Kauno apylinkės teismo vadovas interviu Eltai teigė, kad teismų sprendimai rezonansinėse korupcinėse bylose ir visuomenės reakcijos į juos rodo, jog žmonių nepakantumas korupcijai šalyje yra didelis.
Todėl teisėjas ragino vadinamosios
„MG Baltic“ politinės korupcijos bylos atveju nesistebėti, kad teismas kardinaliai pakeitė pirmos instancijos nuosprendį. Anot A. Purvainio, tai rodo, jog šalies instancinė teismų sistema veikia efektyviai. Pasak jo, labiau reikėtų nerimauti ne dėl keičiamų teismų sprendimų, o dėl išbalansuotos bausmių skyrimo sistemos.
„Tarkime, laisvės atėmimo bausmių skyrimas už korupcinius nusikaltimus yra numatytas bendra tvarka kaip ir visoms kitoms nusikalstamoms veikoms. Štai dėl ko kartais kyla susierzinimas, keliami klausimai, kodėl skiriama maža bausmė ar realiai asmuo nepasiunčiamas į kalėjimą korupcinėse bylose. Ir tokios reakcijos tiek visuomenėje, tiek specialistų gretose nėra be pagrindo“, – interviu Eltai dėstė teisėjas.
– Apeliacinis teismas kardinaliai pakeitė pirmos instancijos teismo sprendimą vadinamojoje „MG Baltic“ politinės korupcijos byloje, anksčiau išteisintus asmenis byloje pripažindamas kaltais. Jus tai nustebino?
– Kai sprendimas apsisuka visiškai į kitą pusę, visuomenei tai gali atrodyti keistai. Bet, jeigu pažiūrėtume į tai kaip teisininkai, tai čia nieko stebuklingo nėra, nes pats Baudžiamojo proceso kodeksas numato, kad yra normalu apeliacinėje instancijoje panaikinti išteisinamąjį arba apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti visiškai priešingą nuosprendį. Tai nėra kažkoks netikėtumas. Santykinai pirmos instancijos teismų sprendimų stabilumas Lietuvoje yra aukštas ir tikrai tokių visiškai priešingų sprendimų procentas nėra didelis. Tiesa, matau priežastį, dėl ko dabar į Apeliacinio teismo sprendimą reaguoja ir visuomenė, ir teisininkai. Turiu omeny visuomenės didelį ir tendenciją dar augti turintį nepakantumą korupcijai. Nepakantumas korupcijai natūraliai suformuoja ir aukštesnį visuomenės lūkestį tokiose korupcinio pobūdžio bylose. Jei tokiose bylose paskelbiamas išteisinamasis nuosprendis, natūraliai ta visuomenės reakcija būna aštri, kritiška.
Šioje ir kitose rezonansinėse korupcijos istorijose matyčiau tris gerus dalykus. Visų pirma, ką ir minėjau – didelis visuomenės nepakantumas korupcijai. Antras dalykas – mes turime efektyviai veikiančią instancinę teismų sistemą. Tiek apeliacinė, tiek ir vėliau kasacinė instancija iš esmės eliminuoja bet kokią galimybę galutiniame rezultate palikti teisės taikymo klaidų, kurios turėtų esminę reikšmę galutiniam rezultatui. Teismų praktikoje tikrai taip būna, kad dėl kitokio įrodymų byloje vertinimo priimami priešingi negu pirmos instancijos teismo sprendimai.
– Ar jūs galvojate, kad apeliacinė instancija „MG Baltic“ politinės korupcijos byloje priėmė visiškai kitą sprendimą ir dėl visuomenės nuomonės, spaudimo?
