Tėvų pėdomis į uostą ateina ir sūnūs

Tęsiame publikacijų ciklą, kuriame pristatome išskirtines Klaipėdos uosto krovos kompanijų profesijas ir asmenybes. Šį kartą supažindiname su Centriniame Klaipėdos terminale (CKT) atsakingas pareigas einančiais Anatolijumi ir Vladislavu Jegorovais. Tėvas Anatolijus yra stividorius, reguliuojantis procesus terminale, o sūnus Vladislavas - dokininkas mechanizatorius, kraunantis ratinės technikos ir kitokius krovinius.

„Turbūt kiekviena Klaipėdos uosto kompanija gali pasigirti, kad joje dirba ištisos žmonių kartos. Yra susiformavęs savotiškas uosto darbuotojo kultas. Visada per Jūros šventę mes tokius žmones pagerbiame ir manome, kad jie yra kiekvienos įmonės turtas. Stividoriaus specialybė nėra lengva, šiandien jaunimą sudominti tokia specialybe nėra lengva“, - sako CKT generalinis direktorius Karolis Grigalauskas.

Anatolijus Jegorovas savo gyvenimą su ro-ro kroviniais Klaipėdos uoste susiejo 1986 m. atlikdamas praktiką Tarptautinėje jūrų perkėloje. Po praktikos iš karto buvo čia paskirtas eiti dispečerio pareigas. Tarptautinėje jūrų perkėloje, neskaičiuojant trumpo darbo laikotarpio buvusiame prekybos uoste, jis dirbo iki 2015 m., kol visa keltų krova buvo perkelta į CKT. Kartu su laivais į šį terminalą perėjo ir AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje dirbantys Jegorovai. Beje, keltų krovos operacijas atlieka dar du giminaičiai - broliai Kundrotai.

Iš viso keltų krovos pamainoje dirba 21 dokininkas, dar yra ir talmanų, krovių apskaitininkų, sandėlininkų. Šiandien A. Jegorovas vadovauja 20 žmonių komandai.

Baigė mokslus Odesoje

Anatolijus svajojo tapti laivo šturmanu, nes jo tėvas 30 metų buvo jūreivis žvejys, dirbo tuometinės tralinio laivyno bazės laivuose. Tačiau Anatolijus dėl silpno regėjimo nebuvo priimtas į tuometinę Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Iškart po privalomosios tarnybos įsidarbino Klaipėdos prekybos uoste, ten išdirbo metus. Darbas uoste jam tikrai patiko. Kadangi norėjo mokytis, buvo pasiųstas į Odesos jūrų inžinerinio laivyno institutą Ukrainoje, kuriame studijavo 5,5 metų. Grįžęs į Klaipėdą vėl pateko dirbti į prekybos uostą, bet po trijų mėnesių buvo perkeltas į naujai pastatytą Tarptautinę jūrų perkėlą.

Sūnus užaugo uoste

Anatolijus juokauja, kad sūnus Vladislavas užaugo uoste. Būdamas 10 metų jis dažnai lankydavosi pas tėvą dispečerinėje, eidavo ir laivų apžiūrėti. Berniukui technika ir uostas padarė įspūdį, tad iki pat 18 metų mielai lankydavosi pas tėtį darbe.

Anatolijus labai norėjo, kad sūnus mokytųsi, baigtų institutą. Jis buvo įstojęs į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą, bet nebaigė nė pirmo kurso. Tada tėvas jį įdarbino privačioje krovos įmonėje, kad pamatytų, koks sunkus yra krovėjo darbas. Vylėsi, kad apsigalvos ir kitais metais stos į institutą. Bet išėjo priešingai, sūnui tas sunkus darbas buvo prie širdies, o tėvo planams išsipildyti kol kas nelemta.

„Tai ne mano sritis. Arba tu myli ekonomiką, arba ne. Dirbau vienoje įmonėje Jūrų perkėlos terminale, kai man pasiūlė darbą jame. Mano visa vaikystė praėjo tame uoste, tai mano svajonė, negalėjau atsisakyti. Uoste dirba įdomūs žmonės“, - prisipažino Vladislavas, uoste dirbantis jau tryliktus metus.

Jis vairuoja vilkiką, kuris įveža krovinius į keltus. Vladislavas gali uoste dirbti su visų tipų krautuvais, išskyrus kranus. „Kranuose dirbti nenorėjau. Kiek kartų užlipdavau į kraną, pasižiūrėdavau žemyn, tuojau pradėdavo drebėti kojos.“

30 metų išdirbo pamainos viršininku

Paklaustas, ar savo sūnui neparūpina lengvesnio darbo, Anatolijus atsakė: „Vieną kartą taip padarysi, kitą, žmonės pastebės. Mes esame komanda. Kiekviena pamaina per tam tikrą laiką turi pakrauti ir iškrauti tam tikrą krovinių kiekį. Atplaukė laivas, jame apie 100 treilerių, 14 žmonių komanda turi visus juos iškrauti. Jeigu vienas jų paims 20, o kitas - tik du, iš karto kils įtarimas ir kolegų nepasitenkinimas. Darbą reikia padaryti laiku. Iš Kylio atplaukusį keltą visiškai pakrauti ir iškrauti reikia per 4 valandas, nes paskui jau prasideda problemos, keltus iš Danijos - per 8 valandas, tik keltai iš Švedijos stovi prie krantinių ilgiau.“

„Kaip galėtum tikėtis lengvesnio darbelio, kai dirbi vienoje brigadoje, kuri gauna užduotis. Jeigu vienas tinginiaus, kiti už jį turės dirbti“, - šypsosi Vladislavas.

Pasiteiravus, ar jam, darbų skirstytojui, reikia ir psichologinių žinių, Anatolijus atsakė: „Aš 30 metų dirbau pamainos viršininku. Organizuodavau visą terminalo darbą, ne tik laivų krovos. Stividoriumi dirbu tik metus. Žinoma, kad dabar lengviau, nebereikia planuoti viso darbo, tik vykdyti nurodymus. Bet aš turiu žinoti viską apie kiekvieną komandos narį, kaip jis nusiteikęs tą dieną, gal kas nepasisekė šeimoje, gal yra pavargęs, gal negali važiuoti su tokia technika ir t. t. Niuansų yra daugybė. Nesinori versti žmogaus dirbti per prievartą. Jeigu tu negerbsi žmonių, jie negerbs tavęs.“

Griežtai draudžiama „Vakarų eksprese“ paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.