Tau­to­dai­li­nin­kas kvie­čia nu­si­drož­ti klum­pes pa­tiems

Tau­to­dai­li­nin­kas Vy­tau­tas Še­me­lis prie­š dve­jus me­tus įgy­ven­di­no sa­vo sva­jonę – iš­lei­do kny­gelę „Nu­sid­rožk klum­pes pa­ts“, nes, jo tei­gi­mu, klum­pių rei­kia, klum­pių vi­si pa­siil­go. Pen­ke­rius me­tus me­dinį apavą dro­žian­tis vy­ras mie­lai ve­da edu­ka­ci­nius klump­dir­bystės už­siė­mi­mus ir džiū­gau­ja: „Vai­kams ne­rei­kia mo­ky­tis su klumpė­mis vaikš­čio­ti: pirmą kartą įsis­pyrę, pra­de­da taip siaus­ti, bėgio­ti, tar­si klumpės pri­kli­juo­tos būtų.“ Kodėl tau­to­dai­li­nin­kas su džiaugs­mu da­li­ja­si šio ama­to pa­slap­ti­mis?

Išmoko be niekieno pagalbos

V. Šemelis neseniai grįžo iš garsiosios Kaziuko mugės, kur šmaikštaudamas lietuvaičiams ir sostinės svečiams siūlė jo paties išdrožtų klumpių. Vyras sako, kad tikrai nepelnytai tyliai iš mūsų namų dingo medinės klumpės, kiekvieno žemaičio, suvalkiečio ir kuršio kasdienis apavas. Juk lietuviai avėjo medines klumpes šiek tiek ilgau nei šimtmetį.

Tik po Antrojo pasaulinio karo šį apavą pradėjo išstumti odinė arba guminė avalynė. „O kai susigriebėme, kad klumpdirbystė sparčiai nyksta, buvo jau per vėlu. Tik 2012 m. Lietuvos liaudies kultūros centras bandė atgaivinti klumpdirbystę iš naujo, bet, deja, visiškai nesėkmingai“, – sako jis.

Pasak Vytauto, apsukrūs perpardavinėtojai ėmė vežti klumpes į Lietuvą iš Olandijos. Ir dabar tik vos vienas kitas meistras geba atpažinti, kad tai ne mūsų, o svetimos tautos klumpės.

Vytautas sako, kad kiekviename Žemaitijos muziejuje arba amatų centre klumpių dar rasime ne vieną dešimtį porų. Darbinių arba išeiginių, grakščių mergaitiškų ir grubokų vyriškų. Tačiau sau tinkamo dydžio klumpių turguose, jomarkuose arba mugėse niekas neras.

Jis pats klumpes drožia visuomet su pėdos linkiu. Tokios yra patogesnės, nors anksčiau meistrai droždavo tik plokščiapadžiams tinkamas avėti klumpes. Apskritai, Vytautas negaili patarimų, kaip drožti klumpes, nesaugo paslapčių po devyniais užraktais. Nes, kaip pats sako, amatas sparčiai nykstantis, tęstinumas būtų prasmingas visai Lietuvai.

„Aš klumpes išmokau drožti be niekieno pagalbos. Tačiau tam – medienai pažinti, įrankiams surasti, formai sukurti, drožimo eigai, puošybos ornamentams sukurti – sugaišau ne vienus metus. Taip ilgai ragaujant vaisių, mokslas gali nesunkiai apkarsti“, – šypsosi jis.

Kadangi nė vienas klumpdirbys nė karto nebandė aprašyti klumpių drožybos išsamiai, Vytautas nusprendė išleisti knygelę „Nusidrožk klumpes pats“. Nes pats matė tik kelis iš tarpukario laikotarpio likusius užrašus ar brėžinius, darytus niekada klumpių nedrožusio kraštotyrininko.

„Painiojami įrankių pavadinimai, apie medieną kalbama labai kukliai, neaiški drožimo seka, nenagrinėjama puošyba. Nesistebiu, kodėl klumpdirbystė iki šių dienų išliko labai paslaptinga“, – šypsosi tautodailininkas.

