Tautodailininkę Birutę Valiukienę labiausiai gundo naujovės

Utenoje gyvenanti tautodailininkė Birutė Valiukienė savo kasdienybę leidžia tarp rankdarbių. Daugiabučio namo balkone įsirengusi dirbtuvėles moteris panyra į kūrybinį procesą ir, kaip ji pati sako, viską gyvenime užmirštanti. „Aplink mane niekas nebeegzistuoja: nei telefoniniai skambučiai, nei kiti kasdieniai rūpesčiai“, – taip savo aistrą menui ir kūrybai išreiškė B. Valiukienė. Ji kūrybinį džiaugsmą atrado maždaug prieš 20 metų ir iki šiolei jos rankose gimta įvairiausi rankdarbiai – nuo odos dirbinių, įmantriai dekoruotų drobinių maišelių iki karpiniais papuoštų atvirukų.

Pradėkime nuo Jūsų: iš kur esate kilusi ir kodėl kelias Jus atvedė į Uteną?
Gimiau ir augau Rokiškio rajone, mokiausi Jūžintų vidurinėje mokykloje. Baigusi atvykau į Uteną studijuoti trikotažo technologijos, o vėliau įsidarbinau tuomečiame trikotažo fabrike, taip pat dirbau statybinėje organizacijoje. Pasilikau šiame mieste, nes susiradau gyvenimo meilę. Galiu atvirai pasakyti, kad savo gyvenime esu dirbusi skirtingus darbus, taip pat esu skirtinga ir mene. Savo senuosius meno dirbinius numečiau į šalį, dabar prasidėjo nauji menai. Priklausau Utenos trečiojo amžiaus universitetui, lankau nemažai naudingų paskaitų. Susipažinau su viena mokytoja, kuri parodė tikrą stebuklą. Niekada gyvenime nepamaniau, kad galėsiu prisilieti prie tokių darbų, pavyzdžiui, išmokau dirbti pagal V. van Gogo techniką. Žodžiu, savo paveiksluose bandau derinti skirtingas technikas, susilieja skirtingi menai.

Esate tikra Barbė devyndarbė, tačiau veikiausiai yra išskirtinis pomėgis, kuris arčiausiai širdies?
Tapyba. O kodėl – sunku atsakyti. Galbūt dėl to, kad buvo toks metas, kai išėjau iš darbo ir likau namuose. Kad nebūtų nuobodu ir netektų dairytis pro langus, ėmiau tapyti. Laikraštyje radau skelbimą, kad viena neįgaliųjų draugija kviečia susipažinti su skirtingais menais. Išmokau tapyti ant drobės, ją paruošti tapymui. Mano pomėgį tapybai jau pastebėjo Jūžintuose: kai mokiausi mokykloje mokytojai sakydavo, jog jeigu tobulėsiu kurdama, bus iš manęs žmogus. Tačiau visą gyvenimą net teptuko į rankas neėmiau: nebuvo laiko, mat turėjau šeimą, vaikus, darbą.

Ką Jums teikia tapyba?
Daug ką: tuo metu viską pamirštu. Kai sėdžiu, nesinori niekur eiti, net telefonu atsiliepti... Paskęstu procese ir aplinkinis pasaulis neegzistuoja.

Ką veiktumėte gyvenime, jeigu nebūtų kūrybos?
Neįsivaizduoju. Ne man toks gyvenimas. Nekenčiu beprasmio sėdėjimo namuose. Štai savo balkone įsirengiau savotiškas dirbtuvėles, kur pasineriu į kūrybinį procesą. Sušyla orai – ir einu dirbti į balkoną. Tik vasarą mažai prisiliečiu prie kūrybos: turime sodybą ir ten išvažiuojame.

Ar dalyvaujate parodose?
Taip. Turiu meno kūrėjo statusą, tad su savo darbais (dažniausiai tapyba) vykstu į įvairias parodas. Štai Vilniuje respublikinėje parodoje pristačiau linoraižinius, o Utenoje – linoraižinius, margučius, nuveltą kostiumėlį, rankinę...

Kas įkvepia kūrybai ir kaip gimsta idėjos?
Naktimis nemiegu ir vis mąstau apie kūrybą. Viskas gimta ne iš nemigos, o iš noro kurti. O kartais visai minčių neturiu – tiesiog atsisėdu prie drobės ir savaime iškyla įvairūs vaizdiniai. Jie ir atgula drobėje. Kartais tenka vykdyti užsakovų norus. Vienos mugės metu prie manęs priėjęs vyras paprašė nutapyti žuvį, kuri pagal kiniečius atneša pinigų. Neįsivaizdavau, kaip ta žuvis atrodo. Informacijos ieškojau internete ir nutapiau dvi žuvis: vieną meniškesnį, kitą – tikroviškesnį. Atsinešęs virgules vyriškis nustatė, kuris paveikslas energetiškai tinkamas jam įsigyti. Žinoma, nupirko tik vieną. Tai buvo labai įdomus atvejis.

Kaip keitėsi Jūsų kūryba: pažvelkite į savo pirmuosius ir paskutinius darbus?
Jei anksčiau mano darbuose vyravo gamtos motyvai, dabartinėje kūryboje visa tai išblėso. Turiu įsirėminusi nemažai ankstyvosios kūrybos darbų, kurie man išliko kaip prisiminimas. Dabar labai mažai tapau, nes pavargstu.

Aš esu labai veržli, tad gyvenime vis ieškau naujovių. Mano kūryba prasidėjo nuo peizažų, o paskui gerokai keitėsi: dabar taikau ne vieną techniką. Pamažu sumodernėjau.

Ar manote, kad esate teisingame kelyje?
Jei žmogus menininkas – jis geras žmogus. Tai mano nuomonė. Vadinasi, jis savo darbais išreiškia savo vidinį pasaulį, perteikia išgyvenimus, atiduoda visą dūšią.

Kas yra didžiausi Jūsų kūrybos kritikai?
Mano kūrybinį procesą labiausiai kritikuoja vyras. Tiksliau – jis labiausiai pyksta, kad mano paveikslams pakabinti reikia gręžioti sienas. O abi dukros taip pat vertina darbus, drąsiai pasako, kas, jų manymu, gerai, o kas nelabai. Dukra Daiva taip pat tapytoja. Tai jos pomėgis.