Trečdalis Alytų laikinais namais pasirinkusių ukrainiečių jau susirado darbą

Iš karo Ukrainoje pabėgę žmonės bando įsikurti Alytuje – leidžia vaikus į ugdymo įstaigas,  naudojasi miesto savivaldybės suteikiama pagalba, o trečdalis jau džiaugiasi ir nauju darbu, kurio šiame mieste netrūksta. Net keturias ukrainietes įdarbino Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninė, kuri į šias pozicijas darbuotojų ieškojo metus.

Alytiškių etatai nedomino

Šiuo metu Alytuje apsistojo 274 pabėgėliai iš Ukrainos iš kurių 14 yra pensijinio amžiaus, 14 dirba nuotoliu, o 78 jau įsidarbino Lietuvoje. Ukrainiečius pas save dirbti kviečia net 110 vietos darbdavių, kurie siūlo per 300 laisvų darbo vietų.

Kalbos nemokantiems žmonėms siūloma užimti virėjų, siuvėjų, stalių, mūrininkų, gyvūnų prižiūrėtojų, mėsininkų, pagalbinių darbininkų ir kitus etatus.

Alytaus miesto ugdymo įstaigose jau mokosi 139 vaikai – 37 jų užimami ikimokyklinio ugdymo įstaigose, 92 mokosi 1-8 klasėse ir dešimt tęsia mokslus gimnazinėse klasėse.

Alytaus apskrities S.Kudirkos ligoninės personalo skyriaus vedėjas Tautvydas Džiautas džiaugiasi, kad ukrainietės užpildė jau seniai jaučiamą darbuotojų trūkumą. Šiuo metu ligoninėje darbuojasi trys bendrosios praktikos slaugytojų padėjėjos ir viena valytoja. Netrukus, kai bus moterys susitvarkys licenzijas (tai turėtų užtrukti apie mėnesį), trys jų galės dirbti pagal profesiją ir būti slaugytojomis.

„Tikrai noriu nuraminti tuos, kurie mano, jog ukrainietės užima alytiškių darbo vietas. Pernai turėjome programą su Užimtumo tarnyba ir miesto savivaldybe, kurios metu gavome finansavimą šešioms slaugytojų padėjėjų darbo vietoms, bet norinčių atsirado tik trys. Šios darbo vietos buvo laisvos ir į jas galėjo pretenduoti visi“, – pasakoja ligoninės atstovas.

Taip pat šiuo metu laukiama, kol licenzijos klausimus išspręs gydytoja kardiologė ir galės kuo greičiau pradėti darbuotis pagal specialybę konsultacinėje poliklinikoje. Su ja kartu dirbs lietuviškai ir rusiškai kalbanti slaugytoja, kuri padės susikalbėti su pacientais.

Šiuo metu visi laisvi etatai ligoninėje jau yra užimti.

Anūkė pramoko lietuviškai

Liudmila Vyshneva į Alytų atvažiavo iš Kyjivo. Ji nuo karo pabėgo su dukra aktore Ekaterina Vyshneva ir trejų metų anūke.

„Dukra – žinoma aktorė Ukrainoje ir sausį ji su teatru gastroliavo Alytuje, todėl nusprendėme apsistoti būtent čia, su viltimi, kad ji galės tęsti aktorystę scenoje ar to mokyti vaikus“, – pasakoja Liudmila.
Anksčiau dirbusi miesto komunalinio skyriaus vedėja moteris save vadina pensininke, nes pataruosius trejus metus prižiūrėjo anūkę, bet atsikrausčius į Lietuvą nei amžius, nei patirtis nesutrukdė kreiptis į Alytaus ligoninę prašant bet kokio darbo.

„Labai draugiški žmonės – tiek mus priglaudę gyventi, kurie namuose laukė su mėlyna-geltona spalvomis numargintais sausainiais, tiek nauji bendradarbiai, kurie priėmė itin šiltai“, – pasakoja L. Vyshneva dabar ligonnėje besidarbuojanti valytoja.

Anūkė lanko darželį, kuriame puikiai sutaria tiek su auklėtojomis, tiek su vaikais ir net išmoko du lietuviškus žodžius: „greitai“ bei „gerai“.

„Mes laimėsim, – užtikrintai kalba Liudmila, Kijeve palikusi ir vyrą, ir žentą. – Tada važiuosime namo.“

Oksana Miroshnyk nuo penktadienio darbuojasi bendrosios praktikos slaugotojos padėjėja COVID-19 infekcijų skyriuje. Iš Charkovo kilusi moteris turi patirties ligoninėje, o pastaruoju metu dirbo užsienyje, kur prižiūrėjo vyresnio amžiaus neįgalius ligonius.

„Savivaldybės atstovai išgirdę, kad turiu medicininį išsilavinimą pasiūlė darbą ligoninėje. Tai mane be galo nudžiugino – šiuo metu gerų žmonių užleistame bute gyvename kartu su mano drauge ir dviem paaugliais, kurie lanko Dainavos progimnaziją“, – džiaugiasi Oksana. 

Jos tėvai šiuo metu išvažiavo iš Charkovo ir slepiasi kaime, toliau nuo fronto linijos.

„Brolis kariauja, nors dar prieš pusantro mėnesio džiaugėsi pasiimta būsto paskola, pavykusiu buto remontu ir vasarą planuojamomis vestuvėmis. Tokiomis akimirkomis supranti, kaip viskas laikina ir trapu“, – atsidūsta Oksana.

Ji atvirauja jau pasvajojanti apie galimybę likti Lietuvoje, nes galėtų būti šalia sūnaus, nereikėtų uždarbiauti toli nuo namų, o ir miestas jai labai patinka - švarus ir žalias.

„Visi labai draugiški ir malonūs, personalas labai padeda, o man viskas pažįstama, sava. Vienintelis iššūkis – lietuviškos pavardės, kol perskaitau, tai vaistus kol kas dalinu lėčiau“, – juokiasi O.Miroshnyk.