Tenka daugiau bendrauti su instrumentais nei su pacientais

Jau nieko nestebina, kad studijas baigę jaunuoliai renkasi gyventi ir dirbti didžiuosiuose šalies miestuose arba suskumba emigruoti. Tačiau būna ir išimčių. Gelgaudiškietė Jadvyga Bebrauskaitė, Kauno kolegijoje baigusi bendrosios praktikos slaugytojos studijas, sugrįžo į gimtąjį kraštą ir jau trys mėnesiai sėkmingai dirba Šakių ligoninės operacinėje.

Pasak Jadvygos, nors vaikystėje ji svajojo tapti matematikos mokytoja, tačiau besimokydama Gelgaudiškio pagrindinės mokyklos penktoje klasėje tvirtai nusprendė savo ateitį susieti su medicina. Tad sėkmingai pabaigusi Šakių „Žiburio“ gimnaziją, gelgaudiškietė drąsiai sekė paskui savo svajonę. Deja, nepasisekus įstoti studijuoti gydomosios medicinos, ji pasirinko artimą sritį – slaugytojos specialybę. Ir dabar nė kiek nesigaili. Trejus su puse metų krimtusi medicinos mokslus, vasario pabaigoje papildė Šakių ligoninės slaugytojų kolektyvą ir šiandien čia dirba operacinės slaugytoja-instrumentatore.
„Su Šakių ligonine susipažinau praktikos metu. Teko padirbėti ne viename skyriuje. Rajonų ligoninės nuo didžiųjų klinikų tuo ir skiriasi, kad čia yra daugiau galimybių viską pačiupinėti, įgyti daugiau patirties, – privalumus vardijo Jadvyga, neslėpusi, jog labai rimtai rinkosi darbo vietą, pasverdama visus pliusus ir minusus. – Galutinis apsisprendimas įvyko tik pabaigus Kauno kolegiją, kai nuvykau į darbo pokalbį su Šakių ligoninės vadovu Algirdu Klimaičiu. Jis labai patraukliai pristatė minimaliai invazyvią chirurgiją. Tad mano apsisprendimą būtent ir nulėmė galimybė prisiliesti ir prie traumatologijos, ir prie chirurgijos.“
Pasirinkusi darbą operacinėje jauna specialistė nesigaili. Nors pasigenda vaistų leidimo ar kraujo ėmimo, tačiau padavinėjant gydytojui instrumentus jau rankos nebedreba. Kadangi ji kraujo nebijo, darbas čia nėra kažkoks iššūkis, nors reikalauja psichologinio pasirengimo – jokia paslaptis, kad pasitaiko atvejų, kai ir pačias slaugytojas operacijų metu tenka gaivinti.
„Šis darbas man labai įdomus. Čia po truputį atrandu save. Aišku, atlyginimas rajono ligoninėje yra mažesnis nei mieste, tačiau man čia smagiau, o ir tėvai džiaugiasi, kad sugrįžau į namus, – atviravo gelgaudiškietė, daugiau savo darbe bendraujanti su instrumentais nei su pacientais. – Matyt, taip buvo lemta, kad atsidurčiau čia, o ne slaugyčiau ligonius skyriuje – padavinėčiau vaistus, matuočiau temperatūrą ir t.t. Praktikos metu dirbau ir vidaus, ir vaikų ligų, ir chirurginiam, ir slaugos skyriuose. Visur buvo smagu.“
Jadvyga prisiminė, kaip ją kursiokės bandė atkalbėti nuo darbo nedidelėje rajono ligoninėje, mat čia, anot jų, nebus ką veikti, čia gal net ir operacinės nėra, o iš tiesų Šakių ligoninėje kasdien vyksta po keturias–penkias operacijas. Jos labai įvairios – nuo kelio ar klubo sąnario keitimo, kaulų lūžių atstatymo iki apendicito, tulžies pūslės ar ginekologinių operacijų.
„Didžiųjų miestų ligoninėse nebuvau taip šiltai ir nuoširdžiai priimta, kaip Šakiuose. Visur žiūrėdavo iš aukšto. Darbas čia kaip antrieji namai – puikūs gydytojai, draugiškas kolektyvas, nėra įtampos ir streso. Viską gali išbandyti. Mane nuolat skatina: eik, daryk, mokykis, kol nepačiupinėsi, tol neišmoksi. Vien jau dėl to verta sugrįžti į savo kraštą, kur jaunų slaugytojų ypač trūksta“, – įsitikinusi gelgaudiškietė.
Reikia paminėti, kad šiandien Šakių ligoninėje situacija nėra bloga, tačiau kelianti nerimą. Čia šiuo metu dirba apie šimtas slaugytojų, tačiau jų amžiaus vidurkis – 52-eji metai. Tad džiugu, jog draugystė su Kauno kolegija, su kuria bendradarbiaujama jaunų slaugos specialistų paieškose, jau duoda pirmuosius vaisius. Tikėkimės, kad ir daugiau mūsų krašto jaunuolių paseks jos pavyzdžiu.

Šakių rajono laikraštis „Draugas“