Tėvas ir senelis: „Mano tobulos šeimos paslaptis – meilė, atjauta ir darbas“

Šiaulių rajono Kuršėnų meno mokyklos direktorius, fotografas, video operatorius, vaikų dienos centro „Tarp savų“ įkūrėjas, Šiaulių jaunųjų technikų centro vaizdo operatorių būrelio vadovas, Šiaulių profesinio rengimo centro profesijos mokytojas, Šiaulių kino meno klubo narys, tėvas ir senelis šiaulietis Ramūnas Snarskis vaikų apsuptas nuo tada, kai pats dar buvo paauglys. Sukūręs darnią šeimą, išauginęs dvi dukras ir jau susilaukęs anūkės, pedagogas ir menininkas dalinasi laimingos šeimos ir vaikų auklėjimo paslaptimis. Ramūnui šeimos diena – kasdien, nes tai svarbiausia.

„Mes, visa šeima, aš, žmona, dvi suaugusios dukros, žentai ir anūkėlė kasdien džiaugiamės buvimu kartu, nes mes vienas kitam esam laimės šaltinis. Ir ta laime aš jau kelias dešimtis metų dalinuosi ir su vaikais, kuriems gyvenimas atseikėjo daugiau skausmo, nei laimingų dienų. Įkūriau vaikų dienos centrą. Aš dienos centro ugdytinius vadinu ,,mano vaikai“, nes už kiekvieną iš jų man skauda, kai jam skauda, už kiekvieną džiugu, kai jis džiaugiasi, už kiekvieną neramu, kai jis laiko egzaminus, kaskart ištrykšta džiaugsmo ašara, kai įstoja mokytis, kai sutinku juos jau užaugusius ir užimančius net labai atsakingas pareigas“, – pokalbį apie šeimą ir pasirinktą gyvenimo kelią pradeda Ramūnas Snarskis..

Visi vaikai turi teisę į meilę

Kad reikia padėti vaikams iš nedarnių šeimų ir, kad jo žinios tam skirtos, Ramūnas suprato labai atsitiktinai – atrodo likimas pats parodė kryptį, kur eiti, kad pagalbos sulauktų tie, kam reikia.

„Ko besiimčiau, vis sutapdavo taip, kad šalia atsirasdavo vaikai, kuriems reikia pagalbos. Vaikų dienos centras „Tarp savų“ atsirado, nepatikėsite, iš darbo televizijoje. Daugiau nei prieš 20 metų dirbau televizijoje operatoriumi. Kuravau televizijos projektą apie jaunimo užimtumą. Laidos išėjo populiaresnės, nei pats tikėjausi. Jose filmuotis pakviečiau vaikus. Pastebėjau įdomų reiškinį, kad laidų herojais nori tapti tie vaikai, kurie, atrodo, niekur nepritampa, taip vadinami, gatvės vaikai. Mačiau, kaip tiems vaikams reikia palaikymo. Ilgai mąsčiau, ką daryti, kur ir kaip tuos vaikus suburti ir jų energiją nukreipti gera linkme. Daug patarimų davė tuometinis Vaiko teisių apsaugos skyrius, su jo specialistais rašėme projektus. Ačiū VTAS, kad taip ir subūrėme vaikus į klubą, kuris vėliau pavadintas vaikų dienos centru. Lengva nebuvo, rėmiausi tik savo intuicija ir noru bei supratimu, kad tiems vaikams reikia pagalbos. Vėliau žinių sėmiausi įvairiuose seminaruose, kursuose, teko studijuoti ir baigiau aukštąjį mokslą. Kadangi klubą lankė ir mano dukra, ji, visai dar vaikas, tapo ta jungiamąja grandimi tarp manęs, vadovo, ir likusių vaikų, buvo lengviau suprasti, ko reikia visiems bendrai ir kiekvienam vaikui. Bendrumo jausmas tapo toks tikras ir stiprus, kad net vakarais negalėdavau nurimti, vis planuodavau, galvodavau, kaip tie „mano vaikai“, kaip gauti geresnes patalpas klubui, kaip rasti finansavimą veikloms“,– sako Ramūnas Snarskis.

