Tarp gerų kaimynų

Vileikiškių gyvenvietė, įsikūrusi netoli Širvintų, šiais laikais lengvai pasiekiama. Pro šalį dažnokai pravažiuoja autobusai, nuolat zuja lengvosios mašinos. Triukšmas? Triukšmas ne visiems vileikiškiečiams trukdo.

Yra gatvelių, į kurias važiuojama ne pro šalį, o tik į konkrečią sodybą. Viena iš tokių gatvių – Sodų. Čia gyvena jau vos ne vietiniais tapę vileikiškiečiai. Naujakurių Sodų gatvėje nėra. O seniai gyvenantys – tarytum viena šeima. „Neišsiversčiau be Valės ir Romo Pociūnų, be Irenos ir Juozo Saulevičių, – sako Zuzana Samušienė. – Tik kaimynai mano „greitoji pagalba“. Jei tik kokie nesklandumai ar bėda – kreipiuosi tik į kaimynus“.

O prieš daug metų Zuzana atsikraustė į Vileikiškius iš Pigašių kaimo. Gražioje vietoje buvo įsikūrusi šaulio Ignoto Blusevičiaus šeima. Ignotas tarnavo Lietuvos šaulių raitelių kuopoje. Kariai ir raiteliai turėjo būti itin pasitempę, tvarkinga uniforma. Tėtis dukrai Zuzanai pasakojo, kad užsėdus raitam ant žirgo, balne susigarankščiuodavo kelnės. Už netinkamai atrodančią šaulio aprangą Ignotas gaudavo įspėjimus ir net bausmę. Tikriausiai kelnės buvo per plačios. Kai jas pasiaurino, viskas buvo gerai.

Šaulys tarnavo be priekaištų. Ignoto tėvai gyveno Pigašiuose, čia pat įsikūrė ir sūnus su šeima. Namas stovėjo ant kalvos, slėnyje upės vaga. Užburiantis vaizdas! Aplinkui nuosavos žemės plotai. Tačiau kolektyvizacija ir nuosavos žemės nebeliko, vėliau melioracija ir teko palikti gimtąsias vietas.

„Dar sveikas namo sienas išsigabeno vilniečiai, skaudžiausia buvo užversti šulinį. Jis tarytum gyvas – ištraukti šulinio žiedai, o likusi duobė tučtuojau prisipildo skaidraus vandens. Duobė užpilama priekaba žemių, o vanduo, tarytum gyventi norinti būtybė, veržiasi aukštyn, gurguliuoja – šaukiasi pagalbos. Verkė širdis, skruostais riedėjo ašaros, o reikėjo išeiti. Iki šiol negaliu pamiršti to vaizdo ir garso“, – toliau prisiminimais dalinasi Zuzana.

Pigašiai visai netolimas kaimas – nuo Vileikiškių nutolęs apie šešis kilometrus, tačiau, kai pirmokas Zuzanos sūnus Sigitas pradėjo lankyti Vileikiškių mokyklą, kelias mažajam buvo gana tolimas. Tekdavo mamai mokinuką į mokyklą vežti dviračiu arba kinkyti arkliuką. Tuo metu arklys buvo dažniausia susisiekimo priemonė. Samušienė dirbo Stakaučiznos fermos vedėja, tad tekdavo anksti būti darbe. Tokiu metu tik arkliukas ir pagelbėdavo.

Zuzana, baigusi Buivydiškių žemės ūkio technikumą, tapo agronome, o Vileikiškių kolūkio fermoje teko dirbti darbą, kuriam reikėjo zootechniko žinių. Gerų žmonių dėka praktiškai susipažino su naujo darbo specifika. Gerai perprato fermos vedėjos pareigas ir jas ėjo net šešiolika metų, o agronomijos teoriją teko panaudoti tik namų ūkyje. Fermos vedėjos žinios taip pat neliko nepanaudotos – Zuzana viena ūkyje sukosi kaip išmanė. Vienu metu laikė net septynis raguočius, dešimt kiaulių – kone ferma!

O dabar viskas kitaip.

„Dažnai prisimenu Pigašius. Susigrąžinau tėvų šešis su puse hektarų žemės, tai telieka senelių dovana vieninteliam jų anūkui Sigitui. Dabar pagalvoju, kad gerai, jog gyvenu Vileikiškiuose tarp žmonių. Ką beveikčiau viena vienkiemyje. Kaimynų neprisišaukčiau, o jų pagalbos labai reikia: vaikštau tik pasiremdama ramentais, rankos taip pat deformuotos. Dabar jau bus lengviau – norėdamas man pagelbėti, namo sugrįžo Sigitas. Devynis metus dirbo Anglijos šiltnamiuose. (Gal tai mamos specialybė turėjo įtakos?) Gyvendamas užsienyje praturtino ne tik anglų kalbos žinias, bet iš bendradarbių išmoko kalbėti bulgariškai, lenkiškai. Aš, mokėdama „tuteišų“ kalbą, nesusikalbu su švariai lenkiškai kalbančiu Sigitu, – juokiasi Zuzana. – Grįžęs į Lietuvą, Sigitas vedė, įsikūrė Anykščių rajone, tačiau dėl mano sveikatos sugrįžo į Vileikiškius. Laikui bėgant gal ir šeima čia persikels – vietos yra, tilpsime visi. Dabar jau smagiau gyventi. Laukiu pavakario, kai po darbo grįžta sūnus, pasikalbam, jis paruošia vakarienę. Su kaimynais galėsiu pasikalbėti, neapsunkindama jų prašymais padėti. Pociūnai ir Saulevičiai labai geranoriški, važiuodami į Širvintas visada paklausia, gal man ko reikia. O kokį jubiliejų jie man ištaisė! Iki šiol džiaugiuosi. Gimtadienio išvakarėse Juozas išsiurbė visus namus, abi kaimynės suruošė puikias vaišes. O šią gegužę – Motinos dienos proga – manęs ir vėl neužmiršo kaimynai. Ką beveikčiau be jų. Gerai sako mūsų senolių išmintis: „Brolis toli, o kaimynas čia pat“. Kol brolis atskubės į pagalbą, kaimynas jau bus viską padaręs. Tuo įsitikinau pati“, – sako Zuzana.

Visi patvirtins, kad, jei prasta žemė, ją galima perdirbti: patręšti, suarti, išnaikinti piktžoles ir bus puikus dirbamas plotas, o kaimyno neperdirbsi. Pasisekė Zuzanai Samušienei su kaimynais.

Valda PATINSKIENĖ