Tek­von­do Lie­tu­vos vil­tis – ki­birkš­čiuo­jan­čiu lū­šies žvilgs­niu

Sep­ty­nio­lik­me­tė Ger­da Meiš­ti­nin­kai­tė – tek­von­do pa­sau­lio suau­gu­sių­jų čem­pio­na­to Lie­tu­vos vil­tis. Kū­di­kys­tė­je su tė­vais į Ai­ri­ją emig­ra­vu­si paaug­lė į Lie­tu­vą grį­žo vie­na, pa­li­ku­si ten tė­vus, drau­gus, su pa­gy­ri­mu baig­tą mo­kyk­lą ir ga­li­my­bę stu­di­juo­ti ko­le­dže. Dėl sva­jo­nės – ka­da nors at­sto­vau­ti Lie­tu­vai olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se – mer­gi­na at­si­sa­kė pa­to­gaus gy­ve­ni­mo ir sti­pen­di­jos ko­le­dže, o jos tre­ne­ris Ro­mual­das Mont­vi­das atidėjo profesinės karjeros pabaigą.
 

Komfortas mainais į svajonę

Griežtas režimas, mityba, dvi treniruotės kasdien, mokykla ir nežinomos disciplinos, gyvenimas toli nuo šeimos svetimame mieste moksleivių bendrabutyje bei nuolatinė sporto kova ir stresas – tokia Šiaulių sporto gimnazijos vienuoliktokės G. Meištininkaitės kasdienybė.

Ją mergina pasirinko sąmoningai – vien dėl sporto. Nors galėjo ir toliau gyventi patogiai su tėvais Airijoje ir studijuoti Dublino koledže, nes su pagyrimu jau baigė ten vidurinę mokyklą. Į Lietuvą emigrantę parviliojo Šiaulių sporto gimnazijos ir trenerio R. Montvido pasiūlyta sportininkės karjeros galimybė.

„Aš čia atvažiavau, kad galėčiau daugiau pasiekti tekvondo (tekvondo – korėjiečių kovos menas, kuriame dominuoja spyriai kojomis ir rankų technika, – aut. past.). Tam, manau, reikia gero trenerio, kuris visada palaiko, ir geros komandos, su kuria kasdien treniruojiesi, turi būti gera atmosfera“, – vardija Gerda privalumus, kuriuos rado Šiauliuose.

Gerdos šeima iš Tauragės emigravo iš Lietuvos, kai mergaitei buvo vos vieni, ryšiai beveik nutrūkę. Bet paauglės ryžtas ir noras siekti svajonės buvo toks didžiulis, kad ji nepabijojo viena grįžti į šalį, apsigyventi svetimame mieste ir patikėti sportinę karjerą šiauliečiui treneriui, kurio beveik nepažinojo.

Netikėta pažintis

Airijos lietuvė ir šiaulietis treneris susipažino netikėtai – tarptautinėse varžybose prieš trejus metus Bulgarijoje. Pamatęs Lietuvos sportinę aprangą vilkintį trenerį, R. Montvidą užkalbino Gerdos tėtis.

Perspektyvi paauglė buvo pakviesta atvažiuoti į Lietuvą sportuoti: pirma tik į vasaros sporto stovyklą, paskui – jau ir mokytis.

„Tai buvo 2019 m., man buvo 14 metų. Labai norėjau, buvo smagu, kad Lietuva nori pakviesti pasitreniruoti. Aišku, buvo baimė, kai atvažiavau, jauduliukas toks“, – pirmų sugrįžimo į Lietuvą žingsnių prisiminimais dalijasi Gerda.

Nors ir Airijoje mergina buvo vertinama kaip perspektyvi sportininkė: jos amžiaus ir svorio kategorijoje jai nebuvo lygių. Tačiau požiūris – ne tas.

„Airiai ten į sąrašą įtraukiami pirmi. Airijoje nelabai turėjau su kuo sparinguotis. O čia, Lietuvoje, priešininkai stipresni, yra ir mano lygio, tai jie gali stumti mane į priekį, nes yra konkurencija. Airiai šiek tiek net pyktelėjo, kad išvažiavau, siūlė į rinktinę įtraukti. Bet vis tiek širdis nori už Lietuvą“, – džiaugiasi Gerda.

