Trem­ti­nių duo­na: verks­mai ir mal­da, dai­nos ir vil­tis

Bir­že­lio 14-ąją ir 15-ąją – Ge­du­lo ir vil­ties bei Oku­pa­ci­jos ir ge­no­ci­do die­no­mis – bus mi­ni­mos trė­mi­mų į Si­bi­rą pra­džios 80-osios me­ti­nės. Tau­tą nai­ki­nan­čių trė­mi­mų am­ži­nin­kų lie­ka vis ma­žiau, ta­čiau šei­mų iš kar­tos į kar­tą per­duo­da­mos iš­gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos liu­di­ja skau­džią at­min­tį. Šiau­lie­čiai Jo­nas Mit­kus ir Ona Ur­bo­nie­nė trem­ti­niais ta­po vai­kys­tė­je, net ne­sup­ras­da­mi, už ką taip bau­džia­mos jų šei­mos. Tra­ge­di­ja jų ne­su­lau­žė, o už­grū­di­no, mei­lę ir il­ge­sį tė­vy­nei dar pa­gi­li­no.

Šeima patyrė net tris tremtis

„Mūsų šeima ypač nukentėjo nuo sovietų okupacijos, buvome ištremti net tris kartus. Ir tai jau buvo pokario trėmimai“, – sako Jonas Mitkus, pradėdamas atsiminimų pasakojmą nuo senelio. Jo senelis Juozapas Mitkus, kurio žemėje stovi Renavo Šv. Izidoriaus bažnyčia ir kuris buvo jos statybos komiteto pirmininkas, su žmona ir dviem pas juos viešėjusiais anūkais buvo ištremti į Sibirą 1945 m. gegužę. Vorkutoje, amžino įšalo žemėje, po dviejų mėnesių mirė badu.

Tėvas Jonas 1944-ųjų spalį buvo suimtas ir ištremtas kalėti į Kareliją, Bielomoro kanalo statybos lageryje Medvežegorske, iš kurio po pusantrų metų pabėgo.

Mama Skolastika Zakalskytė-Mitkienė į Sibirą buvo ištremta 1948 m. gegužę kartu su septyniais vaikais, kurių mažiausiajam buvo vos mėnuo, o ir pačiam Jonui Mitkui tada – vos 7-eri.

Surinko darbo jėgai

Nors ir buvo dar nedidelis vaikas, pamena, kaip namas buvo apsuptas, duota tik viena valanda susidėti daiktams. Griebė, kas atrodė būtiniausia. Įsidėjo kelias paltis rūkytų lašinių ir kelis kepalus duonos, dar kaži ko, ką galėjo nutverti smulkutė moteris su keliais vaikais ir naujagimiu ant rankų.

Už ką vežė? Už tai, kad žemės turėjo ir ją dirbo, kad kaimo šviesuoliai buvo. Mama Skolastika irgi buvo vieno iš Renavo bažnyčios statybos komiteto narių Valerijono Zakalskio dukterų. „Kas ten žino. Iš mūsų parapijos surinko daugiausia „nusikaltėlių“,
t. y. daugiavaikes šeimas, nes jiems buvo reikalinga darbo jėga“, – sako Jonas.

Tremties nepavyko išvengti nė vienam

Dar nepajudėjus ešelonams, Lietuvoje mamai pavyko iš vagono išleisti du brolius, kai geležinkelio darbuotojas vakare atlaisvino vagono duris veržusią vielą. Tai į Sibiro Irkutsko sritį mama buvo ištremta su penkiais vaikais. Tėvas tą tremties naktį buvo išvykęs į Rygą prekių savo privačiai parduotuvei, tai kartu su šeima nebuvo ištremtas. Grįžęs žiūri tik, kad jų namo kieme svetimi gyvulius ir daiktus dalijasi. Nupuolęs į policiją, gavo atsakymą, kad šeima išvežta toli, kai adresą žinos – tai ir jis ten pat važiuos.

