Aktualijos | 11 MIN.
Nuo 2018 m. vaikų apklausose teismuose privalo dirbti psichologai, tačiau šių specialistų trūksta, tad apklausų laukiantys nukentėję vaikai yra statomi į eilę, teigia Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Mindaugas Povilanskas.
Interviu Eltai teisėjas M. Povilanskas tikino, kad į teismus pritraukti kompetentingus psichologus sunku ir dėl to, kad tokie specialistai dažniau renkasi darbą privačiame sektoriuje, kuriame jiems siūlomas didesnis atlyginimas nei teismuose.
Be to, pasak pašnekovo, vaikų apklausose dalyvaujančio psichologo darbas yra emociškai sunkus, tad ne visi žmonės pasiryžta imtis tokio amato.
Prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo duonos ragavęs M. Povilanskas atviravo, kad dažniausiai sudėtingiausiomis tampa vaikų apklausos bylose, kuriose nepilnamečiai yra nukentėję nuo savo artimųjų.
„Kad ir kaip blogai artimas žmogus su vaiku būtų pasielgęs, vaikui apie jį kalbėti yra labai, labai sunku“, – pasakojo teisėjas.
– Nuo kokio amžiaus vaikai gali būti apklausiami tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme?
– Žemutinės ribos, nuo kada asmuo gali būti apklausiamas ar liudytoju, ar nukentėjusiuoju, ar kokioje kitoje procesinėje padėtyje, įstatymas nenumato. Svarbiausias momentas, kada žmogų galime apklausti liudytoju, yra tai, kada jis pagal fizines, asmenines savybes gali išreikšti tai, ką matė, ką jautė. Taigi, šis klausimas vertinamas individualiai. Vienas vaikas jau būdamas trejų metų gali papasakoti, ką pamatė, o kitas dėl kažkokių kitokių fizinių savybių apie tai, ką matė, sunkiai nupasakoja būdamas ir šešerių metų.
– Kokiose vaikų apklausose yra privalomas psichologo ir vaikų teisių apsaugos specialisto dalyvavimas?
– Baudžiamojo proceso kodeksas numato, kad visus mažamečius asmenis, tai yra asmenis iki 14 metų, apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas ikiteisminio tyrimo metu ir būtinai dalyvaujant psichologui. Nepilnamečius asmenis, tai yra nuo 14 iki 18 metų, taip pat rekomenduojama apklausti dalyvaujant psichologui. Teismuose praktika yra tokia, kad asmenų iki 18 metų apklausose visais atvejais dalyvauja psichologai.
Dėl vaiko teisių apsaugos tarnybos specialisto dalyvavimo nepilnamečių apklausose imperatyvaus reikalavimo nėra, bet dažnai, ypatingai, kai apklausiamas nepilnametis asmuo iš socialinės rizikos šeimų, kai tėvai negali tinkamai atstovauti jo interesams, tai tuomet vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovas būna pripažįstamas nepilnamečio atstovu. Taip pat vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovas gali būti kviečiamas į apklausą bet kada individualiai, įvertinus, jei tokio specialisto dalyvavimas yra būtinas.
– Nuo 2018 m. liepos mažamečio asmens apklausose privalo dalyvauti psichologas. Ar ši tvarka įsigaliojo ir realybėje? Užtenka teismams psichologų?
– Dar nesant imperatyvaus reikalavimo mažamečių apklausose dalyvauti psichologui, jautriose bylose, ypatingai, kai tiriama seksualinio pobūdžio nusikalstamos veikos, teismų bendruomenė, prokurorai, ikiteisminio tyrimo pareigūnai vaikus apklausdavo, dalyvaujant psichologui. 2018 m. įstatyminis reguliavimas prisitaikė prie vyraujančios praktikos, tada visuose teismuose buvo įsteigti psichologų etatai, įrenginėjami vaiko apklausos kambariai, kad vaikui būtų jaukiau bendrauti proceso dalyviais.
