Teatras: moterų vaidyba bei ašaros tęsiasi ir gyvenime

Prieš Rokiškio liaudies teatro jubiliejų, kuris bus švenčiamas birželio 1-ąją, nerašėme teatro istorijos. Ji bus kituose numeriuose, nes jai – 60 metų ir jos – šimtai puslapių. Nevardijom režisierių, aktorių, spektaklių pavadinimų. Palikom tai režisieriui Eligijui Daugnorai.

Tiesiog susitikom prieš šventę su keturiomis teatro aktorėmis – Raimonda Stankevičiūte-Vilimiene, Maryte Vaitkevičiūte, Birute Bagdonienė ir Svetlana Artiemeva. Kalbėjomės apie tai, ką joms duoda ir davė teatras, ar kada prie jų kabinėjosi režisieriai, ar aktorės pavydi viena kitai vaidmenų, ar jos teatre daug kartų verkė, ar komplimentų buvo. „Tai yra ekstrymas, kokie dar komplimentai... Ir apskritai režisieriams visada viskas yra blogai“, – kalbėjo tie, kas dalyvavo pokalbyje. Prisimindami istoriją, kaip Eligijus kartą užsidegė scenoje, kaip „Stikliuose“ prancūzus maitino, kaip verkė, kai režisieriai buvo atleidinėjami ir keičiami. Aktoriai tai priėmė kaip manipuliaciją...

Būna gyvenime atsikartojimų

„Labai daug davė, net ir vadovo pozicijose padėjo… Nes teatras leidžia persikūnyti į įvairias situacijas. Būna gyvenime savotiškų atsikartojimų, kai atrodo, kad tu jau tai vaidinai“, – kalbėjo R. Stankevičiūtė-Vilimienė. Jos žodžiais, teatras yra psichologinis kabinetas, kur labai daug charakterių ir situacijų per save „persijoji“, pergalvoji ne tik savo, bet ir partnerio vaidmenį, lendi gilyn, o tai labai padeda gyvenime, santykiuose su žmonėmis. Ji yra suvaidinusi daug svarbių vaidmenų, todėl nežino, kam pavydėti iš aktorių. Na, nebent sau. Raimonda prisiminė kaip, būdama 24-erių, ji sakė tokį tekstą: „Sveiki, aš Vanda Džun, man dvylika metų…“ Ir svarbiausia, anot aktorės, kad tuometinis rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Petras Blaževičius tuo patikėjo ir režisieriaus Jono Korenkos klausė: „Iš kur gavai tokią mergaitę?“ Kai Raimondos teiravausi apie santykius su režisieriais, ji šypsojosi, kad visi režisieriai buvo labai švelnūs su aktorėmis. „Nors su vyrais dažnai ginčydavosi ir kaudavosi, moteris, kai ji dar buvo labai svaigiai jauna, Jonas Korenka vadindavo mažybiniais vardais „Raimondžiuk“, „Biručiuk“, „Maryčiuk“. Mes jam visos mažybinės buvom“, – prisiminė Raimonda. Ar teatre ji kada verkusi dėl kokios situacijos? „Ašarų, aišku, buvo“, – sako Raimonda ir neslepia gana aršiai pasisakiusi dėl režisierių atleidinėjimo ir išreiškusi poziciją, kad nereikia manipuliuoti teatro žmonėmis.

Kaip aktorius maitino „Stikliuose“

B. Bagdonienė pritaria, kad vaidinimas teatre ir pats buvimas čia suteikia labai daug pasitikėjimo savimi. „Juk analizuojant tuos vaidmenis ir kartu scenoje būnant, turi atstovėti savo vaidmenį. Tada ir gyvenime išmoksti tai daryti“, – sakė Birutė ir jai iš karto prieš akis iškilo vaizdinys, kai būdama jauna organizavo pirmąją „Interrampą“. Jai tuomet reikėjo pamaitinti iš užsienio atvykusius aktorius Vilniuje ir moteris nuėjo pas „Stiklių“ generalinį direktorių. „Vyriškis – stambus, kabinetas – ilgas, o aš, mažutė, liesutė mergytė, įeinu. Jis manęs klausia: „Ko tu nori?“ Aš, sakau, atvažiavau su misija… Jaučiausi savo vaidmenyje, žmogus, kuris organizuoja „Interrampą“. Sakau, pas mus prancūzai. Jis klausia: „O kur pinigai?..“ Pinigų, aišku, nebuvo, bet štai ką reiškė mano pasitikėjimas vaidmeniu, kuriame buvau. Darai tai net negalvodamas apie nieką daugiau. Kalbi drąsiai. Ir didelis pasidaro lygus tau“, – prisiminė aktorė. Kodėl teatras vadinamas svarbiausiu iš visų menų, bent jau Rokiškyje? Anot B. Bagdonienės, jis – visa ko sintezė, tas organizmas, kuris viską susiurbia. B. Bagdonienė prisiminė, kad buvo laikas, kai Rokiškio liaudies teatras buvo tapęs Muzikiniu liaudies teatru. Tai, anot aktorių, buvo išskirtinis laikas, kai net atostogų jos, „tokio įstabaus“ teatro aktorės, turėjo daugiau nei kiti – 56 dienas.