Deja, abu broliai, kurį laiką glaudęsi ir už maistą dirbę svetimame ūkyje, vis tiek buvo surasti ir po kelerių metų kalinių traukiniais pusmetį vežami į Irkutską. Taip pat ir tėvas atvažiavo pas šeimą į Sibirą po ketverių metų – 1952-aisiais.

„Buvo tik verksmai ir malda“

To trėmimo šeimos į Sibirą dardėjo net trimis ešelonais, gyvuliniuose vagonuose po 6–8 šeimas sugrūstos. „Buvo tik verksmai ir malda. Niekas nekeikė. Dalijosi, kas kuo turėjo. Laimė, kažkas turėjo kirvį, tai iškirto vagono grindyse skylę gamtiniams reikalams“, – apie mėnesio kelionę pamena tada dar vaikas Jonas. Naujagimis broliukas išgyveno tik čiulpdamas į marlę susuktą lašinių juostelę, nes mamai pienas iš streso ir bado dingo.

Vagonų durys atsidarė tik po dviejų savaičių, pasiekus Uralą, kai leido visus prie ežero apsiprausti. Nuo tada prasidėjo ir maitinimas: duodavo po kriaukšlę duonos ir vandens.

Atšiaurus klimatas, parazitai ir nuolatinis darbas

Atvyko į Taišetą (rajonas Irkutske, – aut. past.) birželį, kai upėje dar plaukė ledai. Tris dienas geležinkelio perone tremtiniai laukė „pirklių“, kurie atvažiavę rinkosi, kur kokią šeimą paimti. Tai Mitkai per dvi dienas buvo nugabenti į patį tolimiausią to rajono tašką Sarančetą, už kurio tik negyvenama taiga.

Apgyvendinti buvo visi viename barake, kurį paskui vyrai pertvaromis po kambarį šeimai padalijo. Naktį žmonės buvo varpomi blakių, o dieną puolami uodų, nuo kurių reikėdavo dangstytis tinkleliais. Kai kurie sugelti nuo alergijos net ištindavo.

Vasaros ten trumpos, o žiemos ilgos ir šaltos. „Kai būdavo iki 56 laipsnių šalčio, niekas tuo metu dirbti neįstengdavo, tik sėdėdavo barake ir ugnį kūrendavo. Lauke nuo šalčio net medžiai poškėdavo. Jei reikdavo išeiti į lauką vandens ar į tualetą, tai per nosį nekvėpuoji – šalta, tik burna gaudai orą“, – vos ištveriamas atšiaurias sąlygas pamena Jonas.

Išlikti padėjo darbas ir susitelkusi šeima

Jonui su jaunėliais teko ožkas ir karves ganyti iki vėlyvo vakaro, o vyresniam broliui Petrui ir seseriai Genutei – miško darbus dirbti: rinkti sakus, gabenti medieną iki upės, kuria rąstai būdavo plukdomi toliau.

„O mama, smulkutė mažytė moteris, tai tikra šventoji. Juk į ją kasdien žiūrėdavo dešimt alkanų akių. Tai prisirinkdavome grybų, uogų ir prisidžiovindavome ievų uogų, kurias sumalus mums būdavo miltai. Vitaminus atstodavo pavasarį paupy augantis meškinis česnakas“, – apie mamos stiprybę, išradingumą ir atkaklumą su neslepiamu švelnumu ir pasididžiavimu pasakoja Jonas.

Po ketverių metų atvykus tėvui, šeima per vienus metus pasistatė namą, kur gyveno iki grįžimo iš tremties. Iš viso šeima Sibire praleido 9 metus, o Jonas Mitkus – 12, nes buvo grįžęs mokytis.

Mokslo kaina – kilometrai pėsčiomis

Tą patį tremties rudenį jaunesni vaikai pradėjo lankyti pradinę mokyklą, iki kurios eidavo pėsčiomis po keturis kilometrus, o paūgėjus teko įveikti po dešimt pirmyn atgal ir dar keltis valtimi sraunia upe. Kad galėjo ir neiti, net minties tokios nebuvo – norėjo žinių. Baigęs vidurinę, Jonas užsispyrė važiuoti mokytis ir dirbti už 80 kilometrų.

