Televizijos laidų vedėja Ugnė Galadauskaitė: „Nustebtumėte, kiek gerų savybių turi suvalkiečiai“

„Nenoriu girtis, ale iš Marijampolės būsiu“, – laidų vedėjos Ugnės Galadauskaitės kalboje kartais ima ir praslysta suvalkietiškos gaidelės. Ugnė dėl to nesuka galvos, atvirkščiai – tartis šiandien išskirtinumas, o taisyklinga lietuvių kalba, kuria garsėja suvalkiečiai, žaviai žurnalistei padėjo užkariauti Nacionalinės televizijos eterį.

Apie savo gimtąjį miestą, 2018-ųjų Lietuvos kultūros sostinę – Marijampolę – Ugnė rengia pasakojimą. Jį bus galima išgirsti sausio 26–27 dieną vyksiančioje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur“.

- Ugne, kokiais trimis žodžiais apibūdintumėte Marijampolę?

Vienintelė Ir Nepakartojama. Marijampolė visada buvo ir yra kultūros lopšys. Miestą juk, pirmiausia, garsina žmonės: net penki Nepriklausomybės akto signatarai baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Sąrašą tęsia šių dienų žvaigždės – pasaulinio garso operos solistė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, architektas Gintautas Vieversys, skulptorius Kęstutis Balčiūnas, pasaulio ir Europos kiokušin karatė čempionė Margarita Čiuplytė, krepšininkas Darius Songaila – tai tik keletas vardų, kurie atėjo į galvą.

Esu tikra: būti Marijampolėje gera ne tik marijampoliečiams – kiekvienas miesto kampelis, skveras ir gatvelė spindi istorija, švara, tvarka, o svarbiausia – jaukumu. Kartą bendradarbė skambina man: „Oho, nesitikėjau, kad Marijampolė TOKIA!” Visada sakiau ir sakysiu – man labai pasisekė, kad gimiau būtent čia – nustebtumėt, kiek gerų savybių turi suvalkiečiai.

- Marijampolėje praleidote vaikystę. Kokie prisiminimai Jus lydi iš to laiko?

Patys mieliausi prisiminimai yra iš senelių namo. Jo sode visada žydėjo rožės, kvepėjo braškės, o šeimos moterys savaitę užtrukdavo, kol nuskindavo nuo krūmų serbentus.

Nuo pirmos klasės iki tol, kol baigiau mokyklą, šokau kolektyve „Vilga“. Dalyvaudavome visose Marijampolės miesto šventėse, šokių festivaliuose, koncertuose, todėl ir dramos teatras, ir Kultūros centras, ir savivaldybė ar scena pagrindinėje miesto aikštėje vasaromis man puikiai pažįstami nuo vaikystės. Šiandien manau, kad šis, kaip tuomet atrodė, „paauglystės nuotykis“ padėjo gyvenime surasti savo vietą.

- Daugelis provincijos miestelių gyventojų nori išsiveržti iš savojo miesto į didesnes erdves, kokia buvo Jūsų svajonė?

Visą vaikystę, paauglystę labai daug keliavau po Europą, tos kelionės paskatino mano svajones būti didesniame mieste. Šiandien man atrodo, kad Vilnius yra užtektinai didelis, o svarbiausia – ne per daug nutolęs nuo gimtosios Marijampolės. Labai mėgstu čia grįžti savaitgaliais.

Miestas pasikeitė per tą laiką, kai jame nebegyvenu. Būčiau teisi, jei sakyčiau, kad susitvarkė, būčiau teisi, jei sakyčiau, kad pagražėjo. Bet labiausiai – laikui bėgant, pradėjau jį vis labiau vertinti. Dabar, kai Lietuva nežino, kaip įveikti didžiulės emigracijos problemą, kai miesteliai nežino, kaip sulaikyti jaunus žmones, kad šie neišvyktų į Vilnių, ar dar toliau, Marijampolė nustebina renginiais, festivaliais ir projektais, kurie įdomūs ne tik miestui, ne tik Lietuvai, bet ir Europai. Kasmet atvažiuoju, kai mieste vyksta meno simpoziumas „Malonny - Marijampolė, Niujorkas, Londonas“, ar kada matėte pasaulinio garso menininkų piešinius ant pastatų??? Atima žadą! Susitikimai su šiais menininkais – ne mažiau įkvepiantys. Mano manymu, Marijampolė rodo puikų pavyzdį – nereikia nuobodžių kalbų, reikia padaryti kažką tokio, kad žmonės patys norėtų čia važiuoti.

Miestas turi labai gražią Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią, kurioje su šeima visada apsilankome per Kalėdas. Labai didžiuojuosi, kad vargonų fasadą joje suprojektavo mano tėtis. Poezijos parke būtina nusifotografuoti prie paminklinio akmens, skirto Vytauto Kernagio kūrybai. Taip suvalkiečiai maestro atsidėkoja už Suvalkijos himną – „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Reikėtų išskirti dar vieną turistų traukos centrą mieste – cukraus fabriką. Cukrus – tradicinis mūsų krašto verslas! Prisipažinsiu, ekskursijoje pati dar nebuvau, bet „Panoramoje“ rodėme reportažą ir aš likau maloniai nustebinta.

- Ugne, ar Jūs pati esate kažką padariusi miesto labui?

Suvalkietiškai skaitau žinias. Jei rimtai – jaučiuosi per mažai nusipelnius, kad galėčiau garsinti miestą, bet myliu jį iš visos širdies ir kaskart su džiaugsmu čia grįžtu.