Tavo būtinai ateis

Žydrūnė, tarsi kažkieno rankų paliesta, atsisuko. Nieko šalia nebuvo, bet jausmas, tarsi kažkas nori tave apkabinti, nepaleido. Mergina pakėlė galvą ir balkone išvydo Jį. Nuo keisto dar niekad nepatirto jausmo ji net nutirpo. Nudelbė akis, vėl pakėlė, vėl nudelbė. Suvokusi, kad elgiasi keistai ir gal nelabai dorai, norėjo sprukti, bet nepajėgė. Padai, rodos, prilipo prie žemės - susilieję žvilgsniai neketino paleisti nei jos, nei, rodos, Jo.

Salėje nugriaudėjo plojimai. Diskoteka baigėsi. "Kas tau darosi, kvaiša, ko čia sustingai? - Žydrūnę kumštelėjo Rasa. - Kvaiša, čia gi tas, lovelasas, ko tu į jį taip spoksai?" - neatstojo nuo kambariokės Rasa.
Žydrūnė sukluso, nuleido galvą ir akis. Įsispoksojo į savo laibus dailius pirštelius taip, neva jie būtų svarbiausi pasaulyje.

"Labas. Žinau, nori sakyti, kad tavęs namo nelydėčiau, bet aš iškart įspėju - lydėsiu", - Žydrūnė paraudo, nes prisiartinęs Jis kažkokiu nepaaiškinamu būdu atspėjo jos mintis. "Bet man netoli - aš studentų bendrabutyje gyvenu", - sutrikusi mergina pakėlė akis į jaunuolį.

Jis nebuvo gražuolis: siauros lūpos, tiesi nosis, išbalęs veidas. Bet akys, ant kurių vis užkrisdavo ilgoki, pečius siekiantys ir šiek tiek garbanoti plaukai, veikė magiškai. Žydrūnė vėl pasijuto, tarsi būtų apsisupusi minkštu pūkuotu megztiniu - tapo jauku ir gera.

Ėjo tylėdami. Jis paėmė jos ranką. Ši nesipriešino. Tyla nebuvo nejauki - priešingai, ji skambėjo tarsi gražiausia muzika. "Žinai, ši tyla skamba. Tyla niekada nebūna bebalsė, ji kalba. Ji man kužda, kad sutikau gražiausią merginą pasaulyje. Ji man sako, kad tu esi ta, mano vienintelė", - Jis suėmė šiltais delnais Žydrūnės veidą ir priglaudė lūpas prie kaktos. Tada lėtai atsitraukė, vėl apsvaigino skandinančiu žvilgsniu ir lūpomis susirado jos putlias lūpas.

Dieve, kaip jai buvo gera. Dar niekada niekas jos taip nebučiavo, dar su jokiu vaikinu jai nebuvo taip jauku. Jis švelniai paglostė jos plaukus ir plačiai nusišypsojo. "Tau metas, atėjome. Aš tave susirasiu, mano vienintele", - ištarė. Apsisuko ir nuėjo. Neatsisukdamas.

Žydrūnė tik dabar pastebėjo, kad jau stovi prie bendrabučio durų. Ji nė nepajuto, kaip, Jo žvilgsnio užliūliuota, užlipo laiptais, vedančiais lauko durų link. Tarsi į vatą pavirtusiomis kojomis užlipo į trečią aukštą. Nutirpusiomis rankomis pravėrė bendrabučio kambarėlio duris.

"O, grįžo. Na, pasakok. Pasakok, koks jis paukštis?" - į kambarį iš diskotekos jau spėjusi grįžti Rasa pripuolė prie Žydrūnės.

"Mergos, mirštu... Jaučiuosi kaip ta nelaimingoji Undinėlė. Nieko nemačiau, tik Jį... Taip nebūna, taip tikrai nebūna. Negali būti, kad nepažįstamas vyras taip priverstų jaustis. Dieve, aš patikėjau meile iš pirmo žvilgsnio", - Žydrūnė prajuokino kambariokę ir pati kiek atsigavo.

"Labas, merginos, - į kambarį, nešina dviem didelėm rankinėm, prikimštom mamos pyragų, įvirto trečioji kambario draugė Jolanta. - Autobuso dieną nebuvo, teko grįžti paskutiniu. Jau bijojau, kad budėtoja po vidurnakčio neįleis. Mergos, ką aš jums papasakosiu... Kokį vyrą sutikau... Ilgi plaukai, išbalęs veidas, o žvilgsnis - sutirpti galima".

Žydrūnė sukluso, o Jolanta kalbėjo toliau. "Išlipu iš autobuso ir jaučiu, kažkas į mane žiūri. Pakeliu akis ir negaliu atplėšti. Stovi Jis. Priėjo. Sako, nesakyk, kad nelydėčiau, matau, kad sunkiai turi nešti. Nesipriešinau, tegul neša. Jis pakėlė mano rankines kaip pūkelius ir ėmė kalbėti, kad šios nakties tyla skamba. Tyla niekada nebūna bebalsė, ji kalba. Jis man sakė, kad sutiko gražiausią merginą pasaulyje. Mergos, aš mirštu..." - ant lovos, užsidengusi delnais įraudusį veidą, prisėdo Jolanta.

Žydrūnė staiga išbalo. "Jis tau dar sakė, kad esi ta, vienintelė. Paskui pabučiavo taip, kaip dar niekas nėra bučiavęs. Palydėjęs iki bendrabučio, pažadėjo vėliau susirasti?"

Rasa ėmė kvatotis. Nieko nesuprasdama pratrūko ir Jolanta, bet pamačiusi, kad Žydrūnės skruostais ima riedėti ašaros, nutilo.

Rasa pripuolė prie Žydrūnės: "Aš gi tau dar diskotekoje sakiau. Lovelasas jis. Ne tu pirma, ne tu paskutinė. Nesveikas jis kažkoks, visi taip kalba. Jis nemyli moterų - jis įsimylėjęs patį meilės jausmą. Kvailele tu mano, naivuole. Neverk. O tavo - ateis. Būtinai ateis. Net jei urve tūnotum pasislėpusi. Tavo - ateis".