Teisėta, bet neteisinga – policijos pareigūnų kasdienybė

Įsivaizduokite: prieš šventes sulaukiate nepatenkinto savo tiesioginio vadovo, priekaištaujančio, kad slapukaujate ir neperspėję pereinate dirbti kitur, skambučio. Įdomiausia, kad ir pats apie tai išgirstate pirmą kartą.

Štai tokios kalėdinės „dovanos“ sulaukė vienas Vilniaus patrulių rinktinės pareigūnų. Pasirodo, su juo nesitarus, jo tiesioginių vadovų neperspėjus, sugalvota jį iš patrulio pareigų perkelti dirbti į areštinę. Kitaip tariant, nei iš šio, nei iš to nusprendžiama visiškai pakeisti pareigūno darbo pobūdį.

Už ką? Nors realaus pagrindo nėra, ėmus klausinėtis, paaiškėjo, kad tai padaryta AVPK viršininko įsakymu pagal Imuniteto tarnybos tarnybinį pranešimą. Paaiškinta, kad dėl to, jog dėl šio patrulio sulaukta skundų. Gaila, kad ir be kaltės policijoje gali būti nubaudžiamas: tarnybinių patikrinimų nepradėta, o tai reiškia, kad gauta neigiama informacija dar iki tol atmesta dėl nepasitvirtinusių faktų.

Kartais skundai pasiekdavo absurdo gelmes. Pavyzdžiui, kartą šis patrulis apkaltintas, kad pavogė televizoriaus pultelį. Pasitaikydavo ir įdomių „sutapimų“: pavyzdžiui, vieną dieną atvažiavęs į iškvietimą ir surašęs 4 protokolus už triukšmą viešoje vietoje, kitą dieną iš tų žmonių gavo 4 skundus. Būna ir „stebuklų“: atvažiuoji į iškvietimą, žmonės koliojasi, priešinasi pareigūnams, o vėliau pasiskundžia, kad esą jie sumušė visą šeimą. Taip, skamba baisiai, bet viena smulkmenėlė – į komisariatą „sumuštieji“ pristatyti visiškai sveiki… Patrulis sulaukė ir kitų skundų, bet visi vėlgi pasirodė laužti iš piršto. Mintis: gal vertėtų pradėti taupyti visų laiką ir imti griežčiau elgtis su teisėsaugos pareigūnus melagingai apkaltinančiais piliečiais? Dabar tuo aiškiai piktnaudžiaujama.

Tarsi savaime suprantama, kad, kai policijos pareigūnai gerai dirba, jie susiranda priešų. O ką gali padaryti nubaustasis? Skųstis ir kaltinti. Kuo geriau dirbama – tuo daugiau to susilaukiama. Visi seniai žinome: geriausia gynyba – puolimas. Absurdiška, kad kartais valstybėje labiau rūpinamasi nusižengusių, pavojingų piliečių teisėmis, o ne savo sveikata dėl visuomenės gerovės rizikuojančių pareigūnų.

Statute iš tiesų yra numatyta galimybė komandiruoti pareigūną dirbti kitur be jo sutikimo (kartą per metus ir ne ilgiau kaip trims mėnesiams). Sprendimas teoriškai teisėtas, bet pats principas, kaip tai daroma, neteisingas. Juolab, kad pagal statutą taip daroma, kai iškyla būtinybė, kai kažkur kritiškai trūksta žmonių – betgi pačioje patrulių rinktinėje pareigūnų pakankamai nėra! Nors ir įžengėme į Kiaulės metus, taip kiauliškai elgtis su žmonėmis negalima.

O gal šis patrulis tiesiog padarė vieną paprastą klaidą, dėl kurios jau yra nukentėjęs ne vienas pareigūnas. Tai – buvimas nepatogiu policijos vadovybei. Ne paslaptis, kad paprastiems teisėsaugos pareigūnams turėti kritišką ir aukštiems asmenims nepatogią nuomonę gali būti žalinga. Tai – ne prielaida. Deja, tai yra daugybę kartų pasitvirtinęs faktas.

Šis patrulis yra ne kartą susikirtęs su policijos vadovais diskutuojant policijos bendruomenės grupėse socialiniuose tinkluose bei gyvuose pokalbiuose, atvirai prieštaravęs, kai šie sakydavo ne tiesą. Įžeidus kerštavimas nepatikusiems pareigūnams – netgi tiesiog rašiusiems kritiškus komentarus „Facebook“ – nebūtų naujiena. Profesinės sąjungos žiniomis, bent keletą kartų pasitelkta ir sovietmečiu populiari praktika, kai oficialiai abejojama nepatogių pareigūnų psichikos sveikata ir bandoma jiems priklijuoti tokią etiketę. Imuniteto tarnyboje, kur tekdavo atsakyti dėl absurdiškų skundų, minėtas patrulis irgi parodydavo aiškų nepasitenkinimą vykstančiu absurdu, taigi, irgi nebuvo mėgstamas.

Atrodo, pareigūnų kritiškas mąstymas ir nebijojimas ginti savo nuomonės turėtų būti vertinami. Vis tik, kai policijos vadovai jaučiasi nebaudžiami ir nuo seno įpratę karaliauti, tokie „blogi įpročiai“ gali pakenkti karjerai.

Vladas Sanda yra Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas