei dėmesys bus nukreiptas į politinius sprendimus, o ne į paramą, siekiant Ukrainos pergalės, šalis gali paprasčiausiai neišgyventi, o tokiu atveju politinės diskusijos dėl būsimos narystės nebetektų prasmės.

Vis dėlto Ukraina tokią poziciją kategoriškai atmeta ir teigia, jog politinę ir praktinę pagalbą galima suderinti ir jų nederėtų priešinti.

Kyjivas norėtų, kad NATO sudėliotų veiksmų planą, kuris duotų aiškų kelią narystės link.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis žada atvykti į viršūnių susitikimą Vilniuje. Praėjusią savaitę jis pareiškė, kad Kyjivas galiausiai taps Aljanso nare, tačiau šiuo metu siekiama glaudesnių santykių su NATO.

„Kol laukiame narystės ir nesame nariai, norime, kad Vilniuje būtų patvirtintos labai konkrečios saugumo garantijos, jei bus galimybė tai padaryti, mes būsime pasirengę iš savo pusės“, – sakė Ukrainos lyderis.