Su vaikais apie klubą, bendruomenę bei tėviškos meilės dalybas teko rimtai kalbėtis. Klubo vaikai buvo labai patenkinti, dalyvavo visose veiklose, atėjus į klubą vaikai tiesiog puldavo į glėbį, dalijosi savo bėdomis ir džiaugsmais. Ir staiga „naujiena“ šeimoje. Paaugusios dukros mamai pasiskundė, kad tėtis klube visiems vaikams skiria dėmesį, matyt, jis savo vaikus per mažai myli, kad rūpinasi dar keliomis dešimtimis vaikų.

,,Dukrelės, aš esu jūsų, o jūs mano dukros visam laikui ir meilė jums tik auga kartu su tuo, kaip augate jūs. Aš turiu galimybę ir pareigą auklėti ne tik jus, bet ir dar daug kitų vaikų, kurie neturi tokių rūpestingų tėčių ir mamų, kaip jūs, taigi, meile reikia dalintis ir pasidalinus jos, tos meilės, nesumažės, o tik daugės“, – Ramūnas sako, kad taip su dukromis įvyko pirmasis rimtas pokalbis, vėliau nulėmęs ir mergaičių gyvenimo kelio pasirinkimą, jos abi pasirinko pedagogo ir socialinio pedagogo mokslus bei darbus ir savo gyvenimą skiria vaikams.

Darbas klube dovanojo ir gerą žentą bei nuostabią anūkėlę

Ramūnas pasakoja, kad viską, ką geriausia gavo gyvenime, tai gavo iš to, ką atidavė, negailėdamas ir darbo be jokio atlygio, ir laiko, ,,pavogto“ iš šeimos. Lyg dovaną, likimas atsiuntė ir gerą žentą.

„Čia vėl kažkokia ,,magija“, kaip vyresnioji dukra susipažino su savo būsimu vyru. Atėjo paauglys į vaikų klubą. Jam patiko, pritapo. Laikas bėgo, paauglys tapo vaikinu ir jau vyriškai draugiškai susisėsdavome pasikalbėti, vaikinui labai patiko mano, klubo vadovo, vertybės, požiūris į gyvenimą, sakiau, kad gyventi reikia taip, kad geri darbai puoštų ne tik tavo, bet ir kitų žmonių gyvenimus. Kartą buvusį auklėtinį pasikviečiau į namus pietų, vaikinas su vyresniąja dukra gerai sutarė ir greit rado bendrų interesų. Taip šeima mes esame jau beveik dešimtmetį. Į mokyklą jau eina ir nuostabioji mūsų anūkė Austėja. Beje, vardą, reiškiantį bičių deivė, šeimos globėja, išrinkau aš, senelis, o šeima neprieštaravo“, – sako Ramūnas.

Pasak Ramūno, anūkėlė auklėjama su meile. „Vaikus reikia auklėti ne pamokslais, o savo pavyzdžiu. Jokių mojavimų diržais ar rykštelėmis nėra ir būti negali, net temos tokios nelieskim apie ,,beržinę košę“, mano anūkė net tokių žodžių nežino. Mes turime bendras erdves, kuriose yra kiekvieno pareigos. Svarbiausia visų pareiga – rūpintis ir mylėti vienas kitą ir skleisti gerumą, pagarbą darbui, kūrybai, namams, šeimai. Ir nepamirškim vaikų saikingai lepinti. Aš ir mano žmona anūkei ir futbolo komandos draugai, o aš net „arklys“. Taip, taip, kai mažoji norėjo parodyti, kaip jodinėjo žirgyne, ji manęs prašydavo būti ,,žirgu“, kad galėtų parodyti močiutei kaip jodinėjo. Oi, kaip smagiai mes prisiminėm jodinėjimo pamokas“, – kvatojasi Ramūnas.

Pasak Ramūno, anūkė visko išmoksta paprastai – kartu su močiute, seneliu, teta ir tėvais tiesiog būdama kartu. Ramūnas pasakoja, kad jokių stebuklų čia nėra – tik supratimas, pagarba, meilė ir kantrybė.

,,Kartą mes darbavomės lauke. Anūkė šoko padėti, tačiau greit pajuto, kad pagalbos jai pačiai reikia daugiau, nei ji padeda močiutei ir seneliui. ,,Seneli, ar aš tau labai trukdau?“, – paklausė mažoji. ,,Imk grėbliuką ir trukdyk man dar labiau, taip visko kartu ir išmoksime“, – apie anūkės auklėjimo paslaptis kalba Ramūnas.

