Tinklaraščio „ANE“ kūrėja Kornelija Anelauskaitė: „Menas – emocionalus dalykas, daug perleidi per save, savo išgyvenimus, jautrumą“

Kai 2018 m. buvo pradėtas kultūrinis tinklaraštis „ANE“, jo kūrėja Kornelija Anelauskaitė neturėjo pernelyg didelių tikslų. Ji manė, kad tinklaraštį skaitys galbūt tik jos draugai, tačiau šiandien tinklaraštis „Instagram“ platformoje turi daugiau nei 4 tūkst. sekėjų, o jo kūrėja džiaugiasi ir išleista knyga, ir kuriama pokalbių laida „Apie ką tylite“.

– Kaip kilo idėja pradėti kurti tinklaraštį? 

– Aš visada būdavau tas žmogus, kuris klausia: „Matei tą filmą, ane? Klausei tą grupę, ane? Perskaitei tą knygą, ane?“ ir tai labai mėgdavau perduoti kitiems, todėl ne vienas bičiulis siūlė tuos atradimus kažkur padėti. Pagalvojau, kad galiu pabandyti „Instagram“ platformoje pradėti savo atradimus kelti ir nieko per daug nesitikėjau. Spektaklis „Nuostabūs dalykai“ buvo pirmasis aprašytas dalykas ir labai jaudinausi išleisdama, maniau, kad tik mano draugams bus įdomu, bet atsimenu per pirmą vakarą gal apie 50 žmonių pasekė „ANE“ ir tada pagalvojau, tvarkoj, galbūt bus įdomu ir kitiems žmonėms. Viskas vyko natūraliai, nespaudžiant.

– Kai pradėjai tinklaraštį, turbūt turėjai tam tikrų minčių, kaip viskas vyks ir atrodys. Kas šioje veikloje nustebino?

– Nuo pat tinklaraščio pradžios mums svarbiausia buvo, kad neštume gerą žinią, gerą energiją apie meną, kultūrą. Pozityviai, šviesiomis mintimis, skatinant žmogų domėtis kultūriniais dalykais, atrasti juos, palaikyti kuriančius. Juk geros mintys pritraukia šviesą, gerumą. Jokios kritikos, jokių neigiamų nuostatų, įsitikinimų, radikalumo. Ir šiaip pačiam tinklaraščiui jokių išankstinių planų nesusidarinėjau, viskas vyko organiškai, tiesiog išplaukė natūraliai. Pradėdama kurti „ANE“ tikrai negalvojau, kad tai darysime penkis metus, negalvojau, kad išleisime knygą ar, kad nufilmuosime net dešimt kultūrinių „Apie ką tylite“ laidų, kurių svečiai bus tokie kaip: Monika Liu, Alina Orlova, Benas Aleksandravičius-ba., Giedrius Paulauskas ir t.t. Pati sau nemėgstu sukurti konkrečių taisyklių ir, matyt, kai to nesusikuri, tame atsiranda daugiau žaismės, improvizacijos, tada gali mėgautis procesu, žiūrėti kur neša ta upė, kur ji pati mus plukdo. 

– „ANE“ tinklaraštis yra puikus būdas žmonėms atrasti naujus filmus, muziką, spektaklius. Kaip pati atrandi naujus meno kūrinius?

– Kartais visiškai atsitiktinai mane pačią pasiekia tie atradimai. Tai dalykai, kurių tiesiog nepaaiškinsi, nes taip tiesiog atsitinka, įvyksta tas atradimo momentas, kai patys atradimai mane pasiekia. Su laiku tu atrandi savo režisierius, savo stilių, skonį. Pavyzdžiui, kai atradau kino režisierių Wes Anderson ir jo filmą „The Grand Budapest Hotel“, taip „užsikabinau“, kad dabar tiesiog laukiu jo kiekvieno filmo, nes žinau, kad Wes‘o nauja išleista kino juosta bus lyg desertas akims. Tai viskas tokia grandinėle jungiasi... atrandi kūrėją, seki jo biografiją ar filmografiją, tolimesnę kūrybą ir gaudai naujus atradimus. Jeigu tau to įkvepiančio žmogaus nuomonė ar autoritetas yra svarbūs, tu tiesiog nori juo domėtis, sekti jį ir jo kūrybą.

