„The Washington Post“: kaip Rusijoje bręsta elito konfliktas prieš Putiną

Praėjus dviem mėnesiams po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, Rusijos elito tyla  ir net tylus sutikimas ėmė byrėti. Vis labiau matomos skiriamosios ribos tarp Rusijos ekonominio elito grupuočių, o kai kurie magnatai, ypač tie, kurie turtus užsidirbo iki prezidento Vladimiro Putino atėjimo į valdžią, pradėjo kalbėti.

Daugeliui pagrindinis veiksnys buvo jų pačių problemos. Vakarų įvestos radikalios sankcijos nuleido naują geležinę uždangą Rusijos ekonomikai, pakeliui įšaldydamos dešimtis milijardų dolerių daugelio verslininkų.

Kaip sakė vienas verslininkas, kuris kartu su daugeliu turtingiausių šalies vyrų invazijos dieną buvo pakviestas susitikti su Putinu: „Per vieną dieną jie sunaikino tai, kas buvo statoma daugelį metų. Tai nelaimė.“

Mažiausiai keturi oligarchai, kurie išgarsėjo liberalesnio Jelcino laikais, paliko Rusiją. Mažiausiai keturi aukšto rango pareigūnai atsistatydino iš savo pareigų ir paliko šalį, iš kurių vyriausias yra Anatolijus Chubaisas, Kremliaus specialusis pasiuntinys darnaus vystymosi klausimais ir Jelcino laikų privatizavimo caras.

Interviu keli Rusijos milijardieriai, aukšto rango bankininkai, aukšto rango pareigūnai – esami ir buvę, kurie, baimindamiesi atpildo, kalbėjo anonimiškai, papasakojo, kaip jie visi buvo šokiruoti dėl didėjančios Putino izoliacijos ir jaučiasi bejėgiai daryti jam įtaką, nes jo vidiniame rate dominuoja saujelė griežtos linijos apsaugos darbuotojų.

Viešai išsakyti skundai daugiausia buvo skirti vyriausybės ekonominiam atsakui į Vakarų sankcijas. Niekas tiesiogiai Putino nekritikavo.

Jelcino metais praturtėjęs plieno magnatas Vladimiras Lisinas sukritikavo Dūmos pasiūlymą atremti sankcijas, verčiant užsienio pirkėjus už įvairias prekes, išskyrus dujas, mokėti rubliais. Interviu vienam Maskvos laikraščiui jis sakė, kad ši priemonė gali pakenkti eksporto rinkoms, dėl kurių Rusija „kovojo dešimtmečius“, ir perspėjo, kad „perėjimas prie atsiskaitymų rubliais mus tik išstums iš tarptautinių rinkų“.

Vladimiras Potaninas, Norilsko nikelio plieno gamyklos savininkas ir vienas iš 1990-ųjų Rusijos privatizavimo architektų, perspėjo, kad pasiūlymai konfiskuoti iš Rusijos po karo pabėgusių užsienio kompanijų turtą pakirstų investuotojų pasitikėjimą ir sugrąžintų šalį į revoliucionierių 1917 metus.

Aliuminio magnatas Olegas Deripaska, taip pat pradinį turtą užsidirbęs Jelcino laikais, net pavadino karą Ukrainoje „beprotybe“ , tačiau daugiausia dėmesio skyrė ekonominėms invazijos pasekmėms. Jis prognozavo, kad sankcijų sukelta ekonominė krizė bus tris kartus sunkesnė nei 1998 metų finansų krizė, sukrėtusi Rusijos ekonomiką. Deripaska metė pirštinę Putino režimui, sakydamas, kad per pastaruosius 14 metų jo vykdoma valstybinio kapitalizmo politika „neatvedė nei prie ekonomikos augimo, nei prie gyventojų pajamų padidėjimo“.

Vėliau savo „Telegram“ kanalo įraše Deripaska rašė, kad dabartinis „ginkluotas konfliktas“ yra „beprotybė, dėl kurios mums bus dar ilgai gėda prieš savo palikuonis“. Tačiau kitame sakinyje jis atkreipė dėmesį, kad Vakarai yra vienodai kalti dėl „pragariškos ideologinės mobilizacijos iš visų pusių“.

Kai 37 turtingiausi Rusijos verslininkai buvo iškviesti į Kremlių susitikti su Putinu praėjus kelioms valandoms po karo pradžios vasario 24 d., daugelis jų buvo priblokšti ir šokiruoti. Vienas iš dalyvių pasakė: „Visi buvo baisios nuotaikos. Visi sėdėjo sugniuždyti.“

„Niekada nemačiau jų tokių apsvaigusių, – sakė kitas dalyvis. –  Kai kurie iš jų net negalėjo kalbėti.“

Kaip įprasta, jie laukė daugiau nei dvi valandas, kol prezidentas pasirodys gausiai išpuoštoje Kremliaus Kotrynos salėje – pakankamai laiko apsvarstyti jų likimą. Kai kurie vadovai tyliai aptarinėjo Putino karo pasekmes, tą akimirką jie suprato, kad verslo imperijos, kurias jie kūrė nuo tada, kai Rusija daugiau nei prieš 30 metų perėjo į laisvąją rinką, baigėsi. „Kai kurie iš jų sakė: „Mes praradome viską“, – sakė vienas dalyvis.

