Tošininkystės darbų ir kolekcijos paroda

2022 m. balandžio 15 - gegužės 31 d. Lietuvos aviacijos pradininko Aleksandro Griškevičiaus muziejuje (Akmenės g. 10, Viekšniai) eksponuojama tautodailininkų Raimondos ir Vytauto Ramanauskų tošininkystės darbų ir kolekcijos paroda. Kviečiame aplankyti! 

Iš tolo šviečiantys baltais kamienais beržynai – neatsiejama Lietuvos peizažo dalis. Lietuviui beržas sakralus medis, kiek apie jį sukurta dainų, patarlių, mįslių, o kiek panaudojimo galimybių!  Iš beržų degtos medžio anglys naudotos kalvystei, beržinės malkos – pagrindinis kuras kepant duoną, išgautas degutas – nepamainomas vaistas, tepalas vežimų ašims tepti, apšvietimo priemonė. Šluotoms tinkamiausios beržų šakos, pavasary prisileistos sulos, skaniai su avižomis paraugintos troškuliui numalšinti užtekdavo iki vidurvasario. o kiek skirtingų vaistinių arbatų galima  išsivirti naudojant beržų pumpurus, lapus, žirgynus... Dar viena savybė daranti šį medį išskirtiniu tarp kitų mūsų krašto medžių yra tošis – kamštinis viršutinis žievės sluoksnis, kurio neturi joks kitas medis. Tošis nuo seno taip pat plačiai buvo naudojama, o tošininkystė praeityje buvo vargingiau gyvenusių žmonių pagalbinis užsiėmimas. Tošis – dėkinga medžiaga gaminti dekoratyvius daiktus: tabokines, mažas dėžutes, pintinėles ar pan. Nedaug žaliavos, daugiau laiko, kruopštumo  reikalaujanti veikla  buvo piemenų saviraiškos priemonė, kūrybinis džiaugsmas, ganymo atokvėpio valandėlę. Žvelgiant į muziejuose saugomus tošinius dirbinius matosi tendencija, kad dirbiniai be puošybos sudaro mažumą. Dekoratyvumas, puošybos elementai  praeityje gyvavusią tošininkystės tradiciją leidžia priskirti daugiau taikomajai dailei nei amatui.

Šiais laikais, nors Lietuvoje yra žmonių išmanančių apie tošininkystę, tuo daugiau užsiimame, prisistatome plačiau viešumoje tik mes – Mažeikių muziejaus darbuotojai Raimonda ir Vytautas Ramanauskai. Impulsas pradžiai buvo tošinukių kolekcija Mažeikių muziejuje ir trumpalaikė, vos porą valandų mugės metu trukusi pažintis su tošininku iš Karelijos. Toliau buvo eksperimentavimas, literatūros kaupimas, muziejuose esamų eksponatų nagrinėjimas, internetas. Gal čia muziejininkų mentalitetas lėmė, kad nebandome ieškoti kažkokių naujų formų, visi mūsų dirbiniai tradiciniai, gaminti per amžius. Kitas momentas kaip tradiciniai gaminiai šiais laikais naudojami. Dabartiniais laikais vyžomis retai besiaunama, jos dedamos ant stalo kaip dubenėlis ar kabinamos ant sienos kaip sausų puokščių merktuvė. Niekas tošinėse nebelaiko uostomosios tabokos, kiti laikai, kitos paskirtys... Šiais laikais tošiniai dažnai naudojami kanceliarinėms reikmėms: į aukštesnes dėžutes dedami rašikliai, į žemesnes sąvaržėlės, įvairios smulkmenos, žiūrėk, prie komplekto ir tošinę šiukšliadėžę popieriui priderina. Kita vis labiau populiarėjanti sfera- juvelyrinių dirbinių laikymas. Viena per kitą papuošalų savininkės sužino, kad tošiniame nejuoduoja sidabras, nesioksiduoja bronziniai dirbiniai, taip ir plečiasi tošies vartotojų ratas. Vis tik tošiniai dirbiniai dažniausiai naudojami virtuvėje. Dideliuose  tošiniuose laikomos kruopos, sausi pusryčiai, į vidutinius pilama druska, cukrus, kava, į mažiausius prieskoniai, arbatžolės. Indeliai be dangčių naudojami stalo įrankiams sudėti, į mažesnius įstatomi gėlių vazonai ar puokštės. Pintuose dubenėliuose laikomi vaisiai, sausainiai, raikyta duona. Kaip duoninės naudojami dideli ovaliniai indai su dangčiu. Dabartinis amžius taisyklių nemėgsta, ir vartotojai sugalvoja netikėčiausių tošinių panaudojimo variantų. Čia galioja ir tikriausiai ateityje galios tik viena taisyklė: „ Ką įdėjai tas neiškris“.

Taip natūraliai susidėliojo, kad gaminant tošinukus pradėjome kaupti ir kitų meistrų pagamintus tošinius dirbinius, lankantis Švedijoje, Norvegijoje negalime  praeiti pro šalį pro sendaikčių krautuvėlę, taip atsirado ir šiokia tokia kolekcija, kuri ir toliau auga. Ją kaupti mums kaip tošininkams paprasčiau, dažnai tenka rasti laiko ir neatsargių žmonių pažeistus tošinius dirbinius, o mums turintiems įgūdžių ir žaliavos juos susitvarkyti nėra sudėtinga. Apie mūsų pomėgį žino ir draugai, kolegos, taip palengva ir pildosi rinkinys, o kas žino, gal kada nors bus įkurtas ir koks asmeninis muziejėlis...