Toma ir Kęstutis – apie gyvenimo iššūkius: sunkius apsisprendimus ir grįžusių emigrantų akistatą su realybe

Rokiškis–Vilnius–Lutonas–Rokiškis. Taip būtų galima nubraižyti Tomos ir Kęstučio šeimos judėjimo schemą. Ketveri metai, per kuriuos prisijaukintas Didžiosios Britanijos Lutono miestas, tik jis netapo jaunos šeimos išsvajota gyvenimo vieta. Nors iš gyvenimo užsienyje liko daug šiltų prisiminimų, ten buvusį sotesnį gyvenimą nurungė savo krašto trauka. Ar durys į užsienį jau aklinai uždarytos? Toma diplomatiška: „Niekada nesakyk niekada“.

Paskui vyrą

Prieš metus į Lietuvą grįžusių Tomos ir Kęstučio Pikūnų istorija panaši į nemažai kitų. Jauna pora su sūneliu Pijumi paliko Vilnių, kuriame turėjo neprastus darbus, svajojo apie nuosavą būstą, ir į Didžiosios Britanijos miestą Lutoną išvyko šeimos galvos iniciatyva. Firma, kurioje dirbo Kęstutis, steigė to paties pobūdžio verslą Lutone, reikėjo patikimo žmogaus. Kęstučiui pateiktas pasiūlymas buvo labai patrauklus, beliko radikaliems gyvenimo pokyčiams prikalbinti žmoną.

„Labai gaila buvo palikti darbą privačioje mokykloje. Tai buvo mano svajonių išsipildymas. Bent jau tuo metu… Tame darbe norėjau likti iki gyvenimo pabaigos“, – apie nelengvą iššūkį atviravo Toma, pedagogė, Šiaulių universitete įgijusi gamtos, geografijos ir pradinių klasių mokytojo specialybę.

Svajojo įleisti šaknis sostinėje

Tomos diplomas niekada ant spintos nedulkėjo: po studijų įsidarbino sostinės vidurinėje mokykloje, dirbo darželyje su ikimokyklinukais, o dar vėliau gavo mokytojos vietą privačioje mokykloje. Kęstučiui gerai sekėsi darbuotis firmoje, užsiimančioje saugos sistemų veikla. Pirmagimio Pijaus susilaukusi pora planavo tapti tikais vilniečiais. „Jaučiau, Vilnius – mano miestas. Jau dairėmės nuosavo būsto, ne centre ar miegamuosiuose rajonuose, o artimame priemiestyje“, – pasakojo Toma ir pridūrė, kad gyvenimas nuomojamame bute – „lyg ant lagaminų“. Bet gyvenimas „iškrėtė pokštą“… Pirmasis lagaminą susikrovė Kęstutis. Jam, kaip ir pridera šeimos galvai, teko užduotis rasti namą, į kurį atsigabentų Vilniuje likusią Tomą su Pijumi.

„Neįsivaizdavau, kad galėtume gyventi atskirai. Tolimi atstumai poras atitolina, turiu daug pavyzdžių, kad net išskiria. Gaila buvo Vilnių palikti, bet pas tėtį išvažiavom po kelių mėnesių. Žinojau, nepražūsiu, bet labai bijojau dėl Pijaus. Vilniuje jis lankė darželį, o Lutone pateko tiesiai į mokyklą. Ten vaikai į mokyklą pradeda eiti ketverių metų. Jis nemokėjo angliškai, nesuvokė, kodėl išvažiuojam iš namų, ir pati kartais neturėjau atsakymų, kaip viskas bus. Laimė, jis mokykloje puikiai adaptavosi, stebėtinai greitai tapo anglakalbis… Per trejus metus nė karto negirdėjau, kad jis nenori į mokyklą“, – stebėjosi vaiko greitu pritapimu svetimoje aplinkoje Pijaus mama.

Rado savo nišą

Be aktyvios veiklos nenustygstanti Toma apsisprendė: nebandys emigrantės laimės parduotuvėje ar viešbutyje. „Juk turiu diplomą. Ėjau tiesiai į Pijaus mokyklą. Man patikėjo kelias valandas stebėti vaikus lauke, po to savanoriavau, dirbau mokytojo pagalbininke. Taip užsitarnavau vadovybės pasitikėjimą, paskyrė mokytojo padėjėja. Dirbau su vaikais rytiniame ir popamokiniame klube (už tam tikrą mokestį tėvai jame gali palikti vaikus kelioms valandoms – aut. past.). Asistavau negalią turinčiam vaikui. Anglijoje tokia tvarka: jei vaikas turi negalią, jam priskiriamas asistentas“, – apie profesinę karjerą svetimoje valstybėje pasakojo Toma.