Akivaizdu, jei valstybė skirtų dosnesnį finansavimą teismams, tų psichologų būtų daugiau. Reikia suprasti tai, kad, kai mes apklausinėjame suaugusį žmogų procese, pasirengimas tokiai apklausai reikalauja mažesnio indėlio. Kai apklausiame mažametį vaiką, tarkime 5-6 metų vaiką, tai reikalingas ne tik apklausos atlikimo momentas, bet reikia ir papildomai ruoštis tai apklausai, tai yra psichologas turi susipažinti su vaiko socialine aplinka, kur jis augo, kaip jis augo, susipažinti su byloje tiriamomis aplinkybėmis.
Būna atvejų, kad ir tą mažametį asmenį reikia paruošti apklausai, kad jis nepatirtų papildomos traumos, ypatingai nukentėjusiųjų atveju. Vaikas juk patiria traumą dėl nusikalstamos veikos ir jam juk reikia tai prisiminti dar kartą, tad jis patiria papildomą emocinė krūvį. Kad šis krūvis būtų sumažintas iki minimumo, reikia labai atidžiai ir kruopščiai tai apklausai pasiruošti.
Psichologų yra tiek, kiek yra. Kad ir kaip bebūtų gaila, jų poreikis yra, nes nusikalstamos veikos prieš mažamečius, nepilnamečius asmenis yra vykdomos. Paprastai tariant, tie nukentėję vaikai yra statomi į eilę, jie laukia, kada bus apklausiami. O juk visi žino, kad nusikalstamos veikos ištyrimo sėkmė priklauso nuo to, kaip greitai bus atlikti veiksmai: būtinai siekti, jog tie įvykiai vaikui neužsimirštų, kad niekas iš šalies, kalbėdamas su vaiku, nepripasakotų kažko, kas galėtų iškreipti tikrovę. Jeigu valstybė turėtų didesnius finansinius pajėgumus, tai tų psichologų galėtų būti daugiau.
– Ar teisingai supratau, kad psichologų etatai teismuose yra įsteigti, bet tie etatai nėra užpildyti žmonėmis?
– Taip, vienareikšmiškai. Sunku rasti psichologų, nes šis darbas yra sudėtingas, emociškai sunkus. Psichologai, dirbantys privačiame sektoriuje, uždirba daugiau, gauna solidesnius atlyginimus, tad pritraukti į teismus kompetentingą psichologą, kuris specializuotųsi nepilnamečių apklausose, yra iššūkis. Jei mes ir turime tą psichologą teisme, tai neaišku, kuriam laikui, nes psichologų kaitumas yra pakankamai didelis. Žmogus, atrodo, įsidirba, sužino, įsigilina į tuos teisinius niuansus, bet dažniausiai dėl tos pačios priežasties – kitur gali uždirbti daugiau – palieka darbą teisme ir išeina dirbti kitur.
– O vaikai, kurie turi būti apklausti ikiteisminio tyrimo ar teisminio proceso metu, toliau laukia ir pats apklausos procesas išsitempia?
– Būtent. Laike šie procesai išsitempia. Čia tik noriu akcentuoti svarbų momentą. Apklausinėjant vaikus teisiniame procese, ir teismų bendruomenė, ir ikiteisminio tyrimo subjektai supranta klausimų jautrumą, tai kai susidaro eilės, vyksta bendradarbiavimas ir stengiamasi, kad vaikų apklausoms būtų skiriamas prioritetas. Tam tikras laviravimas vyksta, bet čia tokia situacija, kai iš didelės bėdos per asmenines profesines iniciatyvas bandoma spręsti tas problemas – tiek teisėjai, tiek ikiteisminio tyrimo subjektai verčiasi per galvą, kad konkrečiai vaikui dalyvavimas teisiniame procese taptų mažesne emocine trauma.
– O ar vaikų tėvai turi dalyvauti jų atžalų apklausose?