– Jūsų klausimas susijęs su trečiu geru dalyku, kurį norėjau įvardinti, kalbėdamas apie korupcines bylas. Turiu omeny atsparumą bet kokiam visuomenės keliamam „triukšmui“. Natūralu, teisėjai girdi, skaito, žiūri televizijas, mato visuomenės reakcijas apie sprendimus, bylas. Tačiau teisėjas – apie tai yra pasakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), tai veikia ir praktikoje – vien dėl to, kad jis yra profesionalus teisingumo vykdytojas, yra atsparus bet kokiam visuomenės poveikiui, kritika. Negalima sakyti, kad teisėjas galėjo būti paveiktas ir dabar tas teismo nuosprendis buvo priimtas šališko teismo, nes visuomenė daug apie tai kalbėjo. Byloje Saulius Paulikas prieš Lietuvą – kai policijos pareigūnas partrenkė vaikus kelyje ir pabėgo – buvo siekiama atkreipti dėmesį į tai, kad, nagrinėjant buvusio pareigūno bylą, komentavimo nevengė politikai, visuomenė, reikalavo griežtos bausmės, tad neva dėl to teismai galėjo būti šališki. EŽTT toje byloje ir buvo pateikti atsakymai, kad teismas negali būti paveiktas, sukeltas triukšmas viešojoje erdvėje dėl bylos nerodo nei teismo šališkumo, nei teisės į teisingą teismą pažeidimo. Manau, kad tai veikia ir pas mus. Matau drąsius teismų sprendimus.
– Bet kaip suprasti teismų praktiką korupcinio pobūdžio bylose? Pavyzdžiui, buvęs Kauno savivaldybės administracijos direktorius už 260 tūkst. eurų kyšį gauna piniginę baudą, o Eligijus Masiulis, Raimondas Kurlianskis ir Vytautas Gapšys už korupcinius nusikaltimus – realų laisvės atėmimą.
– Jūsų paminėtas bylas negalima dėti į vieną lentynėlę, nes skiriasi jų faktinė situacija, turiu omeny, kaltinamųjų pasirinktas gynybines pozicijas. Vienoje byloje, nežiūrint to, kad kyšio suma yra didžiulė, kaltinamasis prisipažįsta kaltu, bendradarbiauja. Nelabai ir atsimenu tokio pobūdžio pagal mastą bylos, kuri būtų taip supaprastintai išnagrinėta. Kita byla, kurią jūs minite – matome, kiek truko. Joje buvo aktyviai ginamasi, naudotasi įvairiomis gynybinėmis versijomis, kurias teismas užtruko patikrinti. Turbūt ta byla vien dėl to buvo gerokai sudėtingesnė. Natūralu, kad ir vėliau taikant, realizuojant baudžiamąją atsakomybę, atitinkamai pagrindai ir sąlygos buvo skirtingos.
Visų rezonansinių korupcinių bylų sprendimų kontekste matyčiau ir vieną blogą dalyką – mūsų teisinio reguliavimo, kiek tai susiję su mūsų Baudžiamajame kodekse (BK) numatytomis bausmių skyrimo taisyklėmis ir tvarka, spragos.
– Ką turite omeny?
– Čia yra užprogramuota tam tikra bėda dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų, nes, mano požiūriu, bausmių skyrimo tvarka yra neteisinga. Ji neatitinka nei viešo intereso, nei teisingumo principų, galiausiai turbūt neatitinka ir konstitucinės, teisinės valstybės principų, nes ji nesudaro teismui prielaidų skirti teisingą bausmę. Pavyzdžiui, mūsų BK buvo įtvirtintas bausmės diferencijavimas, tačiau kažkodėl tik vienos rūšies – baudos. Numatyta, kad už korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas galima skirti baudą, kuri turi būti ne mažesnė nei kyšio suma, kuris buvo gautas ar dėl kurio buvo tartasi. Baudos dydis, sprendžiant dėl kitų nusikalstamų veikų, nebuvo susisietas su nusikalstamos veikos dalyku. Tai yra geras dalykas, mano manymu. Bet kažkodėl buvo užmirštos kitos bausmių rūšys ir atitinkamai nėra įstatyme numatyto tokio diferencijuoto kitų bausmių skirstymo. Tarkime, laisvės atėmimo bausmių skyrimas už korupcinius nusikaltimas yra numatytas bendra tvarka kaip ir visoms kitoms nusikalstamoms veikoms. Štai dėl ko kartais kyla susierzinimas, keliami klausimai, kodėl skiriama maža bausmė ar realiai asmuo nepasiunčiamas į kalėjimą korupcinėse bylose. Ir tokios reakcijos tiek visuomenėje, tiek specialistų gretose nėra be pagrindo.
