Tremtinio gyvenimo istorija – tautos istorija

Gedulo ir vilties diena – atmintina diena, Lietuvoje minima birželio 14 d. 1941 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Iš viso išvežta apie 18 500 žmonių, kurių didžioji dalis vežti į tremtį, kiti – į GULAG’o stovyklas. Buvo ištremta daug to meto politikų, visuomenės veikėjų, inteligentų ir darbščių ūkininkų.

Jie dar gyvi – Lietuvos istorijos liudininkai, išgyvenę, atrodo, sveiku protu nesuvokiamą žmogaus žiaurumą prieš kitą žmogų. Šį kartą, minint Gedulo ir vilties dieną, pasižvalgykime po tremtinio Antano Matuzo gyvenimo kelią.

Kuo buvo kaltinami ūkininkai

Antano Matuzo vaikystė pra­bėgo karo ir pokario metais šalia Aukštaitijos miškų, paauglystė ir jaunystės pradžia slinko Sibire, prie Angaros, o sovietinės armijos tarnystę praleido Donecke, kur dabar siaučia karas. Tremtinio gyvenimas – gyva Lietuvos istorija, pradėta Lietuvos okupacija, einanti per karo, pokario metus, tremtį, tarnybą sovietų armijoje, gyvenimą sovietmečiu, vėliau nepriklausomoje Lietuvoje ir vėl sulaukusi karo grėsmės.

Ištremtas Antanas su tėvais, broliu ir seserimi buvo vos sulaukęs devynerių. Antano tėvas, irgi Antanas, tarpukariu išvykęs buvo į Ameriką uždarbiauti, grįžęs nusipirko 30 ha žemės, vedė iš gretimo kaimo mergelę Stanislavą, augusią tarp 16 brolių ir seserų. Naujakuriai Stanislava ir Antanas Girbutkių kaime pasistatė namus, ūkininkavo, gimdė vaikus ir svajojo apie gražią ateitį. Deja, 30 ha žemės dirbę žmonės buvo priskirti prie „buožių“, kaip okupantai vadindavo ūkininkus, ir 1948 metų pavasarį tris savaites sausakim­šuose vagonuose krutėjo iki Irkutsko srities. Išvežė Matuzus gal ne tiek dėl to, kad jie buvo ūkininkai, o todėl, kad kažkas juos paskundė, neva, partizanus maitindavę. Antanas tik iš pasakojimų prisimena, kad pokario partizaninės kovos aršiai vyko ir Aukštaitijos miškuose, o ūkininkų namai buvo pereinami kiemai: dieną valgyti prašydavo stribai (istrebitelis – rus. istrebitel „naikintojas“), naktį – mūsiškiai partizanai. Darbštūs žmonės Matuzai maisto namuose visada turėjo ir juo tekdavo dalintis.

Į katorgą su giesmėmis

Stanislavos ir Antano namuose augo 4 vaikai: trys broliai ir sesuo. Vyriausiasis brolis Vytautas jau buvo suaugęs, tą vežimo naktį jo namuose nebuvo. O tėvus su penkiolikos metų Broniumi, trylikos Genovaite ir devynerių metų Antanu išvežė į nežinomybę. Buvo 1948 metų pavasaris. Antanas prisimena, kaip sausakimšuose vagonuose buvo tvanku, prisimena dvi keistas pramogas, sutrumpinančias laiką: pirma pramoga – kai traukinys sustodavo, sargybiniai atidarydavo duris ir sušukdavo: „miortvije jiest? (mirusių yra?). Tai buvo pirmieji rusiški žodžiai, kuriuos Antanas išmoko. Atidarius vagoną, gyvieji įkvėpdavo gryno oro, o mirusiuosius surinkdavo ir išnešdavo. Vagone žmonės kalbėjo, kad lavonus arba užkasa ten, kur sustodavo traukinys, arba sukūrendavo garvežyje. Antroji pramoga – žmonių giesmės. Tremtiniai taip gražiai giedodavo, kad tai vaikams buvo tarsi, dabar sakytų, dalyvavimas gražiame koncerte. Tie „koncertai“ patikdavę ir rusų sargybiniams, tik jie negalėjo suprasti lietuvių, kodėl vežami į katorgą vis „dainuoja“.