Anot pašnekovės, Rokiškio liaudies teatro režisieriai apskritai iškėlė aukštą kartelę.

Tiesa, E. Daugnora, Birutės žodžiais, ją „su vaidmenimis“ per mažai myli. „Tu mano intelektualinė partnerė“, – šypsosi režisierius Eligijus. Daugiau stebėdamas, nei dalyvaudamas pokalbyje. Birutė prisiminė, kaip J. Korenka per vieną spektaklį „Pinigėliai“ ją vis stabdydavo: „Ko tu taip greitai lakstai?“ Tuomet ji vaidino dvidešimčia metų vyresnę moterį, nei pati buvo.

Klausiama apie režisierių komplimentus, Birutė šypsosi ir konstatuoja, kad režisieriai yra „tokie bjaurūs padarai, kuriems viskas yra blogai ir kurie komplimentais nesižarsto“. Eligijus čia neištvėrė. Jo įsitikinimu, teatras yra tokia vieta, kur yra ekstrymas, tiek repeticijos, tiek spektakliai. Tad kuo čia dėti komplimentai. „Kita vertus, teatre labai artimai pažįsti žmones ir su jais susidraugauji, žinai ko iš jų laukti, kai nebelieka jokių barjerų, kai kažkas užstringa ar atsitinka scenoje“, – tokia buvo padaryta bendra išvada ir pasidalyta neišdildomu prisiminimu, kaip per spektaklį „Čičinskas“ Eligijus tiesiogine žodžio prasme užsidegė, o Raimonda ėmėsi jį gesinti scenoje.

Tikrame darbe pasinaudoja aktorės talentu

„Mane nešdavo ant pakeltų rankų, jausdavau, kaip jie pavargsta, dreba rankos“, – prisiminė M. Vaitkevičiūtė vieno spektaklio įspūdį. Visi tie bendri įspūdžiai ir patirtys – labai suartina, todėl ji aktorius vadina giminėmis, nes toks bendras darbas labai keičia žmonių santykius. Pati būdama mokytoja, dažnai pasinaudoja savo aktoriniais sugebėjimais. „Suvaidinu vaidmenį, visi sužiūra… Va, žiūrėkit, mokytoja vos neverkia, ją įžeidė… Visa tai jie priima kaip gryną pinigą“, – pasakojo Marytė. Teatre jai svarbiausia – žmonės, bendraminčiai. „Darbe aš pavargstu, o teatre tie bendraminčiai, kurie šneka tomis pačiomis teatro temomis, čia aš tikrai sutinku nuostabius žmones“, – sakė aktorė ir, aišku, turėjo priekaištų režisieriui, kuris vaidmens kartais neduoda, „vyrus labiau myli“. O tarp moterų aktorių Marytė pavydo nejaučia. „Komplimentų mes laukiam, bet neatsimenu, kad būtume sulaukusios“, – sakė aktorė, vaidinanti teatre daugiau nei trisdešimt metų. Tuo metu į pokalbį įsijungusi Svetlana Artiemeva, profesionalė režisierė, kaip ir užginčijo. Ji, pirmą kartą pamačiusi M. Vaitkevičiūtę scenoje, spektaklyje „Žiurkių medžioklė“, pagalvojo: „Ar čia tik nebus profesionali aktorė…“ „Tik paskui išsiaiškinau, kad Marytė yra mokytoja“, – sakė Svetlana.

Pačią Svetlaną į teatrą pakvietė Jonas Buziliauskas, kai ji jau dirbo Kultūros centre su vaikais. Pirmasis jos vaidmuo buvo „Marčioje“ – vaidino kaimynę su skudurais. Šiandien Svetlana, apie kurios gebėjimus J. Buziliauskas yra sakęs kaip „apie neišnaudotus“, norėtų suvaidinti detektyve arba komedijoje. „Tokia bus“, – užtikrino pokalbio pabaigoje Eligijus.