„The Roop“ lyderis Vaidotas Valiukevičius: atvirai apie vaikystę ir vieną slaptą tikslą

„Norint ką nors pasiekti, reikia užsispyrimo ir ugdyti įpročius. Tavo tikslai visada turi būti didesni nei šiuo metu tu gali juos įgyvendinti. Tik taip tu augi. Yra tik 2 proc. žmonių, kurie daro daugiau negu visi kiti. Aš jaučiu, kad galiu būti tie du procentai“, – dalyvaudamas naujoje Aurimo Kamantausko tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ sakė „The Roop“ lyderis Vaidotas Valiukevičius.

Muzika padėdavo nusiraminti vaikystėje

Nuo penkerių metų supratęs, kad savo gyvenimą sies su muzika, Vaidotas pats tėvų paprašė išleisti jį į muzikos mokyklą. Iš vaikystės jis prisimena ne mamos sektas pasakas ar dainuotas lopšines, o ypač vieną dainą, kuri jį, padūkusį vaiką, nuramindavo ir kurios klausydavosi nuo pradžios iki pabaigos.

„Dabar neprisimenu, kaip ji skamba, bet dainoje buvo minimas kažkoks prancūziškas moters vardas. Ir aš save prisimenu, kad vos išgirdęs, iš karto nurimdavau, atsisėsdavau ant sofos ir klausydavau visą dainą. Iki dabar aš negaliu klausytis muzikos kaip fono. Jeigu aš klausausi muzikos, tai atsisėdu ir klausausi, nes taip aš susifokusuoju į ją. Tai ir formavo mano tikslą, kad noriu būti su muzika“, – kalbėdamasis su režisieriumi ir renginių organizavimo agentūros „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku sakė V. Valiukevičius.

Visą pokalbį išgirsti ir pamatyti galite čia:

Anksti suprato, ką reiškia būti matomam

Atlikėjas atvirauja, kad vaikystėje nebuvo viskas taip paprasta, reikėjo pakovoti už savo vietą po saule. Vaidotas neslepia, kad dėl savo ūgio, smulkesnio kūno sudėjimo ir tamsesnio gymio iki devintos klasės jautėsi daugiau matomas ir pažeidžiamas. Kartais jis jausdavosi atstumtasis arba, priešingai, visiems patikdavo. Žvelgdamas atgal iš dabartinės perspektyvos, Vaidotas šiandien pripažįsta, kad vieną dieną galime būti visų mylimi, o taip pat ir nekenčiami. Kaip jis pats sako, jo asmenybės formavimuisi įtakos turėjo gana ankstyvas suvokimas, ką reiškia būti matomam ir kaip su tuo tvarkytis.

Paklaustas, kada vaikystėje jautėsi laimingas, Vaidotas pasakojo jam itin giliai įstrigusį prisiminimą, kaip vasarą su draugais iš molio pastatė visą sumažintą miestą. „Man tai teikė labai didelį džiaugsmą. Gal ten ir buvo mano pirma reali kūryba, kur niekas nežinojo, kad ten mes turime visą savo miestą. Mes net eidavome į jį per kitur, aplinkui, kad kiti vaikai nematytų, kur mes einame. Bet gal dėl to iki dabar mano hobis, be muzikos, yra architektūra. Aš visada stebiu kiekvieną pastatą, kodėl jis taip stovi, kodėl jis tokios formos, kokią jis funkciją atlieka“, – prisimena tinklalaidės „Kamantinėjimai“ pašnekovas.

Lygiavosi į Maiklą Džeksoną

Savo išskirtinumu Vaidotas pasižymėjo nuo vaikystės, o daugiausiai aplinkinių dėmesio gavo sulaukęs paauglystės, kuomet buvo tobulai įvaldęs Maiklo Džeksono „mėnulio eiseną“. Pirmiausia susižavėjęs jo seserimi Dženet Džekson, vėliau pas kaimyną pamatęs M.Džeksono nuotrauką, o paskui ir paklausęs muzikos, Vaidotas ėmė juo domėtis kaip menininku ir iki šiol jis jam – pavyzdys daugelyje gyvenimo situacijų.

„Dažnai manęs klausia, ar tu, Vaidotai, kada nors jauteisi „pasikėlęs“ dėl kažkokių pasiekimų, atsakau – ne. Jeigu tik imdavo nors kiek riestis nosis, aš visada pagalvodavau, o kiek Maiklas Džeksonas yra pasiekęs. Jeigu aš kažkada norėjau būti kaip jis, tai kiek aš jo pasiekimų turiu savyje? Ir suprantu, kad dar yra erdvės dirbti ir eiti į priekį“, – atvirauja Vaidotas.

„Eurovizija“ buvo tik pradžia kitiems tikslams

Nuo „Eurovizijos“ temos grupei „The Roop“ labai nutolti nepavyko, kadangi šiemet jie su grupe buvo pakviesti koncertuoti eurovizinės savaitės atidarymo renginyje. Vaidotą džiugina, kad šis kvietimas yra tarsi įrodymas, kad mes, kukli tauta, vis dėlto turime visus reikiamus įgūdžius, reikia tik nesikuklinti ir eiti į pasaulį plačiau. Ano jo, kiekvienas savo veikloje gali eiti į pasaulį žymiai drąsiau.

Laidoje „Kamantinėjimai“ jis taip pat atskleidė, kad dalyvavimas „Eurovizijoje“ nebuvo pagrindinis jo tikslas, bet puiki priemonė norimam tikslui pasiekti. Daug kas, jo manymu, į šį konkursą žiūri kaip į baigtinį dalyką, tačiau į į jį reikia važiuoti su tikslu, siekiant toliau intensyviai tęsti savo veiklą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Ateities planuose ir pirmasis „Grammy“ apdovanojimas

Paklaustas apie užsibrėžtus ambicingus tikslus, Vaidotas sutinka, kad per dideli tikslai ar ilgas jų siekimas gali demotyvuoti ar veikti nuotaiką, tačiau taip pat pabrėžia, kad norint ką nors pasiekti, reikia turėti užsispyrimo ir ugdyti įpročius.

„Tavo tikslai visada turi būti didesni nei šiuo metu tu gali juos įgyvendinti. Tik taip tu augi. Yra tik 2 proc. žmonių, kurie daro daugiau negu visi kiti. Kodėl ne visi yra muzikantai? Jeigu tai būtų taip lengva, tai tikrai turėtume ne daugiau vadybininkų visose veiklose, bet muzikantų. Žmonės yra protingi, jie visada renkasi, kas lengviau. Aš jaučiu, kad galiu būti tie du procentai“, – kalbėdamasis su A. Kamantausku sakė jis.

Kalbėdamas apie ateities planus, Vaidotas užsiminė apie grupės dešimtmetį, daugybę suplanuotų koncertų ir kuriamą dokumentinį filmą. Taip pat jis nedrąsiai prasitarė, kad norėtų ir pamažu to siekia, jog Lietuva gautų prestižinį pripažinimą – pirmąjį „Grammy“ apdovanojimą.

Kad pasiektų tikslus, Vaidotas kaip savo supergalią įvardija tikėjimą savimi. Taip pat neslepia ilgai mokęsis suprasti save, ko iš tikrųjų norintis ir kad labiausiai jį ugdė patirtos nesėkmės. „Reikia mylėti save ne per egoizmo prizmę, bet mokėti save paguosti. Nekaltinti, kad suklydai, o paklausti savęs, ko iš klaidų išmokai, mokėti su savimi pasikalbėti. Mano stiprybė yra meilė sau ir tikėjimas, kad vienaip ar kitaip viskas bus gerai“, – pripažįsta Vaidotas.