„Tre­ne­ri, aš įmu­šiau, aš įmu­šiau!“

Va­sa­rą, vi­su pa­jė­gu­mu spin­du­liuo­jant kait­rą, dau­ge­lis lin­kę at­si­vė­sin­ti po­rci­ja le­dų. Šiau­lie­tis Au­ri­mas Jo­kim­čius ir jo ko­le­gos to­kias die­nas lei­džia ant le­do. „Tai pui­kus pa­si­rin­ki­mas va­sa­rą“, – apie le­do are­nos pri­va­lu­mus per karš­čius tei­gia le­do ri­tu­lio tre­ne­ris.

– Kiek laiko per savaitę praleidžiate vėsoje?

– Įvairiai. Šiuo metu nuo treniravimo pasitraukiau ir turiu kitokių verslų. Tas, kas dirba sporto srityje, nebūtinai ledo ritulyje, žino, kad tai yra tik idėja. Aš per 11 metų darbo su mokykla nesu matęs pelno, tad tai labiau idėja, atspirtis sau. Ne kartą norėjau spjauti į viską ir mesti, bet suprantu, kad renkuosi sėkmės ir karmos taškų, nes darau tai dėl kitų. Be to, ant ledo kol kas daug laiko praleisti negalime, nes ledo nuoma yra brangi. Tačiau treniruočių vis tiek turime pakankamai – keturias per savaitę po 1–1,5 val. Tenka dalyvauti ir Ledo ritulio asociacijos suvažiavimuose, tad, net ir sėdėdamas nekilnojamojo turto biure, rašau įgaliojimą savo kolegai treneriui, kuris vyrų komandą treniruoja, nes pats negalėsiu atstovauti. Dirbdamas kitus darbus ne ant ledo, vis tiek neatsitraukiu nuo ledo ritulio.

– Kiek laiko dirbote ledo ritulio treneriu?

– Treniravau gal 2–3 metus. Šalia būdavo ir kitas treneris, tad dažniausiai treniruodavome dviese. Prieš septynerius metus buvau paskirtas vykti į Suomiją, kur vyko pasaulio ledo ritulio trenerių kursai. Iš jų grįžau pasisėmęs žinių ir su jaunimu galiu dirbti. Dabar, jei grįžčiau į trenerio postą, vaikus iki 12 metų galėčiau treniruoti ir nematyčiau dėl to problemų.

– Kaip pats atradote ledo ritulį?

– Studijavau kūno kultūrą. Kai atidariau mokyklą, jau tuo metu dirbau mokytoju ir vis tiek ieškojau kažkokios idėjos. Tais metais buvau piktas, rezultatai buvo prasti. Šiauliuose atsidarė „Akropolis“ ir pamačiau skelbimą, kad ieškomas treneris. Pagalvojau: o kodėl negaliu, gi paimsiu ir išmoksiu viską? Toks vidinis noras kažką nuveikti virš galimybių mane visada vedė į priekį. Ir taip atsidūriau ledo ritulyje.

– Kokioms grupėms vyksta treniruotės?

– Į treniruotes priimame vaikus nuo ketverių metų, o visos kitos sporto šakos dažniausiai yra nuo šešerių. Tačiau nuo ketverių metų tuos dvejus metus vaikai yra mokomi čiuožti ir jaustis ant ledo kaip sausumoje. Taigi, pradedame nuo ketverių ir priimame iki 16 metų. Tiesa, 16-mečių jau nebeateina, nes jie jau suaugę, tad gali nebent žaisti mėgėjiškai vyrų komandoje.

– O ar moterų komandą turite?

– Šiauliuose ne, bet pagaliau susiformavo Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinė, sudaryta iš visų miestų sportininkių. Vilniuje ar Klaipėdoje, kur daugiau jaunimo ir gilesnės ledo ritulio tradicijos, yra, kaip mes vadiname, merginų „pitakai“. Pavyzdžiui, jei yra U12 rinktinė, tai žaidžia du penketai vaikinų ir vienas atskiras penketas merginų toje pačioje komandoje. Jei neklystu, sostinės ledo ritulio akademija jau turi mergaičių komandą. Pas mus yra 2–3 mergaitės. Nors ir nedaug, bet jos jaučiasi mylimos berniukų. Yra tam tikros taisyklės, kaip vartininko ir mergaičių praleidimas į priekį.

– Ar ledo ritulys – moteriškas sportas?

– Aš nematau problemų. Amerikoje yra moterų lyga kaip NHL, ji gana stipri, moterys žaidžia visu kontaktu. Manau, kad jei moterys lanko boksą, tai ir ledo ritulį gali žaisti. Tai atrodo grubus sportas, bet jei žmonės pažiūrėtų statistiką, ledo ritulys – vienas saugiausių sportų, nes naudojama daug apsaugų. Aš pats baigiau krepšinio treniravimo studijas, teko ir žaisti, tad patirdavau daug čiurnos, riešo, pirštų traumų. Ledo ritulyje, galiu sakyti, sportuoju be traumų. Vaikams per tuos 11 metų, kai vadovauju ledo ritulio mokyklai, rimtesnės traumos buvo piršto ir kojos lūžiai. Kitų sužalojimų, dėl kurių tektų išvežti vaikus į ligoninę ar mėnesį nesportuoti, nepatyrėme. Be to, vaikai iki 10–12 metų neturi viso kontakto. Jie gali prispausti varžovą, bet negali įsibėgėję „nunešti“ jo, kaip tenka matyti per televizorių.

– Ar brangu žaisti ledo ritulį?

