Tik­ro­ji žur­na­lis­ti­ka ir tra­di­ci­nė spau­da tam­pa pra­ban­ga

Rugp­jū­tį BNS pa­skelb­ta „Vil­mo­rus“ at­lik­ta ap­klau­sa at­sklei­dė, kad gy­ven­to­jų pa­si­ti­kė­ji­mas ži­niask­lai­da yra nu­kri­tęs iki re­kor­di­nių že­mu­mų. Tai dar vie­nas smū­gis tra­di­ci­nei žur­na­lis­ti­kai, ku­ri ban­do ne­pas­kęs­ti di­džiu­lia­me ži­niask­lai­dos srau­te, o tra­di­ci­nė po­pie­ri­nė spau­da – dar ir iš­lik­ti ren­ta­bi­li, au­gant lei­dy­bos kaš­tams.

Pasitikėjimas kritęs

Žiniasklaida vartotojų pasitikėjimo reitinge nukrito taip žemai, kaip buvo tik prieš 23 metus, tai yra 1998 metais. Dabar ja pasitiki tik 24,8 proc., o nepasitiki – 33,4 proc. apklaustųjų, skelbia BNS, remdamasis visuomenės nuomonės rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta apklausa, kurią užsakė laikraštis „Lietuvos rytas“.

Tyrėjai telefonu apklausė 1 000 šalies gyventojų. Labiau nei žiniasklaida gyventojai nepasitiki tik partijomis, Seimu ir Vyriausybe.Tokiame kontekste, kai pasitikėjimą yra išreiškę tik ketvirtadalis auditorijos (žiūrovų, skaitytojų, klausytojų), rinkti ir skleisti informaciją, juolab kurti unikalų turinį, tikintis, kad jis bus priimtas objektyviai, leidėjams tampa vis sudėtingiau.

Lemia informacinės kampanijos ir šou

Smukusio vertinimo priežasčių gali būti keletas. Viena akivaizdžiausių yra ta, kad masinėse informacijos priemonėse glaudžiai persipina keletas funkcijų: informuoti, linksminti, reklamuoti. Atsiradęs mažai sąsajų su žurnalistika teturintis pramoginis turinys ir įvairių projektų (pradedant nuo švietimo, sveikatos ir baigiant verslo plėtros bei politikos) sklaida ir viešinimo programos, užsakomųjų straipsnių gausa bei reklama užima nemenką dalį žiniasklaidoje šalia redakcijų kuriamo autorinio turinio.„Pavyzdžiui, šiuo metu žiniasklaida labai daug dėmesio skiria vakcinacijos kampanijos reklamai ir skleidžia valstybės propaguojamą skiepijimosi idėją. Tie, kurie žiūri skeptiškai į vakcinaciją, į valdžią, skeptiškai žiūri ir į žiniasklaidą. O turint omenyje, kad pasitikėjimas valdžia yra smukęs, tai nestebina ir žiniasklaidos vertinimas. Juk žmonės žiniasklaidą vertina dėl viso jos turinio, ne tik dėl žurnalistikos“, – viename savo interviu sakė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

Smūgis tradicinei spaudai

Deja, taip į tą pačią kritikos mėsmalę pateko ir autentišką autorinį turinį, kuris aktualus gyventojams, kuriantys leidėjai. Ypač skaudžiai tai priima tradicinės spaudos atstovai.

Jiems išlieka iššūkis – išlaikyti skaitytojų auditoriją ir jos susidomėjimą, konkuruojant su lengvo pramoginio turinio gausa bei isocialiniais tinklais. Bet dabar žurnalistams tenka dar labiau „irkluoti plunksna“, kad išsilaikytų audringos žiniasklaidos paviršiuje, esant tokioms nepalankioms „oro“ sąlygoms, kai ja tepasitiki ketvirtadalis gyventojų.O trečias veiksnys, kurį visu svoriu patiria tradicinė popierinė spauda, – tai augantys leidybos kaštai. Pabrangusi elektros energija, kartu ir transporto išlaidos, kylanti popieriaus kaina, dėl to didėjančios spaustuvių sąnaudos, taip pat augantis darbo užmokestis visuose šiuose sektoriuose bei redakcijose.

Tradicinė spauda – prabanga

„Senos formos spauda – prabangu. Tai prabangus reikalas. Bet yra žmonių, kuriems tai patinka ir jie pasiruošę už tai sumokėti“, – realybės neneigia komunikacijos ir rinkodaros konsultantas Gintaras Šeputis. Kartu jis nurodo, kad visada egzistuoja dalis visuomenės, kuri pasiryžusi mokėti už kokybišką turinį ir malonumą skaityti tradicinę popierinę spaudą: laikyti rankose laikraštį, versti žurnalo ar knygos lapus.

