Tinklininkė E. Kliokmanaitė: didžiausia problema Lietuvoje - finansavimo trūkumas

Viena geriausių Lietuvos tinklininkių Erika Kliokmanaitė vis dar gyvena intensyviu ritmu. Po praėjusio salės tinklinio sezono Ispanijoje ji kibo į darbus ant smėlio. Kad jos sugebėjimai ant smėlio ne prastesnis nei salėje, galėjo pastebėti ir Lietuvos tinklinio aistruoliai. Ji kartu su po motinystės atostogų į sportą grįžusia Monika Paulikiene tapo Lietuvos paplūdimio tinklinio čempionėmis.

Sportininkė ltf.lt puslapiui papasakojo apie praėjusį sezoną, galimą karjeros pabaigą ir sudėtingą situaciją Lietuvos tinklinyje.

- Papasakok apie praėjusį sezoną? Koks jis buvo?

- Praėjusiame sezone nusprendžiau šiek tiek sumažinti krūvį ir pasirašiau sutartį su antroje Ispanijos lygoje rungtyniaujančiu „Castellon Grao“ klubu. Pagal sutartį, treniravausi tik dvi dienas per savaitę, o savaitgalį dalyvaudavau rungtynėse. Sezoną pradėjau mėnesiu vėliau, nes turėjau pabaigti paplūdimio tinklinio sezoną. Klubas taip pat išleido į pusseserės vestuves, kurios vyko Lietuvoje. Būtent tokių sąlygų ir ieškojau, nes galėjau daugiau laiko praleisti su tėvais, o nuo sausio - pradėti ruošis paplūdimio tinklinio sezonui. Žinojau, kad antra lyga skiriasi savo lygiu nuo pirmosios, kurioje žaidžiau du paskutinius sezonus, bet buvo daug pozityvių dalykų - didelė atsakomybė, nes man tekdavo apie 70 proc. pakeltų kamuolių, buvau vyriausia ir labiausiai patyrusi žaidėjai komandoje. Teko žaisti visose puolimo zonose, priklausomai nuo varžovių.

Didžiausias minusas - trenerio profesionalumo ir žinių trūkumas tiek treniruočių, tiek varžybų metu. Sezono pradžia buvo sunki, pralaimėjome daugumą rungtynių ir nuotaikos komandoje buvo nekokios, bet sezonui įpusėjus, situacija pagerėjo ir galutinis rezultatas - penkta vieta - tenkino klubo valdžią ir trenerį. Mano nuomone, mūsų komanda turėjo realią galimybę kovoti finaluose.

- Kaip praleidai vasarą? Spėjai sudalyvauti ir Lietuvos paplūdimio tinklinio čempionate ir tapti nugalėtoja. Kas lėmė tokį pasirodymą?

- Šis klausimas kelia šypseną, nes Lietuvoje, deja, tik mano draugai žino, kad jau ketverius metus profesionaliai sportuoju ne tik salės, bet ir paplūdimio tinklinį. Todėl vasaras leidžiu beveik kiekvieną dieną treniruodamasi Barselonos paplūdimiuose, o kiekvieną savaitgalį dalyvauju turnyruose. Esu ne vieno Ispanijos čempionato etapo nugalėtoja, tik finaliniame etape, kaip užsienietė, negalėjau dalyvauti. Keturis kartus tapau Katalonijos čempione. Praėjusiais metais su Nuria Bouza dalyvavome Prancūzijos čempionato etapuose. Ten du kartus buvome antros, o vieną - trečios. Šių metų gegužę dalyvavome didžiausiame ne profesionalių žaidėjų turnyre Italijoje, kur dalyvavo virš 100 komandų, ir tapome čempionėmis. Taip pat laimėjome 3x3 turnyre. Tą patį mėnesį laimėjome antrą vietą Ispanijos karalienės taurėje, kurioje dalyvavo 12 stipriausių Ispanijos komandų.

Mano dalyvavimas Lietuvos čempionate gal ir buvo netikėtas bei neplanuotas, nes toks variantas atsirado tik kai M. Paulikienė parašė ir pasiūlė sužaisti kartu. Bet pergalės Lietuvos čempionate nepavadinčiau netikėta. Tai - labiau visų vasarų sunkaus ir nuoseklaus darbo treniruotėse rezultatas. Buvo vienintelis klaustukas dėl mūsų susižaidimo, nes kartu treniravomės tik tris dienas, bet ji yra labai profesionali ir gera žaidėja. Aikštėje ne tik pasiekėme gerą rezultatą, bet ir mėgavomės žaidimu.

- Minėjai, kad salėje mažini krūvį ir aktyviai žaidi paplūdimyje. Gal ateityje ketini orientuotis tik į paplūdimio tinklinį?

