Trėmimų į Sibirą pradžia prisiminta visuotine tylos minute

Visoje šalyje paminėta Gedulo ir vilties diena, žyminti Sovietų Sąjungos vykdytų masinių Lietuvos gyventojų trėmimų į Sibirą pradžią. Šią dieną tremtinių ir politinių kalinių vardai, pavardės ir likimai buvo garsiai ištarti net 10-yje Lietuvos miestų, o visuotinė tylos minutė sujungė mūsų tautiečius visame pasaulyje. Rajone taip pat vyko daug renginių, skirtų ištremtų, nukankintų, kovojusių už Lietuvos laisvę gyventojų atminimui.

Tylos minutei Gedulo ir vilties dieną stabtelėjo darbas savivaldybėje, įvairiose valstybinėse institucijose, mokyklose, įmonėse ir net prekybos centruose. Pagal savo mastą ir žiaurumą lietuvių tautos naikinimas 1939–1941 metais buvo išskirtinis reiškinys – okupantai, padedami kolaborantų, mūsų šalyje elgėsi kaip barbarai.
1941 m. birželio 14 d., 3 val. ryto, sovietų represinės struktūros pradėjo masiškai tremti Lietuvos gyventojus į atokias šiaurines Sovietų Sąjungos teritorijas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per keletą dienų į gyvulinius vagonus sugrūsta ir iš Tėvynės išvežta apie 18 tūkst. Lietuvos gyventojų. 1941–1953 m. iš okupuotos Lietuvos ištremta 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, o per visą okupacijos laikotarpį iš viso buvo įkalinta ir ištremta 280 tūkst. Lietuvos piliečių.
Pasak rajono savivaldybės mero Edgaro Pilypaičio, tarusio žodį Zanavykų muziejuje vykusioje popietėje, skirtoje Gedulo ir vilties dienai paminėti, okupacijos laikotarpis mums atnešė daug negandų ir pareikalavo aukų praktiškai iš kiekvienos šeimos ir giminės.
Iš mūsų rajono kilusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė pasidžiaugė, kad rajone skiriamas didžiulis dėmesys istorinei atminčiai. Pasak jos, gera savame krašte aplankyti partizanų atminimui pastatytą kryžių, kuris niekada nebūna apleistas, nesutvarkytas.
R. Duobaitė-Bumbulienė perdavė naujo istorinio dokumentinio filmo „Nenugalimas“ režisierės Agnės Zalanskaitės, kuri, deja, negalėjo atvykti į popietę, linkėjimus ir pakvietė pažiūrėti šią išskirtinę partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago gyvenimo dramą.
A. Zalanskaitės dokumentinė juosta simboliškai sujungia dvi kartas: amžininkus, dar pažinojusius Vanagą, jo artimuosius, kovos draugus bei jaunų istorikų profesionalų kartą, tyrinėjančią sudėtingą Vanago bylą ir mūsų pasipriešinimo kovų istoriją. Filme prisiminimais dalijasi brolis Albinas Ramanauskas, dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, partizanas Juozas Jakavonis-Tigras, kurio kieme buvo A. Ramanausko-Vanago vadavietė, partizanė Antanina Lukšytė-Garšvienė (Milda), ji su A. Ramanausku-Vanagu įamžinta garsiojoje 1948 m. nuotraukoje, kurioje užfiksuota partizanų susitikimo akimirka, taip pat partizanų ryšininkas Stasys Plutulevičius-Varpelis. Istorinę liniją brėžia jauni istorijos profesionalai – Genocido centro vyriausiasis istorikas dr. Darius Juodis, istorikė Enrika Žilytė ir dr. Aistė Petrauskienė, tyrinėjusi 1949 m. partizanų vadų susitikimo Minaičių kaime detales.
Į popietę atvyko partizaninių kovų rekonstruktorius dr. Ramūnas Skvireckas, iš Kazlų Rūdos kilęs ir augęs vos už poros kilometrų nuo Aleksandro Grybino-Fausto vadavietės. Filme jis vaidino priešišką partizanams sovietinį agentą. Jo manymu, filmas apie Adolfą Ramanauską-Vanagą išsiskiria tuo, kad jame nėra vadinamojo užkadrinio teksto, nėra pasakotojo, jo vaizdinį kuria patys pašnekovai. Pasak partizaninių kovų rekonstruktoriaus, tai jaunai menininkei A. Zalanskaitei buvo savotiškas iššūkis – leisti kalbėti tiems, kas Vanagą pažinojo arba nuosekliai, iš esmės tyrinėja jo gyvenimą, sudėtingą jo bylą.
„Noriu pranešti gerą naujieną, kad šitą filmą buvo nuspręsta padauginti ir išdalyti visoms Lietuvos mokykloms, kad mokiniai iš pirmų lūpų galėtų susipažinti su šia vieno iš didžiausių partizanų vadų gyvenimo istorija“, – džiaugėsi R. Skvireckas.
Jis papasakojo, kaip su bendraminčiais per dvi paras Kazlų Rūdos miškuose atstatė partizanų bunkerį, o tuos, kas domisi išlikusiais partizanų daiktais ir dokumentais, pakvietė į Ariogaloje kasmet vykstantį politinių kalinių bei laisvės kovų dalyvių sąskrydį, į partizanų bunkerį, kur saugomi jų buities daiktai, spaudos platinimo įrengimai – rotatoriai ir šapirografai, partizanų uniformos.
Gedulo ir vilties dienos paminėjimas vyko visose rajono seniūnijose ir bendruomenėse, buvo laikomos šv. Mišios, aplankyti tremtinių ir politinių kalinių memorialiniai paminklai, uždegtos žvakelės ant simbolinių tremtinių kapų, prisiminti žuvę laisvės kovų dalyviai.

Šakių rajono laikraštis „Draugas“