Taurapilis apipintas praeities legendomis ir padavimais

(Pabaiga. Pradžia „Utenos dienos" Nr. 026)
Legendomis, padavimais, dainomis ir eilėraščių posmais apipinti piliakalniai žadina daugelio mūsų vaizduotę, nes kiekvienas šis gamtos paminklas yra neįkainojamas istorijos lobynas. Vienas iš tokių yra istorinę praeitį menantis Utenos rajone, Tauragnų seniūnijoje, stūksantis Taurapilio piliakalnis. Užkopę ant Taurapilio išvysite dailininko teptuko vertą vaizdą. Turistai tvirtina, kad per Tauragnų apylinkes negalima važiuoti didesniu nei 40 km per val. greičiu, antraip nespėsite pasidžiaugti užburiančiu vaizdingų apylinkių grožiu.

„Tautiškos giesmės“ klausėsi savo kieme
Taurapilio kaimo gyventoja aštuoniasdešimtmetė Veronika Balčiūnaitė gimė ir užaugo šiame kaime, kuriame gyveno ne tik jos tėvai, seneliai, bet ir proseneliai. Nuo jos jaukios sodybos iki Tauragno ežero – ranka paduoti. Netoliese stūkso ir Tauragnų krašto pasididžiavimas – garsusis Taurapilio piliakalnis.

Prakalbus apie piliakalnį, prisiminimai aštuoniasdešimtmetę nunešė į jaunystės laikus. „Kaip galima užmiršti ant Taurapilio vykdavusias gegužines. Tais laikais jaunimo prisirinkdavo pilnas piliakalnis, tik paryčiais išsiskirstydavom. Šokių aikštelę apkaišydavom berželiais, pripindavom vainikų, – į jaunystę mintimis nuklydo V. Balčiūnaitė. – Ir muzikantą pasamdydavom, o dabar jie visi kažkur dingo.“

Paklausta, ar pernai per Lietuvos valstybės dieną ant Taurapilio giedojo „Tautišką giesmę“, taurapiliškė apgailestavo apie tai iš anksto nežinojusi. Kad ten kažkas vyks, suprato tik tada, kai pradėjo važiuoti mašinos. Moteris ne tik klausėsi „Tautiškos giesmės“, nes jos sodyboje viskas buvo puikiai girdėti, bet ir gražias šventines prakalbas girdėjo. V. Balčiūnaitė iš buvusiųjų ant piliakalnio sužinojo, kad vargu ar dar kada nors ant Taurapilio susirinks tiek žmonių, kiek buvo suplūdę per šventę.

Piliakalnį pamėgo triukšmadariai
Paskutinį kartą prie piliakalnio aštuoniasdešimtmetė buvo nuėjusi pernai rudenį. Ją ten nueiti paskatino anaiptol ne džiaugsmas. Į moters kiemą dar pernai beveik kasdien ateidavo ežeru atplaukdavusi gulbė su trimis gulbiukais, kuriuos labai mylėjo ir vaikai, ir žvejai. Savo drauges ji lesindavo duona, koše, duodavo ir virtų bulvių. Taurapiliškė apsiverkė, kai šiemet kieme pasirodė tik viena gulbė, nes kitas pernai rudenį nušovė kažkoks nenaudėlis. Sako, net policija dėl šio įvykio buvo atvažiavusi.

„Kai einu per lauką, iš tolo ant piliakalnio matau vien žmonių galvas. Kodėl jie darbo neturi, kodėl jie ten sėdi? O gal ir mokinių ten būna? Baisiausia, kad ant piliakalnio privažiuoja visokių girtuoklių, kurie išvažinėja viską aplinkui, triukšmauja, gąsdina ir baigia išbaidyti visus čia perinčius paukščius, neretai girdžiu ir kažką šaudant, – baisėjosi V. Balčiūnaitė. – Tokie kaip patrakę su mašinomis net ant mažų gulbiukų važiuoja. Duok Dieve, kad ant piliakalnio atvažiuotų kuo daugiau tokių žmonių, kokie buvo susirinkę pernai liepos 6 d., kad jie nešaudytų, nešūkautų, kad triukšmo nekeltų.“

Taurapiliškė prasitarė, kad jos namuose kartais girdėdavosi įtartini garsai, vaidendavosi ir jos tėvams. J. Balčiūnaitė savo namus pašlaksto bažnyčioje šventintu vandeniu, šventintų gėlių parsineša. Anksčiau ir kunigas namų pašventinti apsilankydavo. Nuo tada ir nustojo namuose pokšėti. Buvę jos kaimynai pasakojo, kad nebegalėjo gyventi, todėl išvažiavo į Uteną. Jiems naktį miegant net antklodę kažkas nuo jų nutraukdavo.