Treneris R. Montvidas Lietuvoje kone atstoja jai tėtį: ir reiklus, ir palaikantis.

„Kai pirmą kartą pamačiau, pamaniau, kad bus labai griežtas. Ir tas yra labai svarbu sporte, negali treneris nusileisti sportininkams. Mačiau, kad griežtas ir labai protingas: mačiau, kaip jo komanda kovojo ir kaip jis pasako, o jei padaro – viskas teisingai būdavo. Dabar ir man griežtas. Ir labai palaikantis, kas sporte irgi labai svarbu. Kai stovi prieš kovą ir varžovė stovi šalia, labai jaudulys sukyla, atrodo, sprogsi iš adrenalino. Treneris visada palaiko, nuramina, stovi šalia ir sako: „Tu viską žinai, visko mokeisi, žinai techniką ir viskas bus gerai“, – trenerio sprendimais pasitiki kylanti tekvondo žvaigždutė.

Šiaulių sporto gimnazija ir SC „Atžalynas“ sudarė buvusiai emigrantei sąlygas gyventi, treniruotis, kaip ir kitiems skyrė reikiamą finansavimą dalyvavimui varžybose.

Nugalėjo tituluotą priešininkę

Ir G. Meištininkaitė, Šiaulių sporto gimnazijos auklėtinė, garbingai atstovauja Lietuvai. Prieš porą savaičių ji gana sėkmingai pasirodė Europos čempionate, kuriam aktyviai su treneriu ruošėsi net septynis mėnesius. Burtai lėmė mūsų sportininkei kovoti su tituluota Italijos atstove.

„Kai, Mančesteryje ištraukus burtus, pamačiau, kad Gerdos priešininkė – Italijos čempionė, ketveriais metais vyresnė, labiau patyrusi, net galvojau: „Gerdai sakyti ar nesakyti?..“ Ji irgi pasiskundė tėčiui, kad ta Italijos čempionė labai gera. Bet paskui sakau: „Gerda, bet tu irgi labai gera“, – nepalankią situaciją ir su šypsenėle ramiai mojuojantį italės trenerį prisiminęs, pasakoja R. Montvidas.

„Buvo baisu. Mačiau kitose varžybose, kaip ji kovoja, maniau, kad ji bus labai agresyvi. Buvau pasiruošusi, kad reikės ir man būti agresyviai, neužteks makaluoti kojomis, – iššūkį priėmė Gerda. – Kai atsistoju į ringą ir žiūriu į priešininkę, suprantu, kad ji tokia pat, kaip aš. Aš galiu tą patį, kaip ir ji.“

Ir įvyko proveržis, kurio nelabai kas tikėjosi. Jaunutė lietuvaitė nugalėjo, atrodė, pranašesnę priešininkę: „Pirmas kėlinys 6:0 – atsirado viltis, antras kėlinys buvo mėnesio ilgio, o trečias – metų ilgumo. Praėjo tik 5 sekundės – atrodo, jau visa amžinybė“, – visą emocijų skalę nuo streso, vilties iki pergalės džiaugsmo kartu išgyveno treneris R. Montvidas.

Šią kovą Gerda laimėjo rezultatu 9:0. Nors kitoje kovoje dėl medalio Gerdai teko pripažinti Ispanijos sportininkės pranašumą, penkta vieta Europos čempionate – didžiulis pasiekimas.

Laukia svarbi kova

Šiuo metu Gerda ilsisi, leidžia laiką pas tėvus Airijoje. O po to kovos Bulgarijoje, Izraelyje, Mongolijoje ir kt. Būtina palaikyti ir formą, ir kovinę dvasią, nes lapkritį Meksikoje laukia itin svarbus tekvondo pasaulio suaugusiųjų čempionatas.

„Buvo Europos penkta vieta. Bet nieko – bus pasaulinės varžybos. O mano didžiausias tikslas – olimpiada. Prieš kovą tiesiog pagalvoju, kiek metų aš jau užsiimu tekvondo ir kad noriu daug pasiekti ir tai padarysiu. Gal ne dabar, gal po 4 metų, bet aš tai padarysiu“, – kryptingai nusiteikusi kalba Gerda.