Mirus Stalinui, atsirado tremtiniams galimybė grįžti į Lietuvą. „Tiek ta brangi Lietuvėlė buvo, kad parvažiavau. Bet čia niekur negalėjau mokytis, nes 9 klases buvau baigęs rusų kalba. Kadangi buvau tremtinys, negalėjau niekur prisiregistruoti, tai ir darbo negalėjau gauti. Per vasarą melioracijoje užsidirbęs kažkiek pinigų bilietui, grįžau atgal į Sibirą“, – apie jauno žmogaus nusivylimą ir savanorišką antrą tremtį pasakoja Jonas. Ten baigė vidurinę, įstojo ir buvo pradėjęs mokslus institute Krasnojarske. Bet traukė Lietuva. Grįžo.

Penkių kartų istorija

Jonas Mitkus mokėsi ir sugrįžęs Lietuvon. Šiauliuose dirbo, vedė, sukūrė šeimą, išaugino ir išmokslino dukrą ir sūnų. Užsispyrimas, išugdytas tremtyje, neleido pasiduoti, siekiant gyvenimo tikslų. Net ir dabar jis, būdamas 80 metų, turi planų – renka ir rašys penkių kartų istoriją nuo tremčių iki šiandienos.

Į vagoną – iš gimnazijos suolo

Su pokario tremčių banga į Sibirą buvo išgabenta ir Onos Urbonienės, tuomet 13-metės Valantinaitės, šeima. Apie tai, kad šeima pasirinkta ištremti, mergaitė sužinojo būdama mokykloje 1949-ųjų kovą. Tądien pranešus žinią, kad išvežamų šeimų vaikai turi būti išleisti namo, iš suolų pakilo ir apsikabinusi Onutę verkė visa gimnazijos antrokų klasė ir mokytoja. „Tai buvo lyg mano laidotuvės. Atsisveikinusi su visais, net nežinia kodėl, pėsčia išėjau namo 11 kilometrų ir verkiau visą kelią“, – pamena ji.

Tremties nesitikėjo

Grįžusi namo, rado sumaišty visą šeimą. Mama ir seserys pakavo patalynę, šiltus rūbus, maistą, rinko būtiniausius daiktus. Tik tėvas vaikštinėjo keistai ramus – jis netikėjo, kad juos veš, tiesiog netikrais gandais laikė žinią apie Valantinų būsimą tremtį. „Na, ne, negali rusai taip elgtis. Už ką mus? Aš juk nieko nepadariau, nieko neišdaviau ir nieko nesušaudžiau, nė vieno miškinio, nė vieno stribo nepagimdžiau“, – taip kalbėdamas, niekur nesiruošė ir darbo batais apsiavęs alų gurkšnojo Onos tėvas. Jis buvo įsitikinęs, kad po 5 metų tarnybos Rusijos kariuomenėje, Vitebsko geležinkelyje niekas jo nelies.

„Mes turėjome žemės: tėvas su seserimi abu iki 20 hektarų, mama – 15, tai 45 hektarai žemės buvo. Gal geriau gyvenome nei kiti Oleskos kaime (Joniškio r., – aut. past.)“, – priežastį spėja Ona.

Mirties nuojauta

Atėjus ir apsupus namą stribams, kieme šunys net ne lojo, o pratisai kaukė. Šunys nujautė mirtį. Rusakalbis atėjusiųjų vadas patarė susidėti viską, ko prireiks ir kas tilps į vežimą, ir sėdo su tėvu ramiai gerti alaus. Moterys krovė, ką galėjo, o ko negalėjo pasiimti, stengėsi paslėpti ar sunaikinti, bet atėjūnams nepalikti.

