Tebūnie bitlai!

Spalio 20 d. šiaulietis Vilijus Vaišvila Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo mokykloje atidarė tapybos darbų parodą „Let it be“, skirtą atminti legendinei britų grupei „The Beatles“. Pats būdamas šios ketveriukės gerbėjas, menininkas sako, kad tokią kolekciją galėtų ir pratęsti. Kaip sekėsi sudėti muziką į paveikslus ir ką juose paslėpė, kalbamės su pačiu parodos autoriumi.

Legenda apie Juodę

Kiekvieną rytą V. Vaišvila pradeda nuo pasivaikščiojimo po Šiaulius ir dažniausiai eina tuo pačiu maršrutu: Vytauto gatve iki Draugystės prospekto, tada bulvaru grįžta. „Jeigu noriu įvairiau, einu Vilniaus gatve, o Vytauto gatve grįžtu, – juokiasi pašnekovas. – Gerai – smegenys pasikrauna.“ Pravėdinti galvą norisi – dailininkas ir gyvena, ir dirba ten pat.

Kompaniją namie palaiko ne tik žmona, bet ir 17-metė katė Juodė. Per tiek metų augintinė prikrėtė tiek išdaigų, kad šeimininkas vos spėja pasakoti: kartą ji užpuolė svečio atsivestą šunį, kelis kartus buvo pabėgusi iš namų, o būdama maža, įsigudrindavo čiulpti šeimininkui ausį.

„Mes ir kalbamės, tik ji kartais būna chamė: šneku šneku, o ji nusisuka ir nueina... – šypsosi V. Vaišvila. – Neseniai skaičiau, kad kalbėjimasis su naminiais gyvūnais rodo aukštą intelektą. Atsisuku į ją ir sakau: „Matai – ne toks aš ir durnas.“

Viename iš pristatytos kolekcijos eksponatų taip pat galima išvysti augintinę: grupės „The Beatles“ 1964 m. išleistos dainos „A hard day‘s night“ įkvėptame paveiksle yra ir pats autorius su žmona, ir užsakovas, ir katė Juodė. „Ji jau kaip legenda. Jei peržiūrėtumėte daugiau paveikslų, pamatytumėte, kad kai kur įpaišyta yra, dalyvauja“, – sako menininkas.

Daugiau laisvės

V. Vaišvila pasakoja, kad polinkį menui juto nuo pat vaikystės: mama labai gerai piešė, o jos gabumus paveldėjęs vaikas noriai mokėsi dailės mokykloje. Atėjus laikui rinktis, ką studijuoti, abejonių nekilo. „Atrodė, kad daugiau laisvės – taip ir buvo“, – tikina pašnekovas.

Tiesa, mokslus tuomečiame Vilniaus dailės institute netrukus teko nutraukti. „Metus pasimokius keramikos, gimė vaikas. Pasimokiau pedagoginiame dvejus su puse metų ir vis tiek grįžau“, – sako dailininkas.

Per gyvenimą dirbęs įvairių darbų, nuo meno niekada nebuvo nutolęs: piešė plakatus gamyklose, užsiėmė sienine tapyba, dirbo mokytoju, o kartą net teko vadovauti ansambliui ir vykti į Dainų šventę. Tačiau didžiausi jo pomėgiai – skulptūra, muzika ir tapyba.

Dabar V. Vaišvila savo nutapytų darbų nesuskaičiuoja, tačiau kitų paklaustas, kur visi už juos gauti pinigai, sako: ne ta specialybė. Jis prisipažįsta, kad yra tekę piešti net ir Leniną – pasiūlymų neatsisakydavo. „Dirbi, už tai gauni pinigus. Iš dabartinio taško žiūrint – kvailystės būdavo“, – sako menininkas.