Nuošalioje ramybės oazėje dienas leisti V. Balčiūnaitei padeda jos numylėtinis šuo Lordas. Karvę laikanti pensininkė net nepastebi, kaip prabėga diena. „Dabar turiu rūpintis ir telyčaite, bet ją norėčiau parduoti, per sunku jau man, tad reikės ieškoti pirkėjo. O ir pomidorus šiltnamyje jau reikės sodinti", – atviravo pašnekovė. Rasti lobio vyrams nepavyko

V. Balčiūnaitė yra girdėjusi legendą, kad kadaise ant Taurapilio stovėjusi bažnyčia, kuri prasmego kiaurai žemėn. Moteris nė kiek neabejoja, kad bažnyčia iš tikrųjų ten stovėjo, o prie piliakalnio papėdės buvusioje gyvenvietėje senovėje gyveno žmonės. Toje vietoje, kur prieš kelis šimtus metų buvo pilkapynas, kolūkio laikais jai teko kasti bulves. „Būdama gal dešimties metų kartu su kitais kolūkiečiais kasiau bulves. Lauką aręs traktorininkas iškasė mūsų protėvių kaulus, – baisėjosi J. Balčiūnaitė. – Kaip šiandien atsimenu, dirvoje radome žmogaus rankos kaulą. Mes išsigandę jį užkasėme po žemėmis. Tai tik patvirtina, kad ten tikrai gyveno mūsų protėviai."

Aštuoniasdešimtmetė žino, kad prieš keletą metų archeologai kasinėjo prie Taurapilio buvusią gyvenvietę ir pilkapyną. Tai buvęs neeilinis įvykis, todėl netrūko vietinių smalsuolių, tačiau ji pati ten nebuvo nuėjusi pasižiūrėti. Taurapiliškei žinoma ir tai, kad keli vietiniai gyventojai ne taip seniai patys bandė kasinėti piliakalnį, ieškodami paslėpto lobio. Bekasinėdami piliakalnį, vyrai atkasė cementinį įtvirtinimą, nuo kurio pradėjo slinkti žemės, todėl jiems teko iš ten išsinešdinti. Taip ir baigėsi lobio paieškos.

Vaizdas – vertas milijono
Vos keli šimtai metrų nuo Taurapilio piliakalnio gyvenanti 76 metų Janina Katinienė didžiuojasi, kad yra įsikūrusi gražioje vietoje. Nuo ant kalniuko stovinčio jos namo prieš akis atsiveria milijono vertas vaizdas – Taurapilio piliakalnis ir šalimais tyvuliuojantis Tauragno ežeras. Pakelėje sutikta J. Katinienė su dviem pagalbininkais sodino bulves. Klausinėjami apie Taurapilį bulviasodžio talkininkai į kalbas nesileido ir vis ragino šeimininkę greičiau baigti pokalbį. Moteris į Taurapilio kaimą, kaip ji pati sakė, atitekėjo 1966 metais. „Sovietiniais laikais ant Taurapilio vykdavo gegužinės, daug žmonių čia prisirinkdavo. Smagu būdavo, nes žmonės mėgdavo pašokti, – prisiminė gražias akimirkas J. Katinienė. – Ir mūsų trys vaikai augdami ant piliakalnio dažnai lakstydavo."

Ar tiesa, kad netoliese piliakalnio gyvenusių žmonių namuose kažkodėl vaidendavosi? J. Katinienė yra apie tai girdėjusi. „Dėdė Bonifacijaus Katinas, kuris gyveno arti piliakalnio, yra pasakojęs, kad jo namuose vaidendavosi. Jis gaudydavo žuvis, pas jį važiuodavo „bagočiai", baliavodavo, oi oi, kas ten dėdavosi", – pasakojo pašnekovė.

Nušienaudavo visą piliakalnį
„Mano klubai ir keliai pakeisti, tad kojos nebeneša ant piliakalnio. Pernai buvau užlipus ant jo, kai per Mindaugo karūnavimo dieną apylinkių žmonės giedojo „Tautišką giesmę". Teko ir ašarą nubraukti, kažkodėl buvo liūdna, ką padarysi, – atsiduso J. Katinienė. – Kai apsidirbsiu darbus, nueisiu pasėdėt ant piliakalnio, o gal palauksiu, kol atvažiuos giminės, visi nueisim, vienai ne taip smagu."

Taurapilio kaimo senbuvė prisiminė, kaip sovietmečiu ant piliakalnio jos šeima dalgiais pjaudavo šieną, nes jo labai trūkdavo. Nusipjauti žolę leisdavo kolūkio valdžia. „Sunku būdavo dalgiu pjauti, čia aukštyn užlipi pradalgę nupjovęs, čia vėl žemyn stačiausiu šlaitu leidiesi dalgiu mojuodamas. Dar du berniukai mums talkon ateidavo, – prisiminė J. Katinienė. – Kai nupjaudavom žolę, piliakalnis gražus likdavo. Ir dabar kasmet jo viršų nušienauja, kad žmonėms nereikėtų po žolę braidyti."