Viename Konstitucinio Teismo (KT) sprendime 2019 metais, kai buvo nagrinėjamos tam tikros įstatymų nuostatos, (...) buvo aiškiai pasakyta, kad itin svarbu užkardyti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, nes tai yra labai žalingas reiškinys, griaunantis valstybės tarnybos autoritetą, žeminantis institucijų reputaciją. Paisant šito KT išaiškinimo ir valstybei kylančios pareigos numatyti efektyvias priemones kovai su korupcija, galima sakyti, kad natūralu, jog viena iš tų priemonių kovoje su korupcija yra bausmių skyrimo sistema. Manau, kad BK turėtų būti įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų galima realiai pasiekti tų konstituciškai svarbių viešojo intereso apsaugos tikslų.
Turėtų egzistuoti teisinis reguliavimas, kuris leistų teismui korupcinėse bylose paskirti teisingą bausmę. (...) Dabar turime sistemą, kai dėl korupcinių nusikalstamų veikų įstatymas leidžia diferencijuoti ir numatyti santykinai didesnes tik baudas, nenumatant jokios diferenciacijos, skiriant laisvės atėmimo bausmes. Nemanau, kad to pakanka.
– Bet Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Linas Pernavas beda pirštu į teismus, kurie, anot jo, o taip pat ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertų, korupcinio pobūdžio bylose taiko per aukštą įrodinėjimo kartelę. Nesutiktumėte su tokiomis pastabomis?
– Nevisiškai norėčiau sutikti, nes tos įrodinėjimo taisyklės yra bendros visoms byloms, o tai reiškia kad ir visiems nusikaltimams, nesvarbu, ar nagrinėtume bylą dėl trijų viskio butelių vagystės iš parduotuvės, ar dėl korupcinio nusikaltimo, kai paimtas kelių šimtų tūkstančių eurų kyšis.
Aišku, tik reikia suprasti, kad įrodymų šaltiniai būna labai skirtingi, (...) tad įrodymų patikrinimas neretai reikalauja ir tam tikrų specialių žinių, reikalauja ir laiko, nes tenka vertinti didelius informacijos kiekius. Taigi, korupcinėse bylose įrodymų analizė užtrunka, bet tai nereiškia kažkokios kitokios, aukštesnės kartelės.
– Ar dabartinis teisinis reguliavimas, jūsų manymu, leidžia už korupciją teisiamiems asmenims skirti pakankamai griežtas bausmes?
– Pačios bausmės nemanyčiau, kad yra per švelnios. Mano požiūriu, reikia keisti bausmių skyrimo taisykles. Tų pakeitimų nematau ir neseniai garsiai pristatytuose neva sisteminiuose BK ir kitų įstatymų pakeitimuose. Priešingai, ten einama lengvinimo keliu, pavyzdžiui, didžiąja dalimi naikinant bausmės vidurkio taisyklę, ją paliekant taikyti, skiriant bausmes tik už sunkesnius nusikaltimus. Pakeitimuose už korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas jokios specialios taisyklės, kuri sudarytų prielaidas griežčiau taikyti bausmes nei už kitokio pobūdžio nusikaltimus, nėra.
– Jei kalbėtume apie baudžiamosios politikos sisteminę pertvarką, kokių dar pastabų turėtumėte šiai reformai?
