Trys draugės

Su laiku mes keičiamės ir keičiasi mūsų draugai. Kažkur vieni dingsta, kiti iš kažkur atsiranda. Keičiasi dienos, keičiasi žmonės, keičiasi medžių lapai. Norėtųsi apie laiką galvoti mažiau, bet jis vis baksnoja į nugarą savo nesąžiningu pirštu primindamas apie save. Ar laikas daugiau duoda, nei atima - sunku pasakyti. Per keletą mėnesių jis pakeitė mano draugų ratą kardinaliai. Gyvenu su merginomis, kurios tapo mano geromis draugėmis, tai kroatė Valentina ir ispanė Macarena. Tik susitikusios iš karto supratom, kad turim apie ką kalbėti ir kad gyventi mums bus neliūdna.

Su Valentina susitikome Izmiro oro uoste ir kartu keliavome į naujus namus. Ką galima pasakyti apie Balkanų merginas? Jos yra draugiškos, charizmatiškos, turi gerą humoro jausmą. Tokia yra ir Valentina. Iš mudviejų juokų dažniausia mes pačios ir juokiamės, nes turkai tam tikromis temomis vengia kalbėti, pavyzdžiui iš „pošlų“ juokų jie niekada nesijuokia, apsimeta, kad negirdėjo arba nesuprato. O mes užvertusios galvas juokiamės dažniausia iki ašarų. Tas pats ir su šokimu viešoje vietoje, klube ar renginyje - jie tiesiog gėdijasi ir bijo, kad blogai apie juos pagalvos kiti. Kas tie kiti, kai gyveni dideliame mieste, didelėje šalyje? Valentinai visiškai nerūpi ką apie ją pagalvos kiti, žinoma jei jos elgesys neįžeidžia aplinkinių. Jos profesija yra žurnalistika, todėl drąsos kalbėti su žmonėmis jai netrūksta. Beje, Turkijoje žurnalisto profesija yra nepopuliari, nes turi būti tos pačios nuomonės kaip ir vyriausybė, kitu atveju už politikų įžeidinėjimus sodina į kalėjimą. Dėl to savo profesinę veiklą Valentina yra sustabdžiusi. Apie Turkiją ji svajojo du metus ir čia atvykusi ji pirmus mėnesius gatvėmis vaikščiojo pasišokinėdama, o tuo tarpu aš ieškojau būdų kaip priprasti čia gyventi. Kartu su Valentina savanoriaujame toje pačioje savivaldybėje ir pastebėjome, kad netrukdome viena kitai, o papildome. Na pavyzdžiui, mokome anglų kalbos pagyvenusius žmones ir darbus pasidaliname net nesitarusios. Pati niekada negalvojau, kad mokysiu, o ypač anglų kalbos. Tai labiau skamba kaip absurdas nei kaip realus dalykas. Bet štai aš esu Turkijoje, antradieniai tapo mano mėgstamiausia diena dėl susitikimo su savo mokiniais.

Po kelių mėnesių į Turkiją atvyko Macarena. Turbūt visas pasaulis žino šokį ir dainą jos vardu. Jai dar neatsibodo, kai kas nors pradeda dainuoti ar šokti, kai sužino jos vardą. Pamačius ją iš karto galima suprasti, iš kur ji, nes ispaniškas kalbėjimo akcentas, kūno kalba ir ryškus aprangos stilius viską išduoda. Ji yra pirmas sutiktas žmogus, kuris miega ilgiau už mane rytais, kuris prašo daugiau ir dažniau daryti jos nuotraukas, kuris garsiau kalba ir juokiasi. Bet galima tame atrasti ir žaviąją pusę. Ji labai šilta, draugiška, rūpestinga. Macarena į Turkiją atvyko dėl meilės turkui. Bet vieną dieną jis suprato, kad jiems nepakeliui, ir dingo. Laimei, Macarenai patinka Turkija, nesigaili čia atvykusi, neturi neapykantos likusiems turkams ir tiesiog džiaugiasi kiekviena diena. Visos trys turim bendrų įpročių, jei visą dieną nesimatom, vakare stengiamės vakarieniauti kartu ir pasipasakoti apie savo prabėgusią dieną. Turiu užduotį jas išmokinti gaminti maistą, nes jos nežino, kaip tai daryti.

Nors esame skirtingos, bet turim tas pačias gyvenimo vertybes, tuos pačius charakterio bruožus, kurie padeda eiti iškėlus galvą pro tuos, kurie nesupranta, kaip galima gyventi kitoje šalyje. Norint keliauti po pasaulį, pirmiausia reikia įsileisti ir priimti kitus į savo tėvynę. Mus visus skiria daugybę dalykų, nuo religijos, kalbos iki mėgstamų ledų skonio ir įpročių tik atsikėlus rytais. Skirtingi įsitikinimai nėra priežastis neapkęsti, tai proga išmokti priimti žmones tokius, kokie jie yra. Dėl savo kambariokių supratau, kad susitikę žmonės iš skirtingų pasaulio kampų gali tapti draugais, daug ko vienas kitą išmokyti, tik reikią tuos pasaulio „kampus“ įsileisti į širdį.

Laikas mums duoda nepamirštamas akimirkas, jis sukuria mus kaip asmenybes, kurios siekia savo svajonių, kurios dalinasi meilę ir liūdesį. Laikas mums duoda žmones, kurie yra mums svarbūs, bet tuo pačiu juos atima. Visgi, turim būti dėkingi už galimybę pažinti vieni kitus, už mažą laiko atkarpą skirtą savo gyvenime. Negalima švaistyti laiko dvejonėms, blogoms mintims ar stovėjimui vienoje vietoje. Mes laiko nebesusigražinsime niekada ir iš tikrųjų, nieko kito daugiau neturim, tik savo laiką.

Šarūnė Šidlauskaitė

Izmiras, Turkija

Tai ketvirtasis pasakojimas, kuriame širvintiškė Šarūnė Šidlauskaitė dalijasi savo įspūdžiais iš savo stažuotės Turkijoje. Ankstesnį pasakojimą rasite čia