Šeimos laimės ir Ramūno sėkmės raktai Džiokondos rankose

„Visko savo gyvenime – menininko, pedagogo, Meno mokyklos vadovo, vaikų dienos centro darbo aš pasiekiau, nes turiu žmoną, kuri yra, ko gero, vienintelė tokia Lietuvoje ir visas grožio ir meilės paslaptis ji atsinešė kartu su savo vardu. Džiokonda – toks yra žmonos vardas ir ji yra toji paslaptingoji mano meilė, kuri man suteikia sparnus darbams, projektams, idėjoms. Žmona mane palaikė ne vien auklėjant savo dukras, bet ir tuos vaikus, kurie ateina į vaikų dienos centrą. Tie vaikai kitokie, juos reikia mokyti ir šlepetes kambaryje apsiauti, ir lėkštę išsiplauti, ir valgyti žinant, kad maisto nepritrūks ir niekas neatims. Iš visos šitos kasdienybės ir susideda meilė. To mane išmokė žmona“, – sako Ramūnas.

,,Niekada nebuvo jokių priekaištų, kad Ramūnas didelę laiko dalį skiria vaikų dienos centrui, mokykloms. Jo darbas nesibaigdavo užrakinus dienos centro duris, namie skaičiuodavom, kūrėm projektus. Aš labai palaikau Ramūno idėjas padėti vaikams, nes tie vaikai puošia mūsų gyvenimą, jaučiamės reikalingi. Reikalingi jaučiasi ir vaikai“, – sako Džiokonda Snarskienė.

Didžiausia dovana Ramūnui ir Džiokondai yra tada, kai buvęs vaikų dienos centro ugdytinis gali pasigirti gyvenimo pasiekimais. Ramūno sukurtame ir iki šiol puoselėjamame ,,Tarp savų“ užaugo vaikai, kurie dabar chirurgai, vadybininkai, mokytojai, kitų profesijų atstovai.

,,Negaliu prisiimti sau visų nuopelnų, su manimi klube darbuojasi puikios specialistės Jūratė ir Živilė, bet nežinau, kaip būtų susiklostę tų vaikų likimai, jeigu jie nebūtų ištraukti iš gatvės įtakos, nebūtų lankę klubo (dabar dienos centro). Dabar aš tik džiaugiuosi jais ir tai paskata dar labiau stengtis“, – kukliai apie savo pasiekimus kalba Ramūnas.

Šeimos diena minima kasdien

Ramūnas sako, kad šeimos dieną švenčia lyg ir įprastai, o kartu ir šventiškai. Visi – Ramūnas, jo žmona Džiokonda, dvi suaugusios dukros su žentais, anūkėlė susirenka tėvų namuose.

,,Žmona kepa ką nors skanaus, aš irgi turiu savo firminių receptų, dukros dengia stalą, šnekučiuojasi viena su kita, žinoma, visus džiugina mažoji Austėja. Pajuokaudami, aptardami prabėgusios savaitės darbus, susėdame prie stalo. Kvepia pavasariu, žydi sodai, žydi mūsų gyvenimas, nes mums šeimos diena yra kasdien. Kasdien rytą prabudęs džiaugiuosi, kad turiu tokią šeimą, kuri palaiko mano darbus, kad turiu kelias dešimtis vaikų, kurie, žinau, po pamokų atbėgs į vaikų dienos centrą, pasisveikins su vadovėmis ir prilipę prie langų lauks, kol atvažiuosiu aš, klubo vadovas, vėliau aš skubėsiu į pamokas Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriuje, rūpinsiuosi, kad nieko netrūktų ,,mano vaikams“ Kuršėnų meno mokykloje. Svarbu šeimoje jausti atsakomybę vienam prieš kitą. Gyvenimas per brangus kad jį galėtume švaistyti. Šeimos diena turi būti minima kasdien, nes tai labai svarbu, visko pagrindas“, – apie šeimos dienos nuotaikas kalba Ramūnas.

Gegužės 15 minima Šeimos diena. Šiai gražiai šventei paminėti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba inicijuoja istorijų ciklą apie Lietuvos šeimas, kurios puošia Lietuvą savo gražiais darbais ir indėliu į vaikų ateitį.