– Abejonių yra daugiau negu sistemoje numatytų gerų dalykų. (...) Mano požiūriu, įstatymų pakeitimų paketas galėtų būti vadinamas galinčiu didinti nusikaltimus padarančių asmenų nebaudžiamumo jausmą, pakeitimai gali didinti ir visuomenės nesaugumo jausmą. Klausimas, ar įstatymų pakeitimų paketu nebandoma teismams surišti rankų, kad jie negalėtų paskirti teisingos bausmės. Tai, mano požiūriu, jau kirstųsi ir su Konstitucija, ir su Europos žmogaus teisių konvencija.
Tarkime, jei kalbėtume apie švelnesnės nei numatyta įstatyme bausmės taikymą, tai manau, kad ši nuostata yra labai reikalinga. Jei šios nuostatos nebūtų, mes turėtume labai dideles tragedijas. Įsivaizduokite, prekybos žmonėmis bylose žmonės verbuojami, prievarta vežami į užsienį, kankinami ir asmuo, besigindamas, tą prievartautoją nužudo. Tokiais atvejais, jei nebūtų minėtos įstatymo nuostatos, asmenims negalėtume skirti švelnesnės bausmės. Dabar siūloma leisti teismams, taikant šią nuostatą, paskirti ne tik švelnesnę bausmę, bet ir atidėti bausmės vykdymą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko čia blogo, tačiau kartu taip pat siūloma netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo tais atvejais, kai padaromas labai sunkus nusikaltimus. Tai reiškia, kad dėl labai sunkių nusikaltimų, tai yra dėl nužudymų, teismas negalėtų taikyti švelnesnės bausmės ar atidėti bausmės vykdymą. Sunkių nusikaltimų atvejais teismui būtų rišamos rankos, net ir matant, kad bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tai yra tas atvejis, kai, jei nežinai, kaip padaryti geriau, tai geriau nedaryti nieko, nes išeina dar blogiau.
– Ar jums neatrodo keista, kad šias pataisas teikia teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska, kuri atstovauja paprastai apie bausmių švelninimą kalbančiai Laisvės partijai?
– Man daugiau nei keistai atrodo teisės akto pakeitimo aiškinamajame rašte akcentuojamas momentas, kad dabar turime vidutiniškai labai griežtas laisvės atėmimo bausmes, bet teikiamas toks pasiūlymas. Nežinau, ar čia nesupratimas, ar sąmoningai iškreiptas argumentavimas. Reikia pažiūrėti, iš ko susideda asmeniui skirta laisvės atėmimo bausmė. Jei pavartytume teismo nuosprendžius, tai greičiausiai pamatytume, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo ją atlieka, būdamas teistas ne pirmą, ne antrą ir trečią kartą, greičiausiai už paskutinį nusikaltimą jam buvo paskirtas 8 mėnesių trukmės laisvės atėmimas, greičiausiai galutinė 4 metų laisvės atėmimo bausmė susidarė dėl to, kad asmuo, neatlikęs anksčiau skirtos bausmės, padarė naują nusikaltimą. O dabar bandoma pasakyti, kad teismai neva kiekvienoje byloje už padarytą naują nusikaltimą asmeniui skiria po 5-7 metų laisvės atėmimo bausmes.
– Kitaip tariant, jūsų manymu, įgyvendinus siūlomą sisteminę baudžiamosios politikos pertvarką, atsirastų galimybė daugiau žmonių nuteisti realia laisvės atėmimo bausme?
– Tokią išvadą galima būtų daryti, jei kalbėtume apie bausmių skyrimą asmenims, įvykdžiusiems labai sunkius nusikaltimus. Kalbant apie kitas sankcijas, tai teisės aktų pakeitimo projekte siūloma taikyti švelnesnę tvarką. Kuo tai paremta? Tuo, kad siekiama sumažinti nuteistųjų skaičių? O kaip tai atliepia nukentėjusiųjų interesus? Pavyzdžiui, šiuo metu egzistuoja dvi lengvinančios aplinkybės, reikalaujant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Dabar siūloma palikti tik vieną aplinkybę. Kažkodėl galvojama išimtinai tik per nuteistųjų įkalinimo įstaigose skaičiaus mažinimo prizmę, bet visiškai negalvojama apie tikrą resocializaciją, apie nusikaltimus darančio asmens sąmonės koregavimą teigiama linkme. Juk reikėtų siekti, kad ta bausmių sistema būtų tokia, jog kiekvieną nusikaltimus darantį asmenį priverstų keisti savo suvokimą ta linkme, kad jam nusikalsti neapsimokėtų arba jam apsimokėtų keisti savo požiūrį. Vietoj to dabar siūloma viską supaprastinti, kad nusikaltusiam žmogui būtų kuo mažiau rūpesčių.