- Kad ir kokie panašumai bebūtų, tai yra dvi skirtingos sporto šakos. Norint profesionaliai žaisti paplūdimio tinklinį, yra labai svarbu visus metus treniruotis ant smėlio. Deja, aš tokios galimybės neturėjau, todėl visada derinau šias dvi sporto šakas. Salės tinklinis apmoka mano sąskaitas, o paplūdimio tinklinis yra aistra ir hobis. Norint pliaže žaisti profesionaliai, reikia, kad komandoje būtų dvi tos pačios šalies atstovės. Ispanijoje sunku rasti partnerę iš Lietuvos. Bet neslėpsiu, viena iš mano svajonių yra sužaisti bent viename pasaulio ture. Deja, tam reikia šiokios tokios pagalbos iš Lietuvos arba turėti rėmėjų. Kol kas nei vieno, nei kito neturiu.

- O kaip pavyksta treniruotis paplūdimio tinklinį Ispanijoje? Kas padeda išvykti į turnyrus? Kas treniruoja?

- Dažniausiai paplūdimio tinklinio sezoną pradedu iškart po salės. Reikia maždaug mėnesio įeiti į ritmą tiek fiziškai, tiek techniškai. Stengiuosi treniruotis keturis kartus per savaitę, o savaitgaliais žaisti turnyruose. Ispanijoje turiu savo trenerį, su kuriuo treniravausi 6 metus. Jis puikiai pažįsta ne tik mano kūną, bet ir psichologiją, kas paplūdimio tinklinyje yra labai svarbu. Deja, šią vasarą jis su šeima išsikraustė gyventi į Andorą ir teko treniruotis pačiai su keliais draugais. Su savo porininke N. Bouza rėmėjų ieškome pačios. Šią vasarą priklausėme „CVP Milenio Ourense“ klubui, kuris apmokėjo keliones ir viešbučius. Jis suteikė galimybę dalyvauti turnyruose Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje. Rėmėjų susirasti gana sunku net turint gerus rezultatus. Juos pavyksta gauti tik per pažįstamus. Katalonijos ir Ispanijos čempionatų finalus transliuoja televizija, o tai šiek tiek palengvina rėmėjų paieškas.

- Kaip pati atsidūrei užsienyje? Ar įmanoma Lietuvoje būti pastebėtai?

- 2007 metais išvažiavau studijuoti į JAV, Misūrio valstiją. Po studijų su draugu nusprendėme išbandyti gyvenimą Ispanijoje, kur nuo 2000 metų gyveno mano mama. Išsiunčiau savo CV ir video keliems Ispanijos klubams, nuvykau į Barselonos komandos peržiūrą, o ji tuo metu rungtyniavo antroje lygoje. Po keletos treniruočių pasirašiau sutartį. Iki šiol atsimenu, kaip džiaugiausi, nes tai buvo mano svajonė - žaisti profesionaliai. Tiesa, mano atlyginimas buvo labai juokingas ir pinigų neužteko net buto nuomai. Per metus išleidau beveik visus pinigus, kuriuos sutaupiau studijuodama ir dirbdama JAV. Po šio sezono gavau pasiūlymą iš kito Ispanijos klubo, kuris buvo pirmoje lygoje - „Haro“. Šiame kiek pakilo alga, gavau apgyvendinimą ir maitinimą. Taip po truputį ir prasidėjo karjera. Dabar viską daryčiau kitaip, labai svarbu turėti agentą, nes jis žino, kokios maždaug sąlygos yra kiekvienoje šalyje, lygoje ir klube.

Norint išvažiuoti žaisti į užsienį, visada reikia turėti CV ir video. Žinoma, kontaktai, kaip ir bet kuriame kitame versle, yra labai svarbu. Dabar yra nemažai agentų, kurie nuolatos ieško jaunų, perspektyvių tinklininkų. Žinoma, žaidžiant tik Lietuvoje, yra sunku būti pastebėtai. Kuo daugiau sportininkai dalyvauja tarptautiniuose turnyruose, tuo didesnis šansas būti pastebėtiems.

- Esi žaidusi Lietuvos rinktinėje, galbūt sekei Lietuvos ar Baltijos čempionatus. Ar labai skiriasi žaidėjų lygis, lyginant su Ispanijos čempionatais?

- Lietuvos ir Baltijos čempionato lygį prilyginčiau antrai Ispanijos lygai. Didžiausias skirtumas yra fizinis žaidėjų paruošimas. Tiek prieš sezoną, tiek viso sezono metu Ispanijoje yra skiriamas didelis dėmesys fiziniam pasiruošimui ir jo išlaikymui iki sezono pabaigos, traumų prevencijai. Visos komandos Ispanijoje treniruojasi mažiausiai keturis kartus per savaitę. Taip pat labai skiriasi rungtynių skaičius. Ispanijos antros lygos sezonas trunka septynis mėnesius, o rungtynės vyksta beveik kiekvieną savaitgalį.

- Kaip manai, ko trūksta, kad Lietuvoje atsirastų daugiau aukšto meistriškumo žaidėjų?

