Tikroji Rusijos energetinė adata

Ką gi. Kaip sakoma, net pora metų nespėjo prabėgti ir pagaliau demokratiniai Vakarai ėmėsi kalbėti apie sankcijas Rusijos branduolinės energetikos milžinui – korporacijai „Rosatom“. Apie jas prakalbo svarbiausių Vakarų demokratijų klubas – G7 (JAV, Kanada, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Italija ir Japonija).

„Rosatom“ kartu su „Gazprombank“ yra dvi likusios Maskvos ūkinės organizacijos, kurias dėl įvairių priežasčių Vakarų ekonominės sankcijos aplenkė iki šiol. „Gazprombank“ greičiausiai dėl to, kad užtikrina iki šiol likusias Rusijos verslo ir valstybės vis dar likusių ekonominių ryšių su civilizuotuoju pasauliu transakcijas.

Dėl „Rosatom“ yra sudėtingiau. Toli gražu ne todėl, kad šiuo metu ši korporacija įvairiose pasaulio vietose, taip pat ir Europos Sąjungoje (ES), stato 16 naujų arba aptarnauja svarbius energetikos sistemoms atominių jėgainių reaktorius. Nors ir negalėtumei sakyti, kad šis aspektas yra visiškai nesvarbus. Nes Bulgarijoje, Vengrijoje, Slovakijoje bei Čekijoje veikia rusiškos technologijos VVER reaktoriai, o, tarkime, Vengrija jau neseniai pareiškė savo sprendimą toliau vystyti branduolinę energetiką ir remtis rusų technologija. Todėl ES pasitarimuose pažadėjo blokuoti bet kokius paneuropinius suvaržymus „Rosatom“.

Tarkime, nuosavų branduolinių planų turinti Suomija praėjusią savaitę tvirtai paskelbė su „Rosatom“ neturėsianti jokių reikalų. Kai kurie ekspertai tąkart rėžė, esą Rusijos branduolinė monopolija nebus įsileista net varžytis konkurse, jeigu toks bus surengtas Suomijoje. Šioje šalyje prieš porą metų po ilgų statybų buvo paleistas europietiškas EVR tipo reaktorius, gali būti statomas dar vienas.

Sudėtingesnė problema, dėl kurios ekonominės Vakarų sankcijos ligi šiol aplenkė „Rosatom“, yra ta, kad ši kompanija yra užėmusi didžiąją dalį branduolinio kuro reaktoriams gluobalios rinkos. Nesvarbu, kad urano rūda yra išgaunama ne tik Rusijoje, Kazachstane, Australijoje bei kitur. Įtakos šiai rinkai turi tai, kad didesnė dalis kurui skiriamo urano Rusijos Tolimųjų Rytų ir Sibiro regionuose esančiose įmonėse yra sodrinama. Taip visiems apsimoka. Ir net amerikietiška „Westinghouse“ kompanija, kuri yra pasirašiusi branduolinio kuro tiekimo sutartis su Ukrainoje veikiančiomis jėgainėmis, iki šiol yra priversta laukti rusiško pusfabrikačio.

Rusijos pareigūnai niekada neslėpė, kad „Rosatom“ yra tas tikras, ilgalaikis šalies energetikos politikos instrumentas, kuris pririša užsienio šalis prie Maskvos it narkomaną opiato adata. 2009 m., kai Baltarusijos režimas svarstė dėl branduolinės jėgainės statybos Astrane, Rusijos televizija rodė tuomečio šalies prezidento Dmitrijaus Medvedevo ir Sergejaus Kirilenkos – tada „Rosatom“ vadovo, dabar – prezidento Vladimiro Putino administracijos vadovo pavaduotojo – pokalbį, kurio metu jie vienas kitam galvomis linksėjo, kalbėdami apie tai, kad užsienio šalies sprendimas pasirašyti sutartį su „Rosatom“ kone automatiškai reiškia prisirišimą prie Maskvos mažiausiai 60 metų (sakoma, kad maždaug toks yra VVER technologijos reaktorių veikimo laikotarpis), nes tiek laiko reikia kuro tiekimo, remonto bei profilaktikos darbų. O jeigu dar ir reaktoriaus uždarymo (II Ignalinos AE reaktorius buvo uždarytas 2009–2010 m.
sandūroje, o uždarymo pabaigos dar nematyti) – laikotarpis gali pailgėti dar keliais dešimtmečiais.

Rusijos pernai Ukrainoje pradėto karo metu pasigirdus pirmosioms kalboms apie ketinimus sankcionuoti „Rosatom“, Maskva iškart griežtai atrėžė nutrauksianti urano tiekimo grandines taip, kad žiaugčioti ims visas pasaulis. Ir šie grasinimai veikė ne menkiau nei p. Putino šantažas branduoliniais ginklais. Sankcijų „Rosatom“ nesulaukė net tada, kada rusų kariškiai karo veiksmų metu užgrobė didžiausią Europoje Zaporožės branduolinę jėgainę ir paskelbė ją Maskvos nuosavybe. Šis faktas tik pagilino įspūdį, kokios bergždžios buvo mūsų diplomatų ir šalies vadovų pastangos už tas sankcijas „Rosatom“ agituoti Briuselyje.

Taigi, dabar apie tai imta kalbėti rimčiau G7 formatu. Su situacija susipažinę apžvalgininkai tvirtina, esą iniciatyvos ėmėsi Vokietija – ES ūkio lokomotyvas, praėjusią savaitę sugrojęs laidotuvių maršą paskutiniams šalyje veikusiems branduoliniams reaktoriams. Po ilgų diskusijų, nevienkartinio sprendimo atidėliojimo. Girdėjau vokiečių ekspertus kalbant, esą sprendimą atjungti paskutinius veikiančius atominius Vokietijos reaktorius lėmė tai, kad pernai – tam tikros energetinės krizės, prie kurios tiesiogiai prisidėjo Rusija, metais – branduolinės kilmės šalies rinkoje buvo tik 5 proc. visos vokiečių ekonomikos suvartotos energijos.

G7 – neformali politinė struktūra, kuri neturi savo sprendimų, nutarimų įgyvendinimo institutų. Tačiau turėjome progos patirti, kaip suveikė prieš metus septyniukės priimtas sprendimas nustatyti kainų lubas rusiškos kilmės naftos statinei. Tąsyk net patys rimčiausi ekspertai dėl to neslėpė savo skepsio. Tačiau kainos lubos kol kas veikia itin sėkmingai.