„TikTok’o“ amžiuje – apie etiškumą, empatiją ir atsakomybę

Gegužės 20 d. į Šiaulių dailės galeriją rinkosi tie, kuriems aktuali šiuolaikinės žurnalistikos situacija „TikTok’o“ amžiuje. Tęsiant medijų meno festivalio „Enter’21“ atidarymo renginius, skaityti pranešimų apie savo žurnalistinį darbą atvyko multimedijų žurnalistė, atsakingos žurnalistikos erdvės NARA įkūrėja Berta Tilmantaitė ir spaudos fotografas, žurnalistas Vidmantas Balkūnas.

B. Tilmantaitė dalijosi žurnalistikos erdvėje NARA publikuojamų istorijų kūrimo procesu: kaip pasirenkamos temos, kūrybiškai pateikiama informacija, nusprendžiama dėl formato. Apžvelgdama publikuojamą turinį, ji akcentavo, kad jų misija – ne tik naujienų kūrimas, bet ir nuolatinė kova su visuomenės stigmomis: „NARA nėra naujienų platforma – tai erdvė atsakingoms, pilietiškoms istorijoms, iš kurių galima daug papasakoti apie mūsų visuomenę.“

B. Tilmantaitei ne tiek svarbi nauja žinia, kiek galimybė ją papasakoti taip, kad skaitytojas susimąstytų: „Kodėl jis nenori, kad jo kaimynystėje apsigyventų neįgalieji, romai, teistumą turintys asmenys, LGBT? Galbūt šis nenoras grįstas vien tik nepakankamu žinojimu ir svetimo baime. Vienas iš mūsų tikslų – padėti pažinti kitokį, savo žinutėmis kurti pokytį.“

Vienomis svarbiausių žurnalisto savybių ji įvardijo etiškumą, empatiją ir stiprų atsakomybės jausmą, kurie padeda įsigilinti į rengiamas temas ir kurti tokį turinį, kuris būtų ne tik naujiena, bet ir istorija, prie kurios norisi grįžti, kuri išlieka aktuali: kalbinti subjektai yra įdomūs, atspindintys ir atskleidžiantys laikmečio problematikas, tampantys antropologiniais mūsų visuomenės liudijimais.

V. Balkūnas pranešimą pradėjo kalbėdamas apie karo žurnalisto darbo idealizavimą ir romantizavimą. Realybėje tai laukimo, derinimo su institucijomis, bandymų ir dažnai nusivylimo laikas, nes atsiųstas į karštąją zoną dažnai turi vos porą dienų surasti istoriją ar paskelbti naujieną.

Fotografas dalijosi ir kolegų – tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio – patirtimis, kai, atsiųsti į frontą vos keletui dienų, žurnalistai bando greitai susigaudyti ir įsilieti į vietos situaciją, rinkti ir perduoti naujienas, nors kartais iki galo nėra tikri, ar tai, ką perduoda, yra patikima, nes būdamas karo lauke nežinai, kaip atrodo pilnas vaizdas: žinios ir ryšys ten – prabanga.

Vienomis iš svarbiausių karo žurnalisto savybių įvardyti patikimumas ir atsargumas: „Niekada nežinai, su kuo važiuoji ar sėdi prie stalo, tad reikia neprisišnekėti.“ Iškelti objektyvumo ir moralės klausimai, nes karas ir poreikis greitai reaguoti, pranešti naujienas dažnai niveliuoja ribas, sunku nešališkai atlikti savo pareigą: „Dvi svarbiausios kūno dalys karo žurnalistui – liežuvis, nes reikia susirasti pažinčių, bet išlikti patikimam, bei skrandis, nes reikia daug valgyti ir gerti su vietiniais.“ Įsiliejus į fronto gyvenimą, gyvenant su vietiniais, būnant kare objektyvumo, moralės sąvokos gali tapti tuo pačiu tyrimo objektu.

Po pranešimų vyko trumpa diskusija, kurioje dalyvavo pranešėjai ir menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. Buvo aptarti abu pranešimai ir skirtingos šiuolaikinės žurnalistikos tendencijos: viena vertus, reikia greitai reaguoti, kita vertus – išlikti etiškam ir objektyviam. Žurnalistinė moralė ir etika, objektyvumas karo lauke įgauna kitų atspalvių, o dažnai stipriai priklauso ir nuo žurnalisto asmenybės.

„TikTok’o“ amžiuje ypač išauga redaktorių misija, kurie tikrina gaunamos informacijos patikimumą, padeda žurnalistams matyti pilną vaizdą, užduoti tinkamus klausimus. Galiausiai visada lieka atviras klausimas: kiek simuliakro, subjektyvumo, o kiek tikrovės ir objektyvumo yra perduodama?

Roberta Stonkutė