Kai atvyko prezidentas, niekas nedrįso paleisti protestuojančio dejavimo. Akmeniniais veidais jie klausėsi, kaip Putinas patikino, kad Rusija liks pasaulio rinkų dalimi – pažadas tapo beprasmis dėl daugybės Vakarų sankcijų – ir pasakė, kad neturi kito pasirinkimo, kaip tik pradėti savo „specialiąją karinę operaciją“.

Represijos ir elito skilimas

Nuo tada V. Putinas suintensyvino grasinimus visiems, kurie kritikuoja karą, paskubomis išleido naujus įstatymus, leidžiančius 15 metų kalėjimo bausmę tiems, kurie sako ką nors apie Rusijos kariuomenę, ką Kremlius laiko melaginga. Jo administracija pasiūlė sukurti naują deputatų sistemą Rusijos ministerijose, kurios Kremliui atsiskaitytų už „emocinį klimatą ir nuotaikas“.

Vienas oligarchas teigė, kad tikisi, jog būsimi susidorojimai bus „kanibalistiniai“, palyginti su ankstesnių metų „vegetarišku laikotarpiu“.

Nepaisant JAV žvalgybos perspėjimų gausėjimo, daugelis Maskvos elito atstovų manė, kad Putinas riboja savo taikinius iki separatistinių rajonų Rytų Ukrainoje. Pareigūnai „manė, kad tai apsiribos operacijomis Donecke ir Luhanske, ir tam jie ruošėsi“ , – sakė aukšto rango pareigūnas. Pasak jo, jie buvo pasirengę Vakarų sankcijoms, įskaitant tarptautinės finansinių pranešimų sistemos SWIFT sustabdymą, „ tačiau jie nebuvo tam pasiruošę“.

Daugėjant Rusijos karinių aukų ir besitraukiant kariams, į karą su vis didesniu nerimu žiūri ne tik Vakarų sankcionuoti milijardieriai, bet net kai kurie saugumo pareigūnai, sakė du su šiuo klausimu susipažinę žmonės. Vienas iš jų konkrečiai kalbėjo apie Šoigu, kuris dalyvavo, ruošiantis karui: „Visi jie nori gyventi normalų gyvenimą. Turi namus, vaikus, anūkus. Karo jiems nereikia. Ne visi nusižudo. Visi nori gero gyvenimo. Kad vaikai būtų viskuo aprūpinti ir galėtų keliauti į gražiausias vietas.“

Didėjantis spaudimas jų užsienio bankų sąskaitoms kelia ypatingą elito sielvartą. Netgi pareigūnai, kurie bandė apsisaugoti, pervesdami pinigus į verslo partneriams priklausančias sąskaitas, dabar randa tas sąskaitas užblokuotas.

Kas priešinsis Putinui

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Rusijos ekonomika stabilizavosi po pirmųjų sankcijų. Centrinio banko politika, verčianti eksportuotojus parduoti 80 % pajamų iš užsienio valiutos, neleido rubliui žlugti, o V. Putinas sakė, kad „ekonominis žaibiškas karas“ prieš Rusiją žlugo.

Tačiau anksčiau šį mėnesį NB vadovė Nabiullina perspėjo, kad visi sankcijų padariniai dar nepajusti ir kad blogiausia dar laukia. Gamyba, kurioje „beveik kiekvienas gaminys“ priklausė nuo importuojamų komponentų, pradeda trauktis, išsenka importuojamų plataus vartojimo prekių atsargos. „Įžengiame į sunkų struktūrinių permainų laikotarpį. Laikotarpis, kai ekonomika gali gyventi iš rezervų, yra baigtinis“, – sakė ji.

Tokiomis aplinkybėmis V. Putino padėtis yra nestabili, sako Sergejus Pugačiovas, Kremliuje dirbęs iki 2011 m., kai paliko Rusiją. Gyventojus vis dar užliūliuoja valstybinė propagandos mašina, slepianti mirtingumą Rusijos armijoje ir tiesioginio sankcijų poveikio nebuvimą: „Tačiau po trijų mėnesių parduotuvėse ir gamyklose pritrūks atsargų, o Rusijos kariuomenės žūties mastai paaiškės.“

Nepaisant beveik mirtino smūgio jų interesams, Rusijos verslo elitas kol kas atrodo sustingęs iš baimės. „Nežinau, kam užtenka kamuolių atmušti, – sakė vienas iš verslininkų. –  Bet jei karas užsitęs ir jie pradės pralaimėti, tada bus daugiau galimybių. Bus rimta kova dėl Donbaso ir jei nepasiseks, laukia didelis mūšis.“ Rusijos viduje tarp elito.

Parengta pagal Unian.net