– Dažnai mini, kad tau svarbus atgalinis ryšys. Ar yra koks įsimintinas komentaras, žinutė iš gerbėjų?

– Žinai, kai tų palaikymo žinučių nėra daug ir dažnai, tai kiekviena iš jų tampa esmine ir labai svarbia. Mes egzistuojame iš idėjos, iš savo pačių „kuro“, kitaip tariant, kiek tu pati įpili, tiek tu ir važiuoji. Kas „ANE“ labiausiai palaiko, tai būtent iš žmonių gaunami geri, palaikantys žodžiai, jų tikėjimas kuriamu turiniu ir, kai jauti, kad sukuri tam tikrą pridėtinę kultūrinę vertę kitam žmogui, galbūt net jo gyvenimui. Viena mergina yra sakiusi, kad būtent „ANE“ dėka į vieną spektaklį „Nuostabūs dalykai“ ėjo tris kartus, ji buvo labai dėkinga. Pavyzdžiui, kita mergina per „ANE“ atrado grupę „Jungle“, kai jie koncertavo Lietuvoje, ji buvo koncerte ir sakė, kad tai geriausiai išleisti pinigai jos gyvenime. Kartais atrodo, kad net tiesiogiai nesuvoki, kokią įtaką gali padaryti tam tikru kito žmogaus gyvenimo momentu. Pamenu, vienas mielesnių dalykų iš grįžtamojo ryšio pavyzdžių buvo, kai „Apie ką tylite“ laidos filmavimo metu grupės „Garbanotas“ narys Šarukas Joneikis pasakė, kad pažiūrėjęs mūsų laidą su aktoriumi Martynu Nedzinsku pasijuto geriau. Faktas, kad po tokių žodžių ir dūšioje gera, ir kurti toliau norisi.

– Tinklaraštyje kartu kuriate su savo drauge Gerda, kaip tai veikia tinklaraščio kūrimą?

– Gerai pažįstu tą žmogų, esu su ja praleidusi labai daug laiko. Nuo pat vaikystės mes abi užaugome, subrendome ir, žinoma, tebebręstame, keičiamės. „ANE“ mus pačias kultūriškai augina, puoselėja mūsų kultūrinį skonį, suvokimą. Einant į koncertus, spektaklius ar filmus, eini kartu kaip į bendrą patirtį ir toje bendroje patirtyje daliniesi bendrais jausmais, gali diskutuoti, ieškoti atsakymų, narstyti po kūrėjo minčių vingius. Tinklaraščio kūrimas su drauge palengvėja, nes tu tiesiog gerai žinai, pažįsti tą žmogų, lengviau susikalbi. Aišku, yra ir kita pusė – gali kažkiek pakonfrontuoti tarpusavyje, pasiginčyti ar nesutarti, bet tai, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, yra neišvengiama, reikia ir to. Diskutuoti ir aiškintis skirtingus žmonių suvokimus man visada buvo įdomiau nei tiesiog vienodai dėl visko ir visada sutarti, sutikti.

– Sako, kad apie žmogų galima daug pasakyti pagal tai, kokius filmus, muziką, meną jis mėgsta. Ar skelbdama įrašus viešai jauti tam tikrą atsivėrimą, jautrumą?

– Be abejonės. Ir čia, man atrodo, neišvengiama, kai tu tai darai viešai. Esu itin jautrus žmogus ir save supantį pasaulį priimu jautriai, tas neabejotinai persiduoda tekste, mano žodžiuose, nes juk tai dalis manęs. Tam tikra prasme aš turiu atsiverti. Aišku, stengiuosi pernelyg nesileisti į emocinius labirintus ar jausmų pasaulį, kad nebūtų per daug asmeniška. Bet, manau, kad tam tikro lygio atvirumas, nuoširdumas ar atsivėrimas tiesiog būtinas mene ir, jeigu aš nekalbėčiau, nerašyčiau nuoširdžiai, tai pasijaustų, o juk vis vien norisi tekstą pateikti taip, kad žmogus perskaitęs galėtų ir susitapatinti, pagalvoti: „O, aš ir panašiai jaučiu, priimu, mąstau“. Menas – emocionalus dalykas, kur tu daug perleidi per save, per savo išgyvenimus, jautrumą.

