Tikra meilė Lietuvai – iš Uzbekistano

Rytoj švęsime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Uzbekistane šiuo metu gyvenantis Modestas Brazlauskas nė nesuabejoja prisistatydamas Lietuvos patriotu. Nors verslas šiaulietį nuvedė į labai tolimą kraštą, jis visuomet su savimi vežiojasi Lietuvos trispalvę, o lietuviškas šventes mini galbūt net garsiau nei dauguma Lietuvos gyventojų.

Kaip vyrai

Vaikystę Modestas praleido pačiame Šiaulių miesto centre, Varpo g., ir pro langą, kaip pats atsimena, matė Savivaldybę. Vienas labiausiai įsiminusių įvykių ten – 1991 m. sausio 13 d. Nors dažniausiai girdime apie tai, kas tuo metu vyko sostinėje Vilniuje, kituose miestuose, tarp jų ir Šiauliuose, taip pat buvo neramu.

„Viskas prasidėjo nuo mitingo. Pasklido gandas, kad Šiaurės miestelyje pajudės karinis transportas, – prisimena pašnekovas, kuriam tuo metu buvo 16 metų. – Iš pradžių buvome keturiese, o galiausiai – jau gal 11–12 vaikinų. Manėme, kad pulsime po tankais kaip vyrai.“

Pačiame miesto centre, prie Savivaldybės, buvo kūrenamas laužas, vyko koncertas. O privažiavimą stabdė pastatytos kelių barstymo, gelžbetonio gamybos mašinos – kaip barikados. Žmonės rinkosi: vieni išeidavo, kiti ateidavo, aktyvistai per mikrofoną pasisakydavo. Buvo daug vėliavų ir plakatų.

„Buvo tikrai šalta, žmonės termosais nešdavo arbatą. O mes nubėgome į rūsį ir susiradome sovietinius kareiviškus vatinius paltus – nuo tėvo ar senelio likusius. Nusilupau antpečius, kad niekas manęs nesutapatintų su kariuomene. Ir nieko kito nesugalvojome, kaip nusipiešti ant nugarų dvigubus kryžius – Lietuvos kariuomenės. Paprastu rašalu, kuris buvo skirtas parkeriams“, – pasakoja M. Brazlauskas.

Pasipriešinti bet kokia kaina

Grupė 16-mečių, pasiruošusių ginti Šiaulius ir Lietuvą, lakstė iš vieno miesto galo į kitą – stebėti, ar važiuoja karinis transportas, ar ne. Grįžę į miesto centrą, pasišildydavo ir toliau bėgdavo. Kaip prisimena pašnekovas, toks budėjimas vyko visą naktį: girdėjo, kas vyko Vilniuje, ir manė, kad Šiauliuose bus taip pat.

„Ryžto buvo daugiau nei proto, – šypsosi Modestas. – Jeigu pasirodys tankas, galvojome jį išvesti iš rikiuotės, sustabdyti. Bėgdami aptardavome, ką reiks daryti – gal net bulvių į vamzdį prikišti. Galvos dirbo taip. Buvo daug streso.“

Tačiau svarbiausia buvo išgirsti naujienas iš sostinės. Per radiją tiesiogiai pranešamos žinios „valdė“ visą prie Savivaldybės susirinkusią minią šiauliečių: visą laiką buvo kalbama. „Kadangi šalia gyvenome, įbėgdavome į namus: „Mama, kas buvo, ką sakė?“ Ir vėl bėgdavome“, – prisimena šiaulietis. Paryčiais, pranešus, kad iš Šiaurės miestelio jokie daliniai nejudės kitų miestų link, situacija nurimo ir žmonės ėmė skirstytis.

Nors tuo metu, 1991-aisiais, pašnekovas buvo dar labai jaunas, vos 16 metų, jis tikina visiškai supratęs, už ką reikia kovoti. „Buvo aiškus suvokimas, kad reikia pasipriešinti bet kokia kaina“, – sako M. Brazlauskas. Pasak jo, tas suvokimas atsirado ne tą dieną – tą dieną buvo aiškiau, kad neklysti.

Mylėti atvirai ir tikrai

Visgi taip ryškiai Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, prisimenantį šiaulietį nuo gimtinės šiuo metu skiria tūkstančiai kilometrų – jis gyvena Uzbekistane, kur jį atvedė darbo reikalai. „Tai tik verslas. Savame krašte pranašu nebūsi“, – juokiasi Modestas.

Net ir taip toli, Vidurio Azijoje, gyvenantis lietuvis tikina, kad labai svarbu mylėti savo kraštą. „Mylėti atvirai. Mylėti tikrai, – pabrėžia pašnekovas. – Kaip ten dainuoja – tikra meilė nepūva, nerūdija.“

Uzbekistanas – ne pirma šiauliečio stotelė. Apvažiavęs daug šalių, jis džiaugiasi, kad visur su juo kartu keliauja Lietuvos trispalvė, kurią jis išsitraukia ne tik per šventes. Namų puošmena tapusi vėliava patraukia ir draugų, svečių akis – atėję aplankyti, apžiūri, fotografuojasi.

Trys spalvos

Trispalvę Modestas pasikabina ir per Lietuvos vėliavos dieną, sausio 1-ąją, – ne kiekvienas Lietuvoje gyvenantis lietuvis mini šią šventę. Tiesa, pašnekovo teigimu, taip buvo ne visada: pasak jo, ta banga praėjo 2015–2016 m., o 1986–1992 m. Lietuvoje trispalvių buvo apskritai daugiau.