„Kai mama ant akmenų šliūkštelėjo grietinės puodynę, tai jie užsipuolė ją taip agresyviai, maniau jau, kad muš“, – apie atėjūnų požiūrį į jų namus lyg savo nuosavybę pasakoja Ona trylikametės akimis.

Tačiau pats baisumas laukė kelyje. Iki paskutinės minutės netikėjęs, kad šeima bus ištremta, vadeliodamas vežimą per upelio tiltą, tėvas specialiai pasuko arklius vandens link, kad visi geriau žūtų, negu važiuotų tremtin. „Ar kvailioji? Juk vežime vaikai!“ – už vadelių nutvėrusi, šeimą išgelbėjo motina.

Dainos ir ašaros pramaišiui

Į vagoną pateko trys didelės šeimos, viena su kūdikiu. Visus nustebino atvežta vieniša šlapia moteris. „Pasirodo, tai buvo tėvo jaunystės pana Brigita. Ji, norėdama nusiskandinti, šoko į šulinį, bet srovė ją išmetė lauk ir stribai nutvėrę atvežė mums“, – likimo akibrokštais tądien neatsisistebėjo Ona. Buvusieji vagone ją perrengė, sušildė, vėliau kažkurioje stotelėje ji buvo perkelta į vagoną prie savo vyro.

Visą naktį, kol stovėjo geležinkelio perone, vagone buvę vyrai ištisai dainavo. Dainos pramaišiui su maldomis suskambėdavo ir visoje trijų savaičių kelionėje gyvuliniu vagonu. Ona pasakoja, kad visi dalijosi, kuo kas turėjo. Vagone buvusio kūdikio šlapius vystyklus visos moterys džiovindavo savo kūno šiluma, apsivyniojusios po drabužiais.

Tačiau keleiviai mirė. Mirė mažiukai vaikai – nuo bado ir ligų, nes motinos nebeturėjo pieno. Sustojus Tulūne, buvo leista juos palaidoti. „Laidojo devynis vaikus iš mūsų ešelono. Visi mirusiųjų kūnelius saugojo, iš vagonų neišmetė“, – pagarbą kančiai ir netekčiai, ašaras pamena Ona.

„Žmonės yra žmonės“

Keletą savaičių išvis jokio maitinimo nebuvo. Po to gaudavo karšto virinto vandens ir kažkokios košės. Stotelėse laukdavo ešelonų vietiniai Rusijos žmonės: jie atnešdavo tremtiniams pieno, duonos ar sausainių.

„Žmonės juk yra žmonės. Užjautė. Bet ką galvojo tokie kaip Stalinas, tokie kaip mūsų Sniečkus? Tokius vaikus vežė. Taigi numirti vežė!“ – net dešimtmečiams praėjus, pykčiu pasakodama springsta ir trylikametės matytų nusikaltimų žmogiškumui nepamiršta 86-erių Ona.

Už dainas – už grotų

Tulūne visi tremtiniai iš Joniškio ir Radviliškio buvo apgyvendinti vienoje bendroje medinės mokyklos patalpoje. Visi privalėjo dirbti kelio darbus arba hidrolizės fabrike, nuolat registruotis pas komendantą. Išeiti į miestą buvo galima tik su specialiu leidimu. Iš pradžių vietiniai žmonės į tremtinius net žiūrėjo įtartinai ir kone spjaudė kaip liaudies priešus – fašistus.

Bet skaudžiausia buvo – saviškio išdavystė. Vienas iš tremtinių, tūlas Pakalnis, paskundė, kad lietuviai susėdę dainuoja. Už dainą „Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus“ penki jauni vyrai buvo dvejiems metams pasodinti į kalėjimą.