– „ANE“ taip pat išleido knygą, turi pokalbių laidą „Apie ką tylite“. Ar yra dar kokių su tinklaraščiu susijusių tikslų, kuriuos norėtum įgyvendinti?

– Kaip jau minėjau, dažniausiai į ateitį nelabai planuoju ir nemėgstu sau užsikrauti pernelyg didelių ambicijų. Žinoma, po balandžio mėnesį įvykusio „ANE“ penkerių metų gimtadienio muzikos klube „Tamsta“, kur filmavome gyvas laidas su Kamile Gudmonaite iš grupės „Kamanių Šilelis“ ir Benu Aleksandravičiumi iš grupės „ba.“, norėtųsi toliau vystyti gyvų pokalbių idėją, nes pajutau, kad gyva laida visai kas kita. Tu tiesiogiai jauti auditoriją, kaip jie reaguoja, kaip jie tave priima. O kas bus toliau – pamatysime, gal sugalvosime antrą knygą išleisti... gal dar kokia nauja mintis gims. Kai ateis idėja, ji ir turės įvykti.

– Kokių pokyčių tinklaraštis atnešė į tavo gyvenimą?

– „ANE“ suteikia labai daug kultūrinio pamato. Be to, tinklaraštis man suteikė labai rimtą pagrindą, su kuo aš galiu būti pažįstama, su kuo aš galiu bendrauti, kokius žmones aš galiu kalbinti. Man šie dalykai yra patys vertingiausi. Jeigu anksčiau aš kartais galvodavau apie skaičius, kiek seka, kiek neseka, tai ilgalaikėje perspektyvoje supratau, kad man iš esmės yra svarbiausi žmonės, kuriuos aš sutinku. Žmonės, kuriuos galiu vadint savo draugais. Žmonės, kuriuos galiu vadint „ANE“ komanda. Pats projektas iš savęs labai daug duoda, „ANE“ augina kultūrinę savimonę. Manau, tai graži idėja, kad žmogus norėtų būti kultūriškai išprusęs. Juk visada smagu bendrauti su kultūrą vertinančiais, besidominčiais, smalsiais, apsiskaičiusiais žmonėmis.

– Ką norėtum, kad žiūrovai pasiimtų iš tinklaraščio, jo veiklos?

– Aš manau, kad čia pats natūraliausias dalykas, kai „ANE“ sekėjas pamato arba perskaito mūsų išleistą įrašą apie tam tikrą atradimą ir to paskatintas eina į kino teatrą, į spektaklį ar į koncertą. Jeigu žmogus susidomi tuo, kuo mes pasidaliname arba jis pajaučia tame vertę, skiria tam laiko, tai jau tam tikra prasme mūsų tikslas yra pasiektas. Net ir mano prieš tai minėtas „ANE“ penkerių metų gimtadienis tam tikra prasme buvo mūsų auditorijos „patikrinimas“, ar jie jaučia tame prasmę, ar palaiko mus tikrąją to žodžio prasme, pavyzdžiui, įsigydami bilietą į mūsų renginį. Ir aš nesitikėjau, kad mes tiek žmonių surinksime. Įvyko tikrai nuostabus renginys, sulaukėme gražių žinučių, atsiliepimų po renginio. Per penkerius metus tu pradedi užsitarnauti vardą, patikimumą. Atsiranda, kas parašo: „Noriu matyti tave savo premjeroje, kviečiu“ ir tai yra labai apdovanojantis jausmas, suteikiantis įkvėpimo toliau kurti.

„ANE“ atradimus rasite čia.