– Taip, tai vienas iš brangesnių sportų, tačiau šalia to esu linkęs paminėti, kad jei proporcingai būtų skirstomi pinigai visoms sporto šakoms, ne vien krepšiniui, situacija būtų kitokia. Mes esame privatus klubas, nesvarbu, kad viešoji įstaiga, tačiau pagalbos neturime. Yra nerašyta taisyklė, kad mokykla turi išlaikyti vartininką, skirti jam aprangą, o jos kaina prasideda nuo 500 Eur, tad iš tos pagalbos mes aprengiame tik vieną vartininką. Dalis žaidėjų, dar prieš pradėdami treniruotis, yra linkę įsigyti brangias apsaugas, kurios yra labiau prabangos dalykas. Neseniai pirkome tris aprangos komplektus vaikams, tai vieno kaina – 70 Eur. Kas dar yra brangu, tai ledo nuomos kaina. Manieže valandos kaina 6 Eur, o pas mus – 60 Eur. Šie faktoriai ir lemia, kad mėnesinis mokestis yra brangus. Tačiau, turint noro, galima viską kažkiek paderinti.

– Kokiomis savybėmis pasižymėdavote kaip treneris?

– Visų pirma, turiu pripažinti, kad sudėlioti komandinio sporto strategiją man – klaidus miškas. Niekada tuo nesidomėjau ir manęs nežavėjo analizuoti, kaip jie prabėga ir kodėl būtent taip. Man geriau sekėsi motyvuoti – kuomet Lietuvoje su jaunimo komanda laimėjome pirmąją vietą, aš per tas varžybas kaip Jasikevičius išbėgdavau į aikštelę, rėkdavau, skatindavau žaidėjus išnaudoti visas jėgas. Aplinkiniai klausdavo, kokių piliulių vaikams duodu, nes dažniausiai per varžybas jie susikausto, nerimauja. O pas mane būdavo atvirkščiai – vaikams akys degdavo, atrodė, kad išbėgę įmuš kiekvieną įvartį. Taigi, galiu teigti, kad treniruodavau labiau per motyvaciją, ir tuomet supratau, kad aš galbūt labiau motyvatorius, ne treneris, nes jis prie motyvavimo taip pat turi kurti strategiją.

– Kol dirbote treneriu, koks momentas buvo įsimintiniausias?

– Laimėjome pirmąją vietą antrojoje lygoje, kuri, turint mažai vaikų, mums buvo labai didelis pasiekimas. Bet man įsiminė dar vienas rungtynių momentas. Pusfinalio ar finalo varžybose buvo likusi viena minutė žaidimo, rungtyniavo U8 ar U10 komanda ir turėjome tokį „tanką“ vaiką – labai motyvuotas, dar ir šiandien užsiima šiuo sportu. Buvo paskutinis keitimas ir mes atsilikome vienu įvarčiu. Išleidau tą berniuką ir pasakiau: „Žiūrėk, tu turi minutę laiko įmušti du įvarčius. Man nesvarbu, kaip, bet turi tai padaryti.“ Ir jis vieną po kito juos įmušo. Tą akimirką jaučiausi lyg sapne – abu įtikėjome ta fraze ir vienu įvarčiu laimėjome rungtynes. Po savo pasirodymo pašaukė jis mane: „Treneri, aš įmušiau, aš įmušiau!“ Emocijos buvo nerealios ir todėl šis atsiminimas man yra aštriausias.

– Kokią įtaką užsiėmimams padarė karantinas?

– Be galo didelę. Kadangi esame augantis klubas ir žaidėjų skaičius nėra didelis, dar keli vaikai per karantiną neateidavo ir būdavo labai sudėtinga daryti lauko treniruotes, nes finansiškai neišlaikydavome trenerio. Iš principo išėjo, kad tą laikotarpį visiškai nesportavome. Be to, po karantino kai kurie vaikai taip ir nebegrįžo sportuoti.

– Be mokyklos vadovo pareigų, dar esate ir nekilnojamojo turto specialistas. Kiek laisvo laiko lieka hobiams?

– Laisvalaikį esu pamiršęs jau dvejus metus, dar neseniai sulaukiau šeimos pagausėjimo. Buriavimą – vieną iš savo mėgstamų hobių – taip pat apleidau, kažkada buvau nuvykęs į vietinę regatą, bet kažkur toliau nebeišvažiuoju, nors kažkada buvau ir visą Baltijos jūrą perplaukęs. Bet aš dėl to neišgyvenu, manau, kad gyvenimas yra etapai, o šalia to – akimirkos, tad gerų akimirkų galima pasisemti iš kiekvienos dienos. Be to, šiuo metu su šeima ruošiamės išsikelti iš miesto, tad esame užsiėmę su statybomis.

– Ar gali būti taip, kad Šiauliai taps ne tik dviratininkų, regbio, bet ir ledo ritulio miestu?

– Be abejo. Vienas dalykas, kurį norėčiau paminėti ir kuris jau vyksta mano bei draugo iniciatyva, – Bertužiuose esame nupirkę sklypą ir ketiname ten statyti ledo ritulio areną. Aišku, gal dar per anksti apie tai skelbti, bet žadame nunešti projektą Kairių seniūnui ir tikimės, kad viskas ten tilps. Nes šiuo metu mes esame prekybos centro sportininkai. Ledas yra, bet jo neužtenka, reikia fizinio rengimo patalpos, sausumos salės, kurioje galėtume ritulį mėtyti. Mokyklos mūsų į sporto sales neįsileidžia, nes, anot jų, mes išdaužome su lazdomis grindis. Kitas svarbus dalykas – pagalba iš Savivaldybės, verslo sektoriaus, bet į vaikus niekas neinvestuoja, visada nori, kad būtų vyrų komanda. Manau, kad, įgyvendinus šiuos du punktus, Lietuvos ledo ritulio situacija pasikeistų.