- Manau, kad viena didžiausių problemų Lietuvos tinklinyje yra finansavimas. Kad paruošti komandas varžyboms, reikia pinigų, kurių, panašu, kad Lietuvos tinklinio federacijai neužtenka. Pastaraisiais metais dažnai vykstu į Italiją ir dirbu sporto stovyklose, kuriose vaikai supažindinami su įvairiomis sporto šakomis, jų taisyklėmis. Šias stovyklas organizuoja Italijos tinklinio federacija, kartu su kitų sporto šakų federacijomis bei sporto departamentu. Tai yra puiki programa įvairaus amžiaus vaikams, nes jie ne tik su savo klase aktyviai praleidžia 5 dienas, bet ir dauguma po stovyklų užsirašo į pamėgtų sporto šakų būrelius. Žinoma, Italijoje yra visiškai kitokia tinklinio kultūra. Čia jis yra labai populiarus, todėl sunku lyginti su Lietuva.

Ispanijoje kiekvienas klubas turi po kelias įvairaus amžiaus grupių komandas. Tai ir yra visų ekipų pagrindas. Vaikai, esantys klube, moka pinigus už treniruotes, o tai kažkiek prisideda prie aukštesnio lygio komandų išlaikymo. Kiekviena ekipa stengiasi sau užsiauginti žaidėjas, taip pat glaudžiai bendradarbiauja su sporto mokyklomis ir jų treneriais. Todėl aukščiausioje lygoje visos 11 komandų yra profesionalios (du klubai žaidžia Europos turnyruose, - red. past.). Visos žaidėjos gauna didesnį ar mažesnį atlyginimą. Antroje lygoje klubai dažniausiai turi 3-4 žaidėjas, kurioms mokami atlyginimai, o kitos gauna maistpinigius ar kitokią pagalbą.

Paplūdimio tinklinyje Ispanijoje jauniems ir perspektyviems sportininkams yra sudarytos visos sąlygos mokytis ir treniruotis kiekvieną dieną. Jiems skiriamas maitinimas ir jie vežami į įvairias varžybas ne tik Europoje ir ne tik vasarą. Sunku kažką lyginti, nes viskas remiasi į finansus.

- Vasara jau baigėsi, kokie planai dėl ateinančio sezono?

- Turėjau ne vieną pasiūlymą iš Ispanijos klubų žaisti salės tinklinį tiek pirmoje, tiek antroje lygose. Taip pat gavau keletą pasiūlymų iš kitų šalių, bet mano atsakymas buvo neigiamas. Jau kokius ketverius metus vis kartoju sau, kad nebežaisiu salės tinklinio, bet vis gaunu kokį įdomų pasiūlymą ir susigundau naujais iššūkiais. Bet šiuo metu atrodo, kad praėjęs sezonas buvo paskutinis. Šiek tiek prie sprendimo prisidėjo ir pablogėjusi patėvio sveikata. Kol kas planuose yra pabaigti paplūdimio tinklinio sezoną ir apie mėnesį pailsėti tėvų namuose. Kol kas konkrečių planų neturiu.

- Ar stebėjai Europos moterų tinklinio čempionatą? Ką palaikei?

- Europos čempionato nestebėjau. Pasižiūrėdavau tik Ispanijos ir Italijos komandų rezultatus. Ispanijos rinktinėje žaidė mano buvusios komandos draugės, o treniruoja mano buvęs treneris. Na o Italijos rinktinę palaikiau dėl tos pačios priežasties, kaip ir dauguma Lietuvos tinklininkų. Labai smagu matyti besidžiaugiančią lietuvaitę, pasipuošusia Europos čempionato bronzos medaliu.

- Ko palinkėtum Lietuvos tinklininkams, svajojantiems apie profesionalią karjerą?

- Sunkus darbas treniruotėse, pastovumas siekiant savo tikslo yra labai svarbus ne tik tinklinyje. Jei tikrai yra didelis noras ir įdedamos maksimalios pastangos, tai bus ir rezultatas. Jauniems perspektyviems tinklininkams siūlyčiau išmėginti jėgas stojant į JAV universitetus, kurių yra labai daug ir kiekvienas galės išsirinkti pagal savo lygį ar finansines galimybes. Tai puikus būdas žengti pirmą žingsnį, kuris padės ne tik labiau suprasti, kas yra tinklinis už namų sienų, bet ir padės įgyti išsilavinimą, patobulinti kalbą, pažinti visiškai kitą kultūrą.

Nežinau dėl kitų tinklininkių, kurios gyvena ar žaidžia užsienyje, bet aš visada sakau, kad esame maža tauta, o dar mažesnė yra mūsų tinklinio šeima. Todėl jei yra noro, visada galima susisiekti su kažkuo, kas jau išbandė savo jėgas užsienyje ir pasidomėti dėl vieno ar kito klubo, sąlygų, paklausti patarimo. Man taip yra ne kartą padėjusios buvusios komandos draugės, todėl visada esu pasiruošusi padėti ar patarti tiems, kam būtų įdomu.