Tikra ir tvirta santuoka laikosi ant vienatvės

Vyras ir moteris susituokia, ar tiesiog pradeda gyventi po vienu stogu. Pagaliau viską galima daryti kartu – atsibusti, ruoštis į darbą, gamintis vakarienę, vedžioti lauke šunį, skaityti, kažkuo užsiimti ar tiesiog drybsoti lovoje ištisą šeštadienį. Tačiau patirtis byloja, kad ilgai tokia idilija nesitęsia.

Kartas nuo karto norisi vienam pasiurbčioti arbatos, užsiimti namų reikalais ar tiesiog šiaip sau į lietų už lango paspoksoti be mylimos antros puselės kompanijos.

Kai ką ima gąsdinti tokia permaina: nejaugi meilė baigėsi, nejaugi buitis užmušė jausmus, nejaugi santuoka – klaida?

Iš tikrųjų gi meilė – tai ne absoliutus ištirpimas kito žmogaus asmenybėje, praradus savo individualumą. Sveiki sutuoktinių jausmai bei santykiai kaip tik ir reiškia, kad kiekvienas iš jų turi savo laiką ir savo vietą namuose.

Visiškai normalu norėti pabūti vienam su savimi, išsivaikščioti į skirtingus kambarius ar apskritai užsidaryti virtuvėje ir paskaityti knygą ar pažaisti kompiuteriu. Ir su draugais/draugėmis kartais norisi pabūti be sutuoktinės/sutuoktinio palydos.

Tokie norai byloja, kad priešais jus – pilnavertė asmenybė, o ne priedėlis prie sutuoktinio/sutuoktinės.

Kodėl taip yra? Gamta.

Bet kuris gyvas sutvėrimas šioje planetoje turi savo asmeninę erdvę, kuri kitam yra neprieinama. Už pasikėsinimą į ją – baudžiama. Žmogus šiuo atžvilgiu niekuo nesiskiria nuo kitų gyvų būtybių.

Intymi zona, siekianti maždaug 15 centimetrų, turi likti maksimaliai neliečiama. Jos pažeidimas kelia žmogui susierzinimą ir agresiją. Tačiau be šios individualios erdvės yra dar ir asmeninė psichinė ir fizinė erdvė.

Komforto jausmas priklauso būtent nuo to, kiek abi šios zonos apsaugotos nuo nesankcionuotų pasikėsinimų. Taip kad periodiškai kylantis noras pabūti vienam su savimi, vienam užsiimti kokiais nors reikalas – absoliučiai natūralus.

Egzistuoja taip pat daug vietų ir įpročių, kuriuos žmogus laiko savo asmenine erdve. Tarkime, žmogus mėgsta sėdėti dešiniajame sofos kamputyje ar kairėje kėdėje, jam patinka pasistatyti kavos puodelį ant spintelės prie lovos kampo ar laikyti užrašų knygutę ant palangės. Toks “atsižymėjimas” erdvėje – pasąmoningas stabilumo troškimas, tokie įpročiai išsaugo ir apgina žmogaus vidinę pusiausvyrą.

Psichologai seniai pastebėjo, kad šiuolaikinis žmogus labiau užvaldytas tokio “žymėjimosi”, nei buvo anksčiau. Anksčiau žmonės gyveno stabilesnį gyvenimą, neužtvindytą informacija ir žmonėmis.

O šiandien tenka kasdien važinėti perpildytu transportu, iš visur liejasi informacijos kriokliai, gyvenimas sparčiai keičiasi, kas verčia žmogų įsikabinti į įpročius ir vietas, kad bent šioks toks stabilumo ir ramybės pojūtis neleistų galutinai sutrikti psichikos balansui.

Šio balanso sutrikimas – pavojaus signalas psichikai. O kaip reaguoja žmogus į pavojaus signalą? Daugeliu atvejų – agresyviai ginasi. Ir jokie jausmai, jokios tradicijos ar logiški argumentai čia nesuveiks. Tai instinktų sritis, o instinktai, kad ir kiek su jais kovotume, visada stipresni. Taip kad nėra ko stebėtis, jei mylimas žmogus staiga ėmė aršiai ginti savo kamputį ant sofos ar vietą prie virtuvės stalo.

Tai viso labo siekis išsaugoti asmeninę erdvę. Nereikia su tuo kovoti ar “atsitiktinai” pasinaudoti mylimo žmogaus mėgstama lėkšte. Jam tai bus iššūkis ir jis ims kovoti už savo ribas.

Jūs esate to žmogaus antroji puselė, o tai reiškia, kad būtent jūs turite labiau už visus kitus žmones gerbti ir vertinti šio žmogaus asmenybę ir nepriklausomybės apraiškas, kurios jums abiem suteikia galimybę laimingai drauge gyventi.

Kitas variantas: kėsinamasi į jūsų vietą, bando atpratinti jus palikti šukas ant knygų lentynos ar iš naujo perdėlioja daiktus spintoje. Būtina pasikalbėti su žmogumi. Ramiai paaiškinkite, kad jūsų nuotaika priklauso nuo to, kiek nekritikuojamas yra jūsų įprastas elgesys. Jeigu žmogus pateikia savo argumentus, pamėginkite paieškoti kompromiso. Jeigu jau antrai puselei taip norisi, kad viskas namuose turėtų savas vietas, ant knygų lentynos galima padėti nedidelį dekoratyvinį šukų laikiklį. Jis ir lentyną papuoš, ir šukos liks įprastoje vietoje. Pavyzdys su šukomis – vienas iš milijonų variantų, kaip sutuoktiniai gali surasti kompromisą, išsaugodami asmeninę erdvę.

Abu sutuoktiniai turi konkrečių įpročių, kurie vėlgi yra neatskiriama to žmogaus komforto ir geros savijautos dalis. Santuokoje, žinoma, tenka pakoreguoti praktiškai visus asmeninius pomėgius, ieškoti kompromisų. Tačiau visiškai atsisakyti savęs ar reikalauti, kad kažkuris iš partnerių pasiaukotų vardan antros puselės komforto – ne pats geriausias sprendimas.

Pasitaiko atvejų, kai asmenine erdve imama laikyti kito žmogaus teisių ir laisvių nepaisymas. Pavyzdžiui, vyras užtaiso skandalą dėl kreivai vonioje pakabinto rankšluosčio, ar žmona, puola į isteriją dėl to, kad vyras pakabino kepurę ant kabliuko, o ne padėjo į spintą. Toks elgesys byloja, kad su jumis gyvenantis žmogus yra arba ne visai adekvatus, arba jūsų santykius ištiko krizė, dėl kurios gyvenimo draugą ima erzinti kiekvienas niekniekis.

Pabaigai pažymėsime, kad jei sutuoktiniai turi pakankamai asmeninės erdvės ir laiko sau, tuomet atmosfera šeimoje bus ir rami, ir džiugi.

Po kiekvieno “pasinėrimo į vienatvę” sutuoktiniai jaučiasi kur kas geriau, jie tarsi atsinaujina.

Santykiai įgauna šviežumo, juk jie jau spėjo pasiilgti, kol kelias valandas mėgavosi vonia ar važinėjosi parke dviračiu. Kiekvienas gerbia kito norus ir laiką, juk ir kitas daro tą patį, nesikėsindamas į laisvę.

Šeima ir namai