Už ideologinius piešinius, nors jie ir neturėdavo jokios meninės vertės, gaudavo gerą užmokestį, sako pašnekovas, tačiau tada prasidėdavo kitos pagundos, pavyzdžiui, gėrimas. „Dabar jau 30 metų negeriu, – atvirauja dailininkas. – Tai skirtingi gyvenimai. Kai jaunas pradedi, iš karto kompanija atsiranda, pasijauti kaip erelis, drąsesnis. Paskui žiūri, kad ir kompanijos nebereikia... O sustoti labai sunku – ilgas procesas.“

Saldus užsakymas

Ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje žinomas menininkas gauna nemažai užsakymų ir pastebi, kad per 30 metų žmonių skonis pasikeitė kardinaliai – ir į gerąją pusę: anksčiau bijota įdomesnių, drąsesnių ar keistesnių sprendimų, o dabar labiau vertinamas originalumas. „O gal tiesiog pas mane atvažiuoja protingi žmonės?“ – juokiasi V. Vaišvila.

Jam tapyba – ne tik pomėgis, bet ir profesija, amatas. „O jeigu tai yra profesija, pirmiausia turi iš to pragyventi, – tvirtina pašnekovas. – Ir anksčiau, ir dabar gaunu užsakymų, tai yra idėja, kurią apmoka. Užsakymai dažniausiai būna „kas nors tavo skonio“ – su žmonėmis pašneki ir įsivaizduoji.“

Dėl to menininkas labai džiaugiasi socialiniais tinklais – jis aktyvus feisbuko naudotojas, turi paskyrą ir instagrame. „Bet kokia reklama yra gera reklama“, – tikina jis. Tačiau ne viskas socialiniuose tinkluose menininkui patinka: vienas jo paveikslas sulaukė 2 800 komentarų, tačiau ne visi buvo teigiami. „Skaičiau, skaičiau ir įsižeidžiau, kadangi 20 buvo neigiamų. Supykau“, – juokiasi V. Vaišvila.

Visgi šis ką tik išeksponuotas užsakymas – paroda „Let it be“ – ypatingas. Dailininkas prisipažįsta, kad, išgirdus užsakovo pageidavimą, net saldu pasidarė. „Galvojau: „O, čia tai geras!“ Aš augau su ta muzika, mano karta tokia. Jeigu išgirstu kur nors, įsijungia radaras, – šypsosi V. Vaišvila. – Aš gal ir neobjektyvus, nes mano visa vaikystė buvo su ta muzika. Tokia vaikiška euforija pagavo.“

Menininkas svarsto, kad galbūt užsakovui tokia idėja kilo pamačius jo paveikslą Johno Lennono atminimui: grupės nariai eina per pėsčiųjų perėją, tačiau paties J. Lennono nėra – tik akiniai guli.

Pagavo kabliuką

Kai ėmėsi darbo, V. Vaišvilai teko nemažai pasidomėti ir pačia grupe, ir jų dainomis. Nors daug ką jau žinojo, atrado ir dar negirdėtų dalykų. Įvairioms grupės dainoms skirti jo paveikslai dažnai atspindi ne tik tekstus, į kuriuos, tiesą pasakius, dailininkas žiūri kritiškai, bet ir kūrinių parašymo istorijas. „Kiekviena daina turi savo legendą. Aišku, ten turbūt ir prifantazuota, – sako pašnekovas. – „Vikipedijoje“ galima rasti, pavyzdžiui, ką galvojo J. Lennonas, rašydamas vieną ar kitą dainą. Iš tikrųjų – ką kiti galvoja, kad jis galvojo.“

Užduotis nebuvo paprasta, bet tikrai įdomi – muziką paversti vizualiuoju menu. Tačiau menininkas su iššūkiu susitvarkė. „Tema tikrai mane užkabino, lengvai galvojasi – tekstą imi. Mėgstu, kai paveikslai būna literatūriški – kažkiek alegorijų, metaforų gali vartoti. Tokiu pačiu principu, kaip rašant, konstruojami paveikslai. Kas supranta, kas nesupranta... Aš suprantu“, – kalba V. Vaišvila ir priduria, kad jo tapybos ir „The Beatles“ muzikos stilistika turi panašumų – abiejuose yra psichodelinių motyvų.