Mamą ištraukė iš mirties upės

Buitis buvo sunki. „Moterys rinkdavosi į lauko virtuvę prie mokyklos ir kas ką atnešusios savo katiliuke spręsdavo, kaip išvirti iš kirvio košę, nes reikėdavo ir visus kaimynų vaikus pamaitinti, – pasakoja Ona. – Laimė, mama šiek tiek turėjo pinigų, nusipirkome kelias vištas, kurias laikydavome čia pat prie lovų savo kambarėly. Tai kartais kokį kiaušinį išsivirdavome ar blyną išsikepdavome.“

Vyresnioji sesuo Lionė dirbo sunkius darbus: dienomis liejo plytas, jas džiovino ir krovė, naktimis turėjo laužus kūrenti, kad dėl 40 laipsnių šalčio žemės darbai nesustotų. Sesers vadovaujama moterų brigada, tirpdydama ledus, leido polius ir pastatė tiltą per sraunią Ijos upę, kad į hidrolizės fabriką nebereiktų keltu plaukti.

Upė buvusi labai pavojinga: kartą, skalbinius plūkdama, tarp rastų įslydo ir po lediniu vandeniu panėrė Onos mama. Mergaitė Ona, apsižvalgiusi aplink, pagalbos nesulaukė ir, pati įmetusi paklodę, mamą ištraukė iš srovės.

Stalino mirtis – slapta šventė

Pasiekusi žinia apie Stalino mirtį tremtinių barake sukėlė slaptą šventinį šurmulį. Visi su džiugesiu dalijosi naujiena „Stalinas padvėsė“ ir kone dainavo. Atėjusiai į mokyklą septintokei Onutei buvo sunku nuslėpti savo nuotaiką ir, nepaisant gedulingai uždangstytų langų, juodai išpuoštų klasių, butaforinio karsto ir raudančiųjų aplink, niekaip nepavyko pravirkti. Suolo draugė Ženia net išsigando lietuvaitės: „Aš bijau toliau su tavimi sėdėti. Kodėl tu neverki, juk mūsų Stalinas mirė?“

Bilietas į laisvę – mokslas

Nors labai gerai mokėsi, baigusi septynias klases, Ona nesirinko Sibire visų merginų siektinų felčerės ar mokytojos profesijos. „Aprokavau, kad tik su mechanizatoriaus atlyginimu galėsime čia padoriau gyventi. Tai stojau į Tulūno žemės ūkio technikumą“, – daugelį savo nemergaitišku sprendimu tada nustebino Ona. Nors iš pradžių teko ir fiziškai sunkiai dirbti, maišus bulvių ir grūdų nešioti, protinga mergina netruko perprasti ir mašinų, įrengimų, kombainų mechaniką. Tad greitai gavo pasiūlymą dirbti dėstytoja tame pačiame technikume. O tai buvo bilietas į laisvę, nes dėstytojo šeima turi būti laisva.

Lietuvaičių populiarumas

Merginos iš Lietuvos Sibire buvo labai populiarios: ir darbščios, ir gražios, ir išsimokslinusios. Tad gerbėjų ir jaunikių netrūko.

Turėjo ir mokytoja Ona nuoširdų įsimylėjėlį: gražuolis, geras ir tvarkingas mokytojas nupirko sužieduotuvių žiedą, papuošė, pristatė savo šeimai ir pasipiršo.

Ona, kuriai jaunuolis irgi labai patiko, liko nepalaužiama. „Ar gali vesti nusikaltėlę? Ar tu matai, kas mes? Ar kariavai ir prieš ką ten kariavai? Juk nei prie vieno vagono, nei prie vieno tanko nestovėjo Stalinas? Kodėl reikėjo jums, rusams, taip žeminti ir grumdyti moteris, vyrus ir vaikus? Negaliu tekėti už priešo“, – išsakiusi ilgai tylėtą nuoskaudą į akis nustebusiam jaunikiui, tekėti atsisakė Ona.

Nors ir mylėjo, sako nebūtų galėjusi visą gyvenimą gyventi, žinodama, kokią skriaudą padarė jo tautiečiai. Iki grįžimo į Lietuvą teliko atidirbti dvejus privalomus metus. Sibiro tremtyje Onos šeima praleido 10 metų.