Žemaičiai klumpes avėdavo kasdien

Nors populiarioje literatūroje tvirtinama, kad į Lietuvą klumpes įvedė Irenėjus Oginskis, Vytautas tik šypsosi: „Jis įvedė. Tik ne klumpes, o elektrą į Rietavo dvarą.“

Tautodailininko žiniomis, pirmą kartą lietuviai su klumpėmis susipažino XVIII a. pradžioje, kai Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721 m.) metu siautęs maras nusiaubė Lietuvą. Mažojoje Lietuvoje teliko tik trečdalis gyventojų, todėl Prūsijos karaliaus įsakymu čia buvo atkraustyta kolonistų.

Į Mažąją Lietuvą privažiavo šveicarų, kurių dauguma avėjo klumpėmis. Tad labiausiai tikėtina, kad klumpių pavyzdžiai, klumpdirbio įrankiai ir pirmieji pamokymai, kaip drožti klumpes, mus pasiekė šveicarų dėka. Iš ten jau XIX a. viduryje paplito po visą Žemaitiją ir Suvalkiją.

Žemaičiai klumpes avėdavo kasdien, tik jomis avėdami nemėždavo mėšlo, neardavo dirvos, nevažiuodavo į mišką malkų žiemą. Nes į klumpes pribėgdavo srutų, koja pradėdavo slidinėti, o išėjus su klumpėmis į arimą, pribirdavo grumstų, kurie žeisdavo pėdas.

„Piemuo per metus sudėvėdavo dvi poras klumpių, o jo šeimininkui pakakdavo vienos poros“, – šypsosi Vytautas, aiškindamas, kad piemenys, gavę iš ūkininko klumpes, visai jų netausodavo: upelyje vietoje laivelių plukdydavo, žarijų laužui parsinešdavo, visus rastus kurmiarausius išspardydavo.

Vytauto nuomone, kiekvienas daugiau ar mažiau įgudęs medžio drožėjas galėtų savo jėgas išmėginti klumpdirbystėje. Juk patyręs žemaitis klumpdirbys per dieną padarydavo 6–8 klumpių poras.

Pasakojama, kad šeimininkai, paruošę žaliavą, net parsiveždavo meistrą su visais instrumentais. Jis išmatuodavo visos šeimynos pėdas ir pradėdavo dirbti. Per kelias savaites pridarydavo įvairių klumpių: ir kasdienių, ir gražių išeiginių. Pirmosios Žemaitijoje išdrožtos klumpės buvusios labai nedailios, tikros kaladės. Ilgainiui klumpdirbiai, ištobulinę išorę, pradėjo daryti plonesnes sieneles, parinko lengvesnes medžio rūšis, dailiau nudrožė.

„Visam gyvenimui“

Vytautas, kurio išdrožti darbai turi tautinio paveldo sertifikatą, dažnai lankosi įvairiuose etninės kultūros ir tradicinių amatų centruose, veda edukacines pamokas, moko, kaip drožti klumpes, pasakoja jų avėjimo istorijas, tradicijas ir kt.

Vyras neslepia – sunkiausia buvo ne pirmąją porą klumpių išskobti. Didžiausia problema – įrankiai. Klumpėms pagaminti reikia ne tiek daug įrankių, kiek ypatingų, tik klumpdirbio naudojamų. Tai ir šaukšto formos grąžtas su skersine rankena, kulnasukys, atvirkštinis kulnasukys, skaptas ilga rankena, toks pat tik trumpa rankena, striūna, peiliukas ir „pugarėlis“ ornamentams drožti. Taip pat būtinai reikalinga turėti „ožį“ (binkį), mat būsimų klumpių ruošiniai pleištais įtvirtinami masyviame ožyje.

O svarbiausias dalykas – klumpdirbys negali leisti sau pasikrapštyti prie klumpių po dvi valandas kasdien. Reikalas tas, kad mediena, iš kurios droži, greitai džiūva. „Kol visas liepos rąstas netaps klumpėmis, nei ramybės, nei poilsio dienų nesitikėk“, – šypsosi jis.

Išdrožtas klumpes dar reikia nušveisti švitriniu popieriumi ir išraižyti raštais: įvairiais ornamentais, gėlytėmis, paukšteliais.

„Puošybos įvairovė – stulbinanti! Čia klumpdirbio vaizduotė turi kur įsibėgėti. Malonumas neišpasakytas – valgyti klumpdirbiui neduok, tik leisk dar kelias valandas pažaisti su drožinėjamomis klumpėmis. Anksčiau ar vėliau, po mėnesio, pusmečio arba metų, klumpdirbys įsitaiso priklausomybę savam amatui. Dažnai visam gyvenimui“, – šypsosi pašnekovas.