Kalbant apie įkalinimo bausmės vykdymo atidėjimą, galima pastebėti, kad tokias galimybes, tai yra probacijos galimybes, siūloma plėsti. Bet tuo pačiu visiškai nekalbama apie tai, kas užtikrins tą platesnį probacijos taikymą. Bus daugiau probacijos pareigūnų? Bus plačiau taikomos techninės kontrolės priemonės? Nežinia. Ir dabar neturime efektyvios probacijos. Pagal dabartinį reguliavimą, probacijos pareigūnai užsiima nežinia kuo, bet ne probacija. Jie kaip kurjeriai ar paštininkai vaikšto iš probacijos įstaigų į teismą, nes yra įstatymo verčiami net už menkiausią probuojamojo asmens padarytą pažeidimą, pavyzdžiui, ne vietoje pereitą gatvę, kreiptis per vieną dieną į teismą, siūlant panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir siųsti asmenį atlikti laisvės atėmimo bausmę į įkalinimo įstaigą. Aš tokios politikos nesuprantu, kai keletą metų iš Vyriausybės kalbama, kad reikia eiti bausmių švelninimo kryptimi, norima išstumti iš pataisos namų nuteistuosius, bet kartu su didele jėga nuteistuosius norima grąžinti į įkalinimo įstaigas atgal.
– Ar teko apie baudžiamosios politikos sisteminę pertvarką kalbėtis su ministre E. Dobrowolska ar Teisingumo ministerijos atstovais?
– Tiek dėl šitos pertvarkos, tiek dėl pirmojo pertvarkos pakeitimų paketo, kuris jau įsigaliojo, pokalbių nebuvo. Pokalbis prasidėjo, kai pirmas pakeitimų paketas jau įsigaliojo. Tada mes buvome iš įvairių teismų suvažiavę, daug kas pažėrė kritikos dėl pertvarkos. Tada mūsų klausė „kodėl jūs anksčiau nesakėte?“. Atsakėme, kad niekas neklausė. Diskusijas apie pertvarką reikia surengti prieš ruošiant įstatymų projektus. Dialogo nėra ir, deja, nematau, kad būtų rūpinamasi, kad tokį dialogą turėtume. Matau tik rūpestį kuo greičiau tuos pakeitimus priimti.
Pertvarkomis turėtume siekti ne tik sumažinti vidutiniškai skiriamų laisvės atėmimo bausmių skaičių. Šio tikslo pasiekimas nuteistųjų resocializacijos nepadarys efektyvesne. Nuteistųjų skaičius mažėjimas, bausmių vidurkio skaičiaus mažėjimas neskatins keisti tų nusikaltimus darančių asmenų suvokimo. Priešingai, tokie pakeitimai gali turėti kitokį efektą – nusikaltęs žmogus gali galvoti „ateityje galėsiu tikėtis švelnesnės bausmės“. Dabar norima įkurti pusiaukelės namus Domeikavoje ir žmonės tam priešinasi. Manau, kad jie priešinasi ne dėl to, kad namas šalia jų stovės, o matyt dėl to, kad netikti, jog dirbtinai iš įkalinimo įstaigų išleidžiant nuteistuosius, perkeliant juos į pusiaukelės namus, realiai skatinamas nuteistojo noras pasikeisti. Dėl to, manau, žmonės ir priešinasi tiems pusiaukelės namams.
etaplius TV
0
