Tautinio kostiumo detalės: nuo tradicijų iki madingų įgeidžių

Tautinio kostiumo metai atvėrė kelius geriau pažinti savo rūbą. Anksčiau tautinių drabužių daugiausiai prireikdavo meno kolektyvams, o dabar plinta mada juos siūdintis ir asmeninėms šventėms. Vis dažniau galima išvysti riešine, delmonėliu pasipuošusią merginą ar moterį, nerta kepurėle nuo saulės pridengtą vaiko galvelę ar tautiniais raštais išmargintą vyrišką kaklaraištį. Ir tai tik detalės, pamažu besiskverbiančios į šiandienę madą.

Parodoje – ir vardinės juostelės, ir dėklai telefonams

Šįmet visoje Lietuvoje netrūksta praktinių užsiėmimų, kurių metu gaminamos įvairių regionų tautinio kostiumo detalės, tinkančios net prie šventinės aprangos. Gausu ir viena po kitos rengiamų parodų, pristatymų ir renginių.

Šiaulių kultūros centras įgyvendino projektą „Tautinio kostiumo festivalis „Nuo tradicijos iki moderno“, skirtą Tautinio kostiumo metams paminėti. Pasak Aklųjų ir silpnaregių skyriaus vedėjos Intos Skeivienės, projekto idėja įkvėpė tautiniam kostiumui skirtą parodą parengti ir Šiaulių kultūros centro Aklųjų ir silpnaregių kultūros namuose. „Nusprendėme tautinį kostiumą populiarinti tokiu būdu – parodyti, kurias tautinio kostiumo detales galima naudoti ir kurios jau yra naudojamos šiandien“, – teigė ji.

Parodoje pristatomi ir kai kurių regionų tautiniai kostiumai, ir pavieniai daiktai: riešinės, delmonėliai, juostos, pirštinės, dėklai telefonams ir pan.

Riešinės – pagal tautodailininkų fantaziją

Bene labiausiai nūdienoje paplitusios riešinės – įvairiaspalvės, siuvinėtos karoliukais, margintos tradiciniais ar net moderniais raštais.

Irena Volodkienė, kultūrinių renginių organizatorė, pasakoja, kad viskas priklauso nuo šių dienų tautodailininkų – vieni remiasi tradiciniais, autentiškais raštais, kiti kuria laisviau, pavyzdžiui, parodoje eksponuojamos net drugeliais puoštos riešinės. Dabar jos labai margos, patraukiančios dėmesį, o seniau jos buvo neriamos iš juodų siūlų, dažniausiai – likučių.

Riešinės buvo skirtos rankogaliams apsaugoti ir puošti, jos buvo dėvimos prie sermėgos atšalus orams, o išsiuvinėtos „biseriu“ (smulkiais karoliukais) laikytos išeiginėms. Išskirtinės riešinės mėgiamos ne tik lietuvių moterų, jas kaip suvenyrus noriai įsigyja į Lietuvą atvykę turistai.

Pasak I. Skeivienės, šios tautinio kostiumo detalės svarbios sveikatai, mat suaktyvina kraujotaką, saugo sąnarius ir puikiai atrodo. „Skaičiau, kad net medikai rekomenduoja ilgai kompiuteriu dirbantiems žmonėms jas naudoti, nes jos apjuosia riešus, prilaiko, be to, suaktyvina kraujotaką“, – teigia vedėja.

Delmonų siuvinėjimas parodydavo moterų išmonę

Delmonai, dalmonai, delmonėliai – juos vadina įvairiai. Klaipėdos, Mažosios Lietuvos krašte paplitusi tautinio kostiumo detalė šiandien sumoderninta, nusagstyta įvairiaspalviais karoliukais ir raštais, bet vis dar labai mėgiama. „Išvažiavus į užsienį, tokią tikrai pastebės“ – šypsosi
I. Skeivienė.

Tradiciškai tai yra prie juosmens pakabinamas įvairiaspalviais siūlais ar karoliukais, augaliniais ir geometriniais raštais siuvinėtas medžiaginis maišelis (kišenė), kur moterys dėdavosi įvairias brangias smulkmenas, pinigus, giesmynus ir kt.

Lietuvininkės ir kuršės delmonus turėjo jau XVII a. pab. – XVIII a. pr. Jis laikomas vienu gražiausių Klaipėdos krašto tautinio kostiumo puošybos elementų. Delmonus siuvinėdamos moterys galėjo pademonstruoti visą savo išmonę ir įgūdžius.

