Tremtinių palaikų pargabenimo iš Igarkos į Lietuvą 30-metis

Liepos 28 d. Kėdainiuose minėsime tremtinių palaikų pargabenimo iš Igarkos į Lietuvą (Kėdainių karinį aerodromą) 30-metį.

12 val. Šv. Mišių auka už gyvus ir mirusius tremtinius ir politinius kalinius, Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje.

Veiks nuotraukų paroda. Po Šv. Mišių – Atminimo lentos šventinimas.

14 val. Daugiakultūriame centre (Senosios Rinkos a. 12, Kėdainiai ) Atminties valanda.

Žodžio ir muzikos dedikacija trėmimų aukoms atminti.

Filmas apie palaikų iškasimą Igarkoje ir pargabenimą į Lietuvą.

Agapė.

Nuo Šv. Jurgio bažnyčios pageidaujančius į Daugiakultūrį centrą veš autobusas.

Paminėjimą organizuoja Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kėdainių filialas

Rėmėjai: Kėdainių rajono savivaldybė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo aukų rėmimo ir atminties įamžinimo fondas

Istoriją būtina saugoti, net jei ji skausminga...

„Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta, o mes ar sugrįšim kada?“ (Iš tremtinių poezijos)

Į tremtį ir lagerius išvežtas maždaug kas dešimtas Lietuvos gyventojas, pasmerktas bado, Sibiro speigų mirčiai. Kiekvienas ištremtas, o tuo labiau tremtyje žuvęs žmogus pats savaime jau yra kaltinimo aktas sovietinio genocido byloje. Apie tai turime kalbėti ir liudyti dabarties žmogui ir ateities kartoms. Turime drąsiai kalbėti ir įvertinti skaudžius praeities įvykius, įspėti apie galimus būsimus pavojus žmonijai. To nebegalima nei nutylėti, nei sunaikinti, nei ištrinti.

Tai istorija

1989-jų liepos 28-toji diena. Kėdainiai. Pavakarys. Skambant varpams iš Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios karinio aerodromo link pajuda gausi tikinčiųjų procesija. Nešamos gedulo kaspinais perrištos trispalvės ir bažnytinės vėliavos, procesijos dalyvių rankose žvakės ir gėlės. Miesto gatvėmis ją lydi gedulinga muzika. Į Kėdainių aerodromą niekas žmonių nekvietė, o suvažiavo mašinų kolonos, susirinko daugiatūkstantinė minia ir daug kunigų iš įvairių Lietuvos vietų. Susirinko sutikti ir pagerbti tremtinių palaikų, sugrįžtančių iš Igarkos, iš amžino įšalo žemės. Liūdnus ir susikaupusius įsileido mus aerodromo šeimininkai. Mūsų šalyje dar nebuvo matyta, kad karo galiūnai nusilenktų savo aukoms, bet tąkart taip jau įvyko. Pasigirsta galingų motorų gausmas. Betoniniu taku atrieda didžiulis karinis transporto lėktuvas, parvežantis 120 tremtinių palaikų iš Igarkos. Vienas po kito iš lėktuvo išnešami cinkuotos skardos karstai, visi uždengiami trispalvėmis, dedamos gėlės. Aidi maldos žodžiai, karstai pašventinami. Spontaniškai minia užgieda „Marija, Marija“. Susirinkusiųjų veiduose didžiulis skausmas, akyse ašaros, lūpose aimanos. Po trumpo mitingo karstai keliami į berželiais ir ąžuolų vainikais papuoštus sunkvežimius, abiejose Birutės gatvės pusėse stovintys kėdainiečiai su žvakelėmis rankose išlydi tremtinių palaikus į paskutinę kelionę – į amžino poilsio vietas Lietuvos miestų ir kaimų kapinėse.

Prieš tai – Igarka, skausmo ir kančių žemė...

Birželio 29 d. į Igarką išvyksta penkiolikos asmenų grupė, nesiruošė jie palaikų parvežimui, turėjo tikslą tik surasti kapus, tik atpažinti. Tačiau argi buvo galima atpažinus palikti!? Visus kaustė nerimas: suras, nesuras, ar atpažins... Ašaros rieda kėdainietės Antaninos Kvietkauskienės skruostais, netikėtai lengvai radusios sesers kapą. Kuomet Kėdainiuose iš lėktuvo iškels karstus, ant pirmojo bus jos sesers vardas – Stasė Tadarauskaitė.. Vienas po kito savo artimųjų kapus suranda dar šeši ekspedicijos nariai. Deja, trys grupės bendrakeleiviai taip ir nesurado lopinėlio Sibiro žemės, priglaudusios brangius jiems žmones. Nenoriai, oi kaip nenoriai amžino įšalo žemė atidavė mirusius tėvynainius. Įsimintini paskutinėmis ekspedicijos dienomis Igarkos kapinėse pasakyti vilnietės Nijolės Šimulionienės, suradusios savo močiutės palaikus, žodžiai: „Tikiu, jog niekada daugiau niekam nebereikės trikdyti mirusiųjų ramybės, ir jau visiems laikams atguls jie po išsvajotu Lietuvos dangum.“

Medžiagą paruošė PKTS Kėdainių filialas