Ir vėl – ant lagaminų

Iš Lietuvos Toma išvyko galvodama, kad anglų kalbą neblogai moka, nes ją krimto universitete. Bet paaiškėjo, kad… neturi nė rimtų pradmenų. „Stojau mokytis į koledžą, ten ir paaiškėjo, kad iš mano anglų kalbos, ypač rašytinės, kurios darbe reikėjo, – beveik nulis… Koledže greitai persilaužiau, dėstytoja gyrė, kad esu gabi studentė… Labai gaila, koledžo nebaigiau. Nes ir vėl kardinaliai pasikeitė šeimos planai. Mano vyras labai didelis gimtinės patriotas. Jis nebuvo linkęs mokytis anglų, vis dažniau užvesdavo kalbą apie grįžimą“, – pagrindinę kraustymosi priežastį įvardijo Toma.

Pasak jos, nors darbe Kęstučiui sekėsi gerai, jo galvoje brendo planas – atgal į Lietuvą. Ir ne į Vilnių, o į Juodupės miestelį, kuriame gimė. Apsispręsti nebuvo lengva, bet Lietuvos pliusai nugalėjo. „Svetima kalba, kitokia kultūra ir santykiai, daug visko ieškoti, išmanyti tvarką ir įstatymus. Lietuvoje viskas aišku, ramiau. Nors Lutone buvome labai šiltai priimti, nejautėme vietinių kreivų žvilgsnių, kad emigrantai… Ir Pijus mokykloje jautėsi jaukiai, vaikai labai šiltai priėmė. Kartą nuėjo į mokyklą apsidaužęs veidą, nes krito nuo dviračio. Tai vaikai supuolė guosti, užjautė. Dirbdama mokykloje nė karto nepastebėjau vaikų patyčių, mokytojų ir vaikų santykiai be galo šilti. Aš lanksti, visur labai greitai prisitaikau, Kęstučiui sunkiau“, – apie potyrius pasakojo Toma.

Į nuomojamą būstą

Pasak moters, sutuoktinis buvo labai užsidegęs kurti savo verslą, jam sunku dirbti kitam… Kęstutis turi auksines rankas, joms paklūsta metalas, ir ne tik. Gamina viską: tvoras, vartus, duris. Jo svajonė – įsirengti dirbtuves, susiremontuoti Didsodės kaime įsigytą sodybą. „Aš ten gyventi nelabai norėčiau, nes širdyje esu miestietė. Reikia visko po ranka, patogumų ir judesio. Mano visos vaikystės vasaros prabėgo Kuršėnuose pas močiutę, studijos – Šiauliuose, darbas – Vilniuje. O kaimo sodyboje gera po darbų atsipalaiduoti, bet ne nuolat gyventi. Ir Pijui ten būtų nuobodu, nėra draugų“, – apie laukiančius naujus gyvenimo pokyčius svarstė Toma. Šeima dabar gyvena Rokiškyje, nuomojamame bute.

Šaltas dušas

Grįžimas į Lietuvą Tomos negąsdino: ji daug skaitė ir girdėjo, kad gimtinei labai reikalingi sugrįžtantys jauni žmonės, kad jiems aukščiausios valdžios lygiu kuriamos geros įsidarbinimo, vaikų auginimo sąlygos. Vyras planavo: abu dirbsim, suremontuosim sodybos namą, keliausim, lankysim gimines. Užsienyje būnant viskas atrodė labai gražiai. Nors nusiteikėme tam tikriems sunkumams, realybė jų dar daugiau užkrovė, nei galėjom įsivaizduoti. Turiu Vilniuje keletą pasiūlymų dirbti, bet vyras ten gyventi nebenori. Nežinau, kaip bus, nes mano darbo galimybės kol kas ne kažin kokios, labai erzina ir nuvilia laikinumas… Ne taip paprasta vėl pasijausti reikalingam, rasti savo vietą, pajusti tvirtesnį pagrindą po kojom“, – apie pirmuosius potyrius pasakojo Toma.