Tremtyje

Traukinys lėtai ropojo į šiaurę, trumpai sustodamas tai „Omske, tai Tomske“, dabar šmaikštauja Antanas, o sustojus Irkutsko srities Svirsko stotyje, išlaipinta buvo ir Matuzų šeima. Šita Svirsko stotis yra Čerenkovo rajone, kur buvo statomos naujos šachtos ir pro kur teka didžioji Sibiro upė Angara. Antanas prisimena, kaip Angaros upe laivais atplaukdavo rusų kareiviai, kurie iš tremtinių tyčiojosi, kad juos reikia plukdyti toliau į šiaurę. Apgyvendinti Matuzai su kitais tremtiniais buvo barake, bet 5 asmenų šeimai buvo skirtas atskiras kambarys. Antanas prisimena, kad kambarys buvęs gal kokių 15 kv. metrų, jame tilpo trys lovos ir buvo anglimis kūrenama krosnis. Šalčio ir bado Antanas neprisimena, nes šeima ištremta bu­­vo pavasarį ir visi, išskyrus Antaną, įdarbinti prie statybų. Tėvas mokėjo stalio darbus, tai jam ir darbas teko lengvesnis ir mėgstamas. O Antanas mokėsi. Pradžioje barakuose buvo įkurtos dvi pradinės klasės, kur vaikams pirmiausiai teko išmokti rusų kalbos. Antanas prisimena, kaip tada rusų kalba maišėsi su lietuvių kalba, kad jis mamai užrašą „šierst“ (vilna) vertęs taip: „tai tas daiktas, kur ant avelių auga“. Vėliau Antanas į mokyklą, kai žiemą būdavo per 40 laipsnių šalčio, žingsniavo tai apie 3 km, tai apie 5 km, bet vis mokėsi. Mama statybose irgi neilgai dirbo: lietuviai ūkininkai kažkur nusipirko karvę, paršiukų ir Stanislava vėl ūkininkavo. Brolis Bronius apmokytas buvo darbui šachtose ir ten dirbo, kol buvo sužeis­tas. Pasveikusio Broniaus į šachtą nebegrąžino, bet pasiuntė dirbti kolūkyje. Ten jis sutiko tremtinę mergaitę Liną iš Dzūkijos, Sibire susituokė, susilaukė pirmagimio Algio. O po 10 metų, 1958 metais, šeima susiruošė į namus.

Namuose

Namuose Matuzai nebuvo laukiami. Nors jų namai buvo išsaugoti ir ten gyvenęs žmogus šeimai juos užleido, bet Matuzų šeima neturėjo teisės Lietuvoje gyventi, todėl jų niekas Lietuvoje ir neregistravo. Savo tėvynėje norintiems gyventi žmonėms teko gudriai negudrius įstatymus apeiti. Sesuo Genovaitė susirado vietinį vaikiną, nuvažiavo į Rygą susituokti ir į Lietuvą grįžo su naujais dokumentais, nauja pavarde. Jaunavedžiai buvo priregistruoti tėvų namuose, kuriuose tilpo visa šeima. Kolūkyje, kuriam priklausė Girbutkių kaimas, pirmininku pradėjo dirbti pažįstamas žmogus, kuris įdarbino tėvą. Antanas Linkuvoje pradėjo lankyti vidurinę mokyklą ir mokytis lietuviškai. Po metų šeima susirado vyriausią brolį Vytautą, apie kurį visą dešimtmetį nieko nežinojo. Vytautas jau buvo vedęs, gyveno Kelmės rajone, tad šeima vėl susirinko į vieną būrį, tik neilgam. Baigusį vidurinę mokyklą Antaną pašaukė į sovietinę armiją, kur tarnavo Ukrainoje Donecke, priešlėktuvinės gynybos batalione. Po tarnybos Antanas liko dirbti Ukrainoje, elektrinės statyboje, kur išmoko montuotojo darbo. Antanas, kalbėdamas apie Ukrainą, neslėpė jaudulio: tikriausiai per dabartinį karą jau ne vienas jo pažįstamas žuvo. „Puikūs žmonės ukrainiečiai, su savo subtiliu humoro jausmu“, – prisimena Antanas, nesuprasdamas, kodėl žmonija save beprasmiškai naikina.