– Kai apklausinėjamas nepilnametis ar mažametis, tai jis fiziškai teismo posėdžių salėje su suaugusiaisiais, tai yra su teisėju, prokuroru, advokatais, nebūna. Kaip minėjau, kiekviename teisme yra įrengtas vaiko apklausos kambarys, kuriame būna vaikas, psichologas. Vaiko pasakojimas yra transliuojamas į teismo posėdžių salę per ekraną. Proceso dalyviai užduoda klausimus vaikui per teisėją. Teisėjas perduoda tuos klausimus psichologui, kuris vaikui pateikia taip, kad vaikas juos suprastų.
Jei ikiteisminio tyrimo subjektai ar teisėjai priima sprendimą, kad tėvai gali atstovauti vaiko interesams, tarkime, jei vaikas nukentėjo nuo pašalinio asmens, vaikas auga socialiai nepažeidžiamoje šeimoje, tai paprastai vienas iš tėvų pripažįstamas vaiko atstovu ir jis kartu dalyvauja su vaiku apklausoje, būdamas teismo salėje su teisėju, prokuroru, advokatais, kitais asmenimis. Vienas iš tėvų taip pat turi teisę pateikti klausimus savo atstovaujamam asmeniui, teikti pastabas, kad, pavyzdžiui, netinkamai elgiamasi su vaiku, kad vaikas pavargo.
– Jūs minėjote, kad stengiamasi vaikus, tiriant galimai nusikalstamą veiką, apklausti vieną kartą, tokiu būdu siekiant sumažinti emocinį stresą jam. Bet kiek dažnai nutinka taip, kad teisiniame procese vaiką tenka apklausti antrą kartą?
– Reikia pripažinti, kad anksčiau, iki 2018 m. teisinio reguliavimo dėl vaikų apklausų pakeitimų, būdavo tų situacijų, kai vaiką tekdavo apklausti du kartus, bet retai. Paskutiniu metu stengiamasi padaryti tas apklausas taip, kad antrą kartą to vaiko nebereikėtų kviesti į apklausas. Teisėjai paprastai prašymus vaiką apklausti antrą kartą atmeta. Paskutiniu metu nesu matęs, kad vaiką antrą kartą apklausinėtų.
– Kokiose situacijose iš viso vaikų apklausos būna sudėtingiausios? Kokie atvejai labiausiai vargina pačius vaikus?
– Apklausose dalyvaudavau kaip prokuroras, vėliau pats apklausinėjau vaikus. Sudėtingumą ir emocinę naštą sudaro du pagrindiniai dalykai – jaunas vaiko amžius ir nusikalstamos veikos pobūdis, pavyzdžiui, kai vaikas nukenčia nuo jam artimo žmogaus – tėčio, mamos, vyresnio brolio, sesers. Tokiais atvejais vaikams vien dėl jauno amžiaus sunku išreikšti mintis, o čia dar reikia kalbėti apie artimą žmogų. Kad ir kaip blogai artimas žmogus su vaiku būtų pasielgęs, vaikui apie jį kalbėti yra labai, labai sunku. Baisu įsivaizduoti, kas tokiais atvejais vaiko galvelėje vyksta. Net suaugusieji žmonės tokių apklausų metu patiria didelį emocinį krūvį. Pavyzdžiui, 10-ties metų vaikas patiria seksualinę prievartą iš savo tėvo. Kas gali būti baisiau, kai tam vaikui reikia visa tai papasakoti?
– Ar dažnai susiduriama su situacija, kai nepavyksta prakalbinti nukentėjusio vaiko?
– Būna tokių situacijų. Būna, kad vaikas tyli, nieko nekalba, pradeda verkti. Tada psichologas dažniausiai rekomenduoja nutraukti apklausą, nes vaikas gali būti dar labiau traumuojamas. Teisėjas paprastai atsižvelgia į tokią psichologų rekomendaciją.
Ką tada daryti? Įrodinėjimo priemonių yra ir kitų. Aišku, nukentėjusiojo pasakojimas yra labai vertingas tyrimui ir bylos nagrinėjimui, bet, jeigu to negalima padaryti, yra kitų priemonių. Tada renkami įrodymo šaltiniai. Vien tas faktas, kad mažametis nukentėjusysis dėl patirtos traumos ar kitų priežasčių nepasakoja, negali papasakoti įvykio aplinkybių, nereiškia, kad tyrimas bus nutrauktas.