Planas grįžti į Lietuvą pernai jai sutapo su puikia žinia, kad Rokiškyje steigiama šiuolaikinė mokykla. Tokia, apie kurią Toma svajoja, – dirbanti inovatyviais metodais. Joje į Lietuvą grįžtančiai jaunai pedagogei atsirado vietos. Toma apsidžiaugė. Sostinės privačioje mokykloje bei Anglijoje daug švietimo naujovių, kitokių nei mūsų tradicinėje mokykloje ugdymo patirčių išmokusi pedagogė neabejojo: galės savo žinias pritaikyti ir Rokiškyje. Deja, šiuolaikinė mokykla nebuvo įkurta. Užklupo didelis nusivylimas, bet Toma neliko be darbo. Su bendramintėmis, šiuolaikinės mokyklos steigėjomis, įkūrė neformaliojo ugdymo mokyklėlę (centrą), vaikus lavino per žaidimus: naujoviškai mokė bendrųjų dalykų – menų, matematikos, gamtos… Bet prieš savaitę Tomos darbo sutartis baigėsi. Laimėtas „Maximos“ projektas „Steam“ („Būsiu“) jai vėl atvėrė galimybę tęsti pedagoginę veiklą –neformaliojo ugdymo būrelius rengti ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, įtraukiant ir kaimiškųjų vietovių gyventojus: inovacijos – per naujas technologijas, gamta, informatika, menai – per praktiką. Ji su komanda tikisi pritaikyti turimą šiuolaikiško ugdymo patirtį, idėjas, kuriomis, neabejoja, pavyks užkrėsti vaikus auginančias šeimas.

Planai dideli, idėjų ir noro daug, bet, anot Tomos, atlygis už darbą ne toks, kokio reikėtų jaunai šeimai. Kol projekto įgyvendinimas neprasidėjo, ji liko bedarbe. Prieš kelias dienas nuėjusi į Užimtumo tarnybą išgirdo: pašalpa jai nepriklauso. „Žinau, rasiu išeitį. Bet nemaniau, kad bus taip sunku įsitvirtinti. Man jau daugiau nei 30, noriu tvirto pagrindo po kojomis, pastovaus atlyginimo. Anglijoje buvo paprasčiau, o ir kainos ten, palyginti su pajamomis, mažesnės nei pas mus. Pijui trys komplektai uniformos kainavo mažiau nei pas mus vienas. Treji marškinėliai – už 4 svarus, penkių porų kojinių pakuotę pirkdavau už 1–2 svarus. Rokiškyje viena pora kainuoja beveik du eurus. Pasiilgdavome lietuviško maisto, jį pirkdavome lietuvių parduotuvėje, stebino, kad jis kainuodavo pigiau nei toks pat Lietuvoje“, – apie kasdien patiriamus Anglijos ir Lietuvos gyvenimo skirtumus dėstė Toma.

Nerimas

Tačiau didžiausias nerimas tėvams buvo dėl sūnaus. Į lietuvišką mokyklą parvežtas Pijus, beveik nemokėjęs lietuviškos rašybos, jautriai sureagavo: tapo uždaresnis, neturėjo draugų, baugino svetima aplinka, klasėje negalėdavo išsėdėti visos pamokos. Ėjimas į mokyklą jam buvo tapęs kančia. Anglijoje, anot Tomos, mokymo procesas visai kitoks: vaikai mokosi grupėse, per žaidimus, realias užduotis gamtoje, kitose erdvėse, laisvai juda, bendrauja. Mokytojų ir vaikų santykiai – labai draugiški, pagarbūs, stengiamasi atskleisti kiekvieno vaiko individualius gebėjimus ir nesivaikoma aukščiausių rezultatų.

„Džiaugiuosi, kad sūnaus adaptacija Kavoliškio mokykloje nebuvo ilga, mokytojai ir mokyklos bendruomenė mums labai padėjo. Dabar viskas puiku, Pijus susirado draugų, prisitaikė prie mokyklos gyvenimo. Bet kai kurie įpročiai išliko. Iki šiol maistą jis dedasi į dėžutę, nes Lutone vaikai maisto nešasi į mokyklą“, – nelengvą prisitaikymo laikotarpį prisiminė Toma.

Kas laukia?

„Sunkiausias periodas, tikiuosi, jau praeity. Nebenoriu prisiminti, kaip dvi savaites pakavome lagaminus į Rokiškį, ir dvi savaites juos čia išpakavome, nežinodami, kas mūsų laukia. Manau, pagaliau čia rasime savo tvirtą vietą ir būsime reikalingi, naudingi“, – optimizmo dėl ateities nestokojo Toma. Ar į užsienį kelias jau aklinai užtvertas? „Niekada nesakyk niekada“, – filosofiškai atsakė jauna pedagogė. Jei nepavyks įsitvirtinti, gali visko būti, nes jaunai šeimai, planuojančiai nuosavą būstą, susitvarkyti sodybą reikia daug pinigų. Ne tik sočiai dienai, saugiai buičiai, bet ir kelionėms, kurias Pikūnų šeima labai mėgsta. „Keliaujame po Lietuvą. Tiek daug neatrastų nuostabių „žemių“, kuriose anksčiau nesu buvusi. Neseniai važiavom į Zarasus. Gėda pasakyti – pirmą kartą! Anksčiau esu šį miestą tik pravažiavusi…“ – iš „atradimų“ juokėsi Toma.