Gyvenimas Lietuvoje

Antanas tapo profesionaliu mon­­­tuotoju, todėl pabaigus vienos elektrinės statybą Ukrainoje, persikėlė statyti kitos elektrinės. Šį kartą arčiau namų, Rygoje. O iš Rygos jis buvo pasiųstas į komandiruotę – Elektrėnų elektrinės statybas. Elektrėnuose susidraugavo su Stanislovu Speičiu ir kartą nuvažiavo pas jį į svečius, į Semeliškes. Gausioje ir garsioje Speičių giminėje savo išrinktojo vis dar laukė Semeliškių mokytoja Marija Speičytė. Tas pasisvečiavimas Semeliškėse Antanui baigėsi sėsliu gyvenimu Elektrėnuose ir vestuvėmis, nuo kurių jau prabėgo 50 metų. Peržvelgdamas savo pirmąjį gyvenimo trisdešimtmetį, Antanas save prisimena, kaip be­namį, rusiškai „bezdomnij“. Namus jis surado Elektrėnuose. Čia jis tapo diplomuotu specialistu, jauna šeima gavo butą, tiesa, pradžioje su bendra virtuve. Tas sėslus gyvenimas irgi buvo sąlyginis: geras specialistas, montuotojas A. Matuzas vis buvo siunčiamas į komandiruotes visoje Sovietų Sąjungoje, kur buvo statomos elektrinės.
Antanas su Marija aktyviai dalyvauja Tremtinių sąjungos veik­loje, kiekvienais metais vyksta į tremtinių ir politinių kalinių sąskrydžius Ariogaloje. Tik tuo­se sąskrydžiuose vis mažiau pa­žįstamų likimo draugų besutinka: tremtinių gretos pastebimai retėja, o jų vietas kartais dar užima vaikai ir anūkai.

Gyvenimo kartėliai

Dabar Marija ir Antanas Matuzai, atšventę bendro gyvenimo auksinį jubiliejų, jau galėtų džiaugtis ramiu ir sėsliu gyvenimu nuosavame išpuoselėtame name, deja, džiaugtis trukdo nau­ja kasdienybė. Tai ne tik karas Ukrainoje ir baimė, kad Lietuvoje gali pasikartoti 80 metų senumo įvykiai, tai dar ir savotiškas karas su vietos valdžia. Jų nuosavo namo, kurį su geodeziniais matavimais šeima pirko iš įmonės, sklypas buvo šimtą kartų matuotas prieš statybas bei po jų. Kažkodėl prieš keletą metų tą sklypą reikėjo dar kartą permatuoti, o išmatavus naujų technologijų matavimo prietaisais, nustatyta, kad skly­pas užima žemės 33 kv. metrais daugiau, nei įrašyta dokumentuose. Matavo sklypą be šeimininkų žinios, nustatę, kad tremtinių šeima esanti „žemės grobikė“, atsiuntė baudą. Už matininkų klaidą M. ir A. Matuzams teko sumokėti baudą ir dar tuos 33 kv. metrų nusipirkti dabartine rinkos kaina ir kelis tūkstančius sumokėti už naujų dokumentų įteisinimą. Antanas liūdnai šypsosi, kad per ilgą ir sudėtingą gyvenimą jam neteko gyventi prie valdžios, ku­ri žmogaus neskriaustų. Ir tas Nepriklausomybės atkūrimas, kuriame prieš tris dešimtmečius aktyviai dalyvavo Matuzai, šiuo laikotarpiu tremtiniui vėl gerokai karstelėjo. „Vėl nubuožino, tik šį kartą ne atėmė, o privertė nereikalingą žemės gabalėlį nusipirk­ti už pinigus, kuriuos visą gyvenimą sunkiai užsidirbti reikėjo“, – kartėlį įgimtu humoru atskiesdamas kalbėjo trem­tinys Antanas Matuzas.

Julija Kirkilienė