Juostų ir juostelių mados keitėsi

Lietuvių gyvenime juosta turėjo svarbią reikšmę, žmogų lydėjo nuo jo gimimo iki mirties. Vos gimusį kūdikį seneliai suvyniodavo ir aprišdavo juosta, o mirusiojo karstas dar ir dabar ant jų nuleidžiamas į kapo duobę. Jaunos merginos daugiausia juostų išausdavo iki vestuvių, kad padovanotų piršliui ir kraitvežiams.

Tik juostų paskirtis keičiasi. Tėvų ar senelių namuose dar galime rasti bent po vieną juostą, gautą per vykusias vestuves, jubiliejus ar pan. Nedidelės vardinės juostelės dabar mėgiamos naudoti kaip skirtukai knygose, siunčiamos į užsienį kaip suvenyrai, dažnai dovanojamos naujagimiams ar įvairių švenčių proga, prikabinamos piršliui ant švarko atlapo.

Dabar audėjų prašoma nuausti net juosteles ilgaauliams batams surišti, nuometėliams ar skrybėlėms papuošti, merginos nori įsigyti austas apyrankes, vis dar madingus antkaklius („chokerius“) ar antkaklius savo augintiniui.

Maždaug prieš šimtmetį, kai buvo garsiau pradėta kalbėti apie tautinį kostiumą, nedidelė juostelė pradėta rišti kaip kaklaraištis, tai nėra autentiška, bet ta mada tęsiasi iki šiol.

„Nuvažiuoja į užsienį lietuviai, ryšintys austą kaklaraištį, ir prie jų prieina žmonės, sako, kad atpažino iš kaklaraiščio raštų, spalvų, supranta, kad atvykėliai yra iš Lietuvos“, – pasakoja I. Skeivienė.

Prijuostė – ne darbui, o grožiui

Kam prie puodų besisukiojančiai valstietei reikėjo puošnios, įvairiaspalvės, akį traukiančios prijuostės? Tikrai ne purvinas rankas patrinti. „Prijuostė buvo puošmena, dėl to ji tokia nuostabi. Kuo puošnesnė, tuo gražesnė“, – teigia skyriaus vedėja ir rodo ryškią, storą suvalkietės prijuostę, kokia moterys pasipuošdavo vos progai pasitaikius.

Pasak jos, prijuostė net laikyta moters įsčių saugotoja, o raštai kaip tik nukreipdavo žvilgsnį, saugodavo nuo negeros akies, nužiūrėjimo.

„Jeigu dabar merginos, norėdamos būti išskirtinėmis, pavyzdžiui, mokyklų baigimo vakaruose, nors vieną tautinio kostiumo detalę užsidėtų, tikrai būtų išskirtinės. Galbūt laikui bėgant suvoks, kokios išskirtinės gali būti su tautiniu kostiumu ir jo detalėmis“, – svarsto I. Skeivienė.

Sumoderninta, bet vis reikalinga

I. Skeivienė pasakoja, kad kai kuriems lietuviams tautinis kostiumas įaugęs į kraują, bet šiais metais ir ji pati pradėjo labiau gilintis, skaityti, lyginti kaimo ir miesto rūbus, atkreipė dėmesį, kaip tautinį kostiumą galima pritaikyti šiomis dienomis.

„Pažiūrėkit į lininius marškinius… Juk dabar tokios yra mūsų mėgiamos tunikos, nupirktos prekybos centre, sintetinio pluošto. Šiuolaikiška mergina, apsivilkusi džinsus, kaip puikiai atrodytų. Lininis audinys dar leistų kvėpuoti odai“, – teigia vedėja.

O moters figūrą pabrėždavusios liemenės, pasak jos, seniau atlikdavusios ir liemenėlės funkciją, nes buvo velkamos tiesiai ant marškinių, prigludusių prie nuogo kūno. „Tie baltiniai buvo platūs, atstojo ir apatinius, buvo ilgi, o liemenė apverždavo, viską sutvirtindavo. Vėliau jas pradėta siūti labai puošnias“, – teigia
I. Skeivienė.

Kepurėlės buvusios ištekėjusios moters galvos apdangalu – ją dėdavo ant galvos, o ant viršaus – skarelę, kad ši nesusiteptų, nereikėtų dažnai plauti. Vėliau jos puošdavo vaikų galvas šokių kolektyvuose, o dabar mažiausius saugo nuo saulės.