Tarptautiniame konkurse įvertinta Alytaus fotografė: „Portretas – tai istorija, matuojama šimtmečiais“

Iš nuotraukos žvelgia nė dešimties neturintis berniukas, romantiškai įsikandęs lietuvišką smilgelę, kitose – šiandienos Barbora, dar vienoje – tarsi karalienės sesuo. Šie portretai tarptautiniame fotografijų konkurse atnešė sėkmę alytiškei fotografei Ingai Balsiukevičienei. Pokalbis su intarpais.

Tarptautinis „Portrait masters Awards“ konkursas kasmet sutraukia fotografus iš įvairių pasaulio šalių ir sulaukia gausybės nuotraukų. Šiemet fotografijos meno profesionalai, žymiausi fotografai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos ir Naujosios Zelandijos vertino 11287 konkursui pateiktas nuotraukas.

Portretas Ingai Balsiukevičienei yra vienas mėgstamiausių fotografijos žanrų. „Portretas mane visada žavėjo, visada norėjau juos fotografuoti, labiau, nei bet ką kita. Tai yra istorija, kurią pasakoja fotografas ir žvelgiantis iš fotografijos žmogus. Ir ta istorija gali būti nuo realios iki pagimdytos fantazijos. Mano manymu, portretas turi išliekamąją vertę, jie yra dalis to, kas mes esame šiandien“, – mintimis dalijasi moteris prieš 18 metų į rankas paėmusi fotoaparatą, o iš užsienio sugrįžusi gyventi į gimtąjį Alytų nusprendusi rimtai užsiimti fotografija.

Nuolatinės profesionalumo paieškos, vidinė pajauta ir noras sukurti istoriją atsispindi fotografės darbuose. Šiemet talentinga fotografė „Portrait masters Awards“ konkursui pateikė keturias nuotraukas, kurios varžėsi skirtingose – vaikų, kūrybinio, šiuolaikinio ir paauglių-suaugusiųjų – portretų kategorijose.

Visos buvo įvertintos bronza bei bronza su pagyrimu („Bronze with Distinction“). Kiekviena nuotrauka yra akredituojama balų skaičiumi.

Nuotraukas profesionalų komisija vertino atsižvelgdama į gausybę aspektų. Čia viskas svarbu – idėja, kompozicija, stilius, šviesa, estetika, retušavimo įgūdžiai ir žinoma, ką pasakoja portretas.

Tai ypač didelis gabios fotografės pasiekimas.

„Siųsdama nuotraukas nieko nesitikėjau, norėjau tik pabandyti. Galvojau, ar tai iš viso yra ko nors verta. Šiame konkurse dalyvauja begalė gerų, žinomų ir perspektyvių fotografų, netgi tokių, kurie jau patys yra mokytojai. Todėl, man tai yra pasitikrinimas, ko vertas yra mano darbas ir mano idėjos. Šis įvertinimas suteikia profesionalaus meistro vardą. Gauti jį ir būti įvertintai man yra be galo svarbu“, – kalba Inga Balsiukevičienė, kuriai fotografija jau yra ir neatskiriama gyvenimo dalis.

Pažvelgus į nuotraukas –  mintyse užgimsta istorija. Štai berniukas su smilga, atsirėmęs į netrumpą istorijos tarpsnį menančią namo sieną žvelgia, regis, į ateitį – visi didieji gyvenimo nuotykiai jo dar tik laukia, pasaulis atviras jam, o jis atviras pasauliui.

Kitoje nuotraukoje – Barbora (red. Radvilaitė), pasipuošusi perlų vėriniais.

Paklausta, kodėl norėjo įmažinti Lietuvos Karaliaus Žygimanto Augusto žmoną Barborą, karalienę, pasilikusią Lietuvos širdyje amžiams, fotografė sako, kad Barbora yra žymiausia moters asmenybė Lietuvos istorijoje. „Dažniausiai iš mano fotografuojamų portretų žvelgia moterys, todėl visada norėjau sukurti būtent tokį portretą, tai buvo mano svajonė. Moteris – valdovė, be galo graži ir stipri. Kiekvienos asmeninės fotosesijos metu mano siekis yra parodyti moteriai, kokia ji yra graži. Noriu, kad kiekviena pamiltų save iš naujo, patikėtų savimi ir atrastų save. Man taip gera, kai įvairaus amžiaus moterys pamato savo portretus ir jų akyse pamatau tikrą džiaugsmą ir nuostabą „negaliu patikėti, kad tai aš. Ir aš esu graži…“

Fotografės fantazija skleidžiasi toliau. Konkursui pateikta dar viena nuotrauka, kaip fotografė sako „jei Barbora turėtų sesę“. Joje jauna mergina, akylai, su lengva šypsena žvelgia į šiandienos pasaulį.

Tai ne istorijos atspindys, tai šiandiena, paremta istorija.

Paklausta, kas kuriant sudomina pirmiausia – forma ar turinys, Inga sako: „Tai neatsiejama, bet man visada yra svarbi emocija – kokią emociją sukelia portretas? Ar norisi stabtelti ir analizuoti, galbūt verčia nusijuokti, gal pasidaro šilta vien žiūrint į jį, o gal sukelia kūrybinių minčių, gimstančių pasakojimų“.

Fotografija leidžia atsiskleisti fantazijai ir kūrybiškumui, įamžinant ne tik specialiai kuriamas nuotraukas, bet ir kiekvienam svarbias asmeninių švenčių akimirkas, kurios tampa šeimos istorija ar net giminės relikvija, perduodama iš kartos į kartą.

Irena Ramanauskaitė, Vida Grišmanauskienė

Inga Balsiuk Photography nuotraukos

Daugiau Dzūkijos krašto naujienų rasite čia: „Dzūkijos veidas“