– O ką daryti šeimoms, kurios paviešina savo dingusio, galimai nuskriausto vaiko duomenis, o vėliau tas vaikas yra surandamas? Turiu omeny neseniai Lietuvą šokiravusią istoriją, kai Kaune buvo galimai pagrobta nepilnametė, paskelbta jos paieška, kreiptasi pagalbos į visuomenę, paviešinant mergaitės vardą, nuotrauką. Galiausiai nepilnametė buvo rasta, bet informacija, kurios pagalba galima ją identifikuoti, jau yra pasklidusi viešojoje erdvėje.
– Tai yra opus klausimas. Jūsų minėtoje istorijoje akivaizdu, kad, kai buvo vykdoma nepilnametės paieška, reikėjo skelbti vaiko nuotraukas, klijuoti ant stulpų, dėti į socialinius tinklus. Kai žmogus yra surandamas, ta informacija turėtų būti kuo greičiau sunaikinta. Kada mes kalbame apie žiniasklaidos priemones, tai viskas aišku – yra prievolė nepilnamečio duomenis pašalinti. Bet mes gyvename socialinių medijų amžiuje ir kiekvieno socialinio tinklo vartotojo tu nesukontroliuosi.
Čia jau yra visuomenės brandos klausimas. Visų nuoširdžiai paprašyčiau įsivaizduoti save tos šeimos ir to vaiko vietoje, pagalvokite, ar tikrai norėtumėte, kad jūsų vaiko nuotraukos šmėžuotų socialiniuose tinkluose. Atsakingi žmonės tas nuotraukas pašalina, bet, deja, reikia pripažinti, kad yra ir ne tokių brandžių visuomenės narių, kurie bando iš svetimos nelaimės surinkti populiarumo taškų. Mano galva, šiuo klausimu reikia šviesti visuomenę. Teisinio mechanizmo, kad galėtume nubausti žmones, nėra, o, jei jis ir būtų, vargu, ar tai būtų pati geriausia priemonė.
– Kaip galvojate, ar teisėsaugai užtenka kompetencijos, kad vaikas, tiriant prieš jį galimai padarytas nusikalstamas veikas, būtų apsaugotas, nesutraumuotas dar kartą?
– Kalbat apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų kompetenciją, kategoriškos išvados, kad viskas yra gerai, tikrai negali padaryti. Bet kartu negali sakyti, kad situacija yra beviltiška. Nagrinėjant bylas, matosi, kad, tarkime, veikos pobūdis yra tas pats, nukentėjo mažametis, Baudžiamojo kodekso straipsnis parinktas tas pats, bet bylos ištirtos skirtingai. Matosi, kurioje byloje žmogus yra įdėjęs daug darbo, matosi, kad joje dirbo daug patirties turintis tyrėjas. Būna, kad ikiteisminis tyrimas atliktas taip, kad teisėjui belieka ateiti, įvertinti aplinkybes, kvalifikuoti veiką ir paskirti bausmę, bet būna ir tokių situacijų, kai teismui perduotoje byloje, matai, daug kas yra nepadaryta, apklausti ne visi žmonės.
Kada gauni nekokybiškai paruoštą bylą, jos nagrinėjimas teisme labai užsitęsia, nes reikia ne tik įvertinti, pasverti, priimti sprendimą dėl kaltumo, bet dar ir rinkti papildomus įrodymus. Nekokybiškas ikiteisminis tyrimas išpučia bylą. Jei kalbame apie bendrus nepilnamečių bylų nagrinėjimo terminus, tai šioje akcentuočiau, kad negalima visos atsakomybės užkrauti vien teismams, nes, jei ikiteisminis tyrimas bus kokybiškai atliktas, byla teisme bus išnagrinėta labai operatyviai. Taigi, atsakomybę už bylos nagrinėjimo trukmę teisme turėtų prisiimti ne tik teisėjai, bet ir tie, kas tiria tą bylą.
etaplius TV
0