Spausdintas laikraštis visuomet turės didesnę kainą nei skaitmeninis. O kartais ir vertę – juk ne visos temos, anot G. Šepučio, yra vienadienės, jos ne taip greitai pasensta ir praranda vertę, kaip naujienų srautas internete. Be to, tą įsigytą leidinį gali skaityti keli asmenys, tekstas vartojamas kelis kartus. Beje, rinkoje jau egzistuoja ir tokių verslo modelių, kai už tam tikrą mokestį skaitytojas gali atsispausdinti paruošto skaitmeninio laikraščio maketą – jis moka už galimybę turėti jį sau.

Brangstant leidybos kaštams, visuomet skaičiuojama ir nuogąstaujama, ar skaitytojas įstengs, ar norės mokėti daugiau.

„Kai kalbame apie kainą, visada yra vertės ir kainos klausimas. Tas, kuris sako: „Kodėl aš turėčiau mokėti?“, nesupranta vertės. Tai vienas variantas. Arba jam jos nesukuria – kitas variantas. Bet jei ta vertė yra sukurta ir jis ją supranta – tai jis pasiruošęs už ją mokėti“, – paprastai rinkos dedamąsias įvardija rinkodaros ekspertas G. Šeputis.

Mirties prognozę keičia transformacija

Kad laikraščiai tamps atgyvena ir išnyks, kalbama dešimtmečiais: kai atsirado radijas, po to – televizija, vėliau – internetas. Tačiau dalis žmonių ir elektroninės žiniasklaidos kanalų dažnai rytmetį pradeda nuo spaudos apžvalgos.

„Kaip kažkada pognozavo kino mirtį, teatro mirtį, knygų mirtį, taip ir laikraščiams. Bet nenumiršta niekas, keičiasi tik forma. Spauda dar nėra galutinai atradusi savo būvio“, – laikraščių ir žurnalų išnykimo prognozes neigia ir transformacijos kelią nurodo komunikacijos ir rinkodaros ekspertas G. Šeputis.

Jis neatmeta tikimybės, kad seno tipo spauda taps nišinių vartotojų pomėgiu, taip, kaip dabar yra tų, kurie patefonu klausosi muzikos plokštelių, fotografuoja juostiniu fotoaparatu. Bet jei bus ieškoma naujų formų – unikalių ar ilgalaikės vertės temų, interaktyvaus leidinio formato ar specifinio turinio, papildomų panaudojimo galimybių (pavyzdžiui, gal bus galima nuskenuoti nuotrauką ar paveikslėlį ir gauti papildomos informacijos), anot jo, laikraščiai dar ilgai bus reikalingi, nepaisant to, kad informacijos aplink yra daug ir nemokamos.G. Šeputis tai palygino su kava, kurios mes kiekvienas galime sau paruošti už centus, bet mokame eurus: „Kavos savikaina yra centai, bet įvairiose vietose mes už ją sumokame skirtingą kainą ir suprantame, kad mokame ne tik už kavą, bet ir už aplinką, už atmosferą, už tai, ką gauname prie kavos, su kuo praleidžiame laiką, ją gerdami, kokios tam sąlygos sukurtos.“

Gelbėjimosi ratas – vertingas turinys

Nepaisant žiniasklaidos kanalų gausos – nuo tradicinės spaudos, radijo, televizijos iki naujienų portalų ir socialinių tinklų, vartotojams siūlomas beveik vienas ir tas pats turinys.

Todėl didesnę pridėtinę vertę sukurti ir būtent savo skaitytojų, klausytojų ar žiūrovų poreikius patenkinti gali specializuota ar regiono žiniasklaida, kuri gali skelbti būtent tos vietovės gyventojams aktualias naujienas, gvildenti lokalias temas, atspindėti vietos ar tam tikros srities reiškinius bei žmones.

„Kurį kanalą beįsijungsi, tai matome, kad 80 proc. viso informacijos srauto yra tos pačios naujienos. O regionai turi vietinių naujienų, tai reiškia – ir galimybių sukurti skirtingą aktualų turinį“, – dėmesį atkreipia G. Šeputis.

Problema yra ta, kiek profesionalių žurnalistų sau gali leisti išlaikyti leidinio redakcija. Konsultantas pataria leidėjams išnaudoti visas finansavimo galimybes, pradedant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondu, europinėmis programomis ir baigiant savivaldybės lėšomis.

Tačiau čia slypi kitas pavojus. Mat didžioji dalis auditorijos neskiria tikrosios autorinės žurnalistikos nuo žiniasklaidos, kuri apima ir reklamą, ir užsakomuosius straipsnius, ir pranešimus spaudai bei kitą panašų turinį.

„Jei neskaitai laikraščių – esi neinformuotas, jei skaitai – dezinformuotas“ – šią skambią Denzelio Vašingtono frazę naudoja kone visi, kalbėdami apie pasitikėjmą žiniasklaida. Deja, daugelis nugnybia citatos tęsinį, kuriame aktorius aiškiai įvardija žurnalistikos vertybę – skelbti tiesą, o ne būti pirmam, lenktyniaujant ir netikrinant faktų bei neįvertinant pasekmių. Tokią atsakingumo prabangą greičio lenktynėse vis dar stengiasi išlaikyti tradicinė spauda.