„Turiu jus nuliūdinti, – perspėja M. Brazlauskas. – Kai žmonės pajuto laisvę, kai vyko Sąjūdis, jūs neįsivaizduojate, kiek buvo vėliavų! Mes į mokyklą su mėlynomis uniformomis vaikščiodavome, tai iš adatyčių švarkų atlapuose išsidūrinėdavome Lietuvos kariuomenės kryžių. Pažymių knygelės, sąsiuvinių viršeliai būdavo trispalvėmis išpaišyti.“

Pašnekovas prisimena, kaip pats kokiais 1986 m. nusipiešė trispalvę per visą pažymių knygelės viršelį. Buvo lūžio laikai: vieni buvo už, kiti nelabai. Pas Modestą atėjo mokytojas ir sakė: „Gal ir gerai, kad tu čia tą trispalvę nusipiešei, jokių bausmių už tai nebus, bet pasitikrink – man atrodo, spalvas supainiojai.“ Dabar šiaulietis juokiasi: buvo nusipiešęs ne Lietuvos trispalvę, o šiaip tris spalvas. „Tada buvo labai gėda, – prisipažįsta. – Grįžęs namo, taisiau, persipiešiau.“

Žmonės pavargo

Dabar gyvendamas Uzbekistane, pašnekovas pastebi, kad tai – žymiai labiau prorusiška valstybė. Nors Uzbekistanas turi įvairių neišvengiamų sąsajų su rusija (autorės pageidavimu šalies pavadinimas iš mažosios raidės, – red. past.), pasak Modesto, uzbekistaniečiai stengiasi likti kuo neutralesni, kalbant apie rusijos karą prieš Ukrainą.

„Bet nelabai sekasi. Rusų įtaka gana didelė. Tiesioginės įtakos, Uzbekistane būnant, nesijaučia, jos nėra. Čia visai kitoks mentalitetas, kitokie žmonės gyvena. Tačiau labai stiprūs ekonominiai ryšiai. Jeigu kas prisimintų 1990 metus, kai vykdavo blokados, tai ir čia taip: tik sujuda ne ta linkme, kaip nori rusijos politikai, tuoj gauna per galvą visokiais energetiniais vėzdais“, – sako M. Brazlauskas.

Taigi uzbekistaniečiai šiuo atveju renkasi patylėti, o ne atvirai reikšti savo nuomonę. Lietuvio teigimu, dauguma žmonių nepalaiko tos agresijos, visi aikčioja, dejuoja, bet, esant toli nuo įvykių, greitai pavargstama: pirmus karo metus visi domėjosi, skaitė, tačiau dabar žmonės atšalo, pavargo – apie karą Ukrainoje net ir tarpusavyje kalbama vis rečiau.

Modestas pastebi, kad Lietuvos ir Uzbekistano situacijos skiriasi. Nors abi valstybės yra palyginti netoli nuo agresorės, uzbekistaniečiai karo grėsmės nejaučia, jie į viską žiūri gerokai ramiau. „Be to, rusai šiai dienai nelabai apeliuoja į šitą pusę – čia jie ieško sąjungininkų, o ne priešų. Mūsų pusėje blogiau: mūsų pusėje jie neieško sąjungininkų – ieško priešų“, – įsitikinęs šiaulietis.

Mes nebeįdomūs

M. Brazlauskas tvirtina, kad Ukraina per savo nepriklausomybės metus padarė nemažai klaidų, be kurių dabartinės situacijos galbūt ir nebūtų. „Kai viduje yra puvėkas, kas paspirs, tas ir nuvers“, – apie šalyje klestinčią korupciją sako pašnekovas, tačiau pabrėžia, kad jokiu būdu neteisina rusijos veiksmų, bet jų, pasak šiauliečio, buvo galima išvengti. Visgi kokia bebūtų karo priežastis, mes, kaip lietuviai, negalime nuo esamos situacijos nusišalinti ir nusiplauti rankų.

„Nesakyčiau, kad mūsų – lietuvių ir ukrainiečių – situacijos yra vienodos. Mūsų situacija yra geopolitinė, o jų – ekonominė-politinė. Mes turime Baltijos jūrą, esame pirmieji, kurie pakelia galvas ir kuriuos reikia nubausti, – kalba pašnekovas. – Kad mes papultume į tą pačią bangą? Neduok Dieve, bet nemanau, kad taip atsitiks. Jeigu jie būtų gviešęsi žemių, Baltijos jūros, jau seniai būtume – eilinį kartą – tapę rusijos taikiniu. Nesvarbu, kokia ta rusija – carinė, sovietinė ar šiuolaikinė.“

M. Brazlausko teigimu, šiuo metu tam nėra tikslo – mus gelbėja Kaliningradas, dėl jo esame laisvi. Pasak pašnekovo, tai jis daugybę metų buvo vienintelis neužšąlantis uostas, o šaliai su tokia laivyba būtinas išėjimas į neužšąlančią jūrą.

„Visos jūros rusijos teritorijoje žiemą užšąla ir laivyba sustoja. Laivyba užsiimti tik šiltuoju sezonu – labai brangus, ekonomiškai nenaudingas veiksmas. Šiltasis sezonas labai trumpas. Nuo pat caro laikų rusai vis gviešėsi išėjimo į Baltijos jūrą. Kadangi turi Kaliningradą prie Baltijos jūros, mes jiems nebeįdomūs“, – tikina Modestas.