Smulkutė, švelni, rami ir paklusni – tokį įspūdį sukelia mergina, tačiau kovoje pabunda kitos savybės.

„Jos romumas apgaulingas. Esu nufilmavęs, kaip ji kovoja. Atsiranda toks kibirkščiuojantis lūšies žvilgsnis“, – apie drovios auklėtinės kovingumą sako treneris.

Į mokyklą iš naujo

Kad Gerda nebijo sunkumų ir moka įveikti kliūtis, liudija ir tai, jog merginos nesustabdė, kad, sportuodama Lietuvoje, ji vėl privalės grįžti į mokyklos suolą, nors ką tik baigė mokyklą Airijoje. O ir disciplinos visos – tik lietuviškai. Atestatas su pagyrimu stalčiuje, o ji – vėl vienuoliktokė.

„Aišku, iš pradžių buvo labai sunku, bet norėjau išmokti lietuvių kalbą, istoriją – man buvo labai įdomu. Nors eidavau Airijoje į lietuvių mokyklą šeštadieniais ir mokiausi skaityti, rašyti, nebuvo kaip Lietuvoje. Bet mokytojai čia labai palaiko ir padeda. Išvažiuoju į varžybas, praleidžiu pamokas – leidžia pasivyti“, – apie neplanuotą iššūkį sako vėl moksleivė Gerda.

O draugai, pomėgiai, hobiai, vaikinai? „Nėra kada“, – iš klausimo juokiasi abu su treneriu.

„Jau prieš generalinį susitarimą, kad ji čia atvažiuos mokytis ir čia gyvens, aš iškėliau tam tikras sąlygas. Susirasti gerą bokso trenerį, būtų gerai, kad eitų į baseiną ar aeorobiką ar kokius šokius – kad atsirastų laisvumas, šoklumas judėjime. Plius – griežtas sportininko režimas: keltis tuo pačiu laiku laiku netgi sekmadienį, tuo pačiu laiku – net į tualetą, judėjimas, valgymas, sportinis režimas. Tų sąlygų vykdymas – šventas, be to neįmanomas rezultatas. Ji viską priėmė, motyvacija fantastiška, kartais net reikia stabdyti“, – reikalavimus dar prieš bendradarbiavimą pateikė treneris.

Atidėta profesinės karjeros pabaiga

Septyniolikmetę Gerdą treniruojantis šiaulietis 67-erių metų karatė ir tekvondo treneris
R. Montvidas sako ketinęs išleisti save į profesinę pensiją. Per kelių dešimtmečių karjerą pasiekimų ir pripažinimo netrūko. Jo žymiausi auklėtiniai – perspektyviausia Lietuvos tekvondo sportininkė Klaudija Tvaronavičiutė ir a. a. Aurimas Klemas, Europos olimpinių svorių bronzos medalio laimėtojas, po kurio pergalės tekvondo tapo strategine valstybės sporto šaka.

„Jau buvo tokių minčių, kad jau metas baigti trenerio karjerą. Mano siena – diplomų, medalių prikabinta. Galėčiau tik rodyti tuos pasiekimus kaip muziejuje ir labai patogiai, jaukiai ir pakankamai sočiai gyventi. Jau norėjau važiuoti į Japoniją, dalyvauti seminaruose, išmokti arbatos gėrimo ceremonijos, pagyventi be streso“, – apie profesinę pabaigą iki susitikimo su Gerda svajojo tekvondo treneris.

Bet kai užsispyrusi mergina įvykdė visas jo sąlygas, pademonstravo atkaklumą ir didelį profesinį šuolį, atsirado viltis, kad jiems kartu gali pavykti išpildyti svajonę – patekti į olimpiadą.

„Negali sustoti. Tokie žmonės mane stimuliuoja dirbti toliau“, – apie tai, kaip bendras tikslas – olimpiada – privertė atidėti poilsio planus, sako treneris R. Montvidas.