Menininkas sako, kad daug grupės dainų turi tam tikrą kabliuką – tereikia jį pagauti. Kartais idėjai užtenka tik pavadinimo: „Octopus’s Garden“ („Aštuonkojų sodas“), „Strawberry Fields Forever“ („Braškių laukai amžinai“), „Lucy in the Sky with Diamonds“ („Liusė danguje su deimantais“), „The Fool on the Hill“ („Kvailys ant kalno“).

Žiūrint į dailininko kolekciją, atrodo, kad prie kiekvieno paveikslo gali sustoti, stebėti ir ieškoti motyvų – na, jei esi bitlų gerbėjas ir tau nesvetimos jų dainos. „Tokia mintis ir buvo. Dabar visi visur skubame. Aš per dieną feisbuke pažiūriu 100–200 paveikslų, bet tikrai neskiriu jiems daug dėmesio“, – kalba pašnekovas.

„Viskas, ko reikia, yra meilė“

Menininkas stebisi, kad net po tiek metų išlikęs bitlų kultūros fenomenas, vadinamoji bitlomanija: ne tik klausomasi jų muzikos, bet ir kuriamas menas, rengiami paveikslų konkursai. Tačiau dauguma paveikslų internete – fotografiniai. „Kam tada piešti? Turi nuotrauką ir žiūrėk“, – pastebi pašnekovas.

V. Vaišvila svarsto, kad galbūt bitlų sėkmės paslaptis – melodijų primityvumas: dainos lengvai įsimenamos, tokios, kurios įstringa galvoje ilgam. O daina „Yesterday“ įtraukta į Gineso rekordų knygą kaip daugiausia pergrota ir perdainuota daina pasaulyje. „Tą melodiją visada atsimeni, – šypsosi dailininkas. – Yra toks posakis – smegenų kirvis.“

Be to, „The Beatles“ yra išleidę dainų, nešančių politines, socialines žinutes, kurios tam tikrais laikotarpiais tampa itin aktualios: bitlai (ir kartu, ir atskirai) savo kūriniuose propagavo taikos, meilės, laisvės idėjas. „Viskas, ko reikia, yra meilė“, – dainavo jie. Dabar, vykstant karui Ukrainoje, Izraelio ir Palestinos konfliktui, klausytojams greičiausiai vėl reikia vilties, kad viskas bus gerai.

„Ne visos dainos turi tokį idėjinį pagrindą, – sako V. Vaišvila. – Gražu ir apie meilę, aš sutinku. Bet kai per daug cukraus, tai irgi negerai – paprasčiausiai per saldu.“

Ieškos kitos laimės

Penkių paveikslų iki užsakymo pabaigos dar trūksta, tačiau menininkas džiaugiasi pačiu kūrybiniu procesu. „Vis pagalvoju – laimingas žmogus. Tik baigsis ta laimė – reiks kitų ieškoti“, – šypsosi jis. Paklaustas, kokius muzikantus tapytų, jei rinktųsi pats, neabejoja – tęstų bitlų kolekciją.

Šiuo metu jo mėgstamiausias kolekcijos paveikslas – jau minėtas „A hard day‘s night“. Bet ne dėl to, kad ten pavaizdavo ir save patį. „Ten yra žmona“, – šypsosi menininkas.

O neseniai jis lankėsi ir Londone, kur pavyko išpildyti svajonę. „Praeitą mėnesį buvau Londone ir nuėjome iki Abbey Road perėjos. Senukai susirinkę, sustojome po keturis. Taip jautru man pasirodė... Užėjome šalia į kavinę – bitlai ten gėrė kavą. Gaila, Paulo McCartnio nesutikau“, – juokiasi pašnekovas.

Jis tikina mėgstantis rutiną, bet kartais reikia nuo jos pabėgti, pavyzdžiui, išpildant senas svajones. „Negali visą laiką rutinoje sėdėti – bijau, kad taip labai greitai senatvė ateis. Man atrodo, jog Juozas Erlickas rašė, kad kai lieka daržai ir kapai...“ – pabaigą nutyli dailininkas.