Tarp didžiausių šalies pieno gamintojų – ūkininkė iš Suvalkijos

Informacinis interneto portalas „pienoukis.lt“ rengia „Pienės“apdovanojimus, skirtus įvertinti ir pagerbti efektyviausius ir didžiausius Lietuvos pieno gamintojus. Ketvirtus metus iš eilės tarp nugalėtojų atsiduria ir Kazlų Rūdos savivaldybėje Pavabalkšnio kaime kartu su šeima ūkininkaujanti Dalia Kairaitienė. Ji šiemet, beje kaip ir pernai, buvo pripažinta didžiausia pieno gamintoja šeimos ūkių kategorijoje.

Tikslas – ne garbės raštai

4727 – tiek tonų pieno per 2016 metus Kairaičių ūkis pardavė pieno supirkimo įmonėms. Būtent šie skaičiai ūkininkams leido tapti didžiausiais pieno gamintojais tarp šeimos ūkių. Kad pasiektų tokius rezultatus, Kairaičiai dirbo daugiau nei 25 metus. Ūkininkė sako, kad ne skaičiai, apdovanojimai, garbės raštai ar statulėlės yra jų darbo tikslas. Svarbiausias uždavinys jiems – tinkamai atliktas darbas, kuris duoda apčiuopiamą naudą, suteikia galimybę oriai gyventi. Tuomet apdovanojimai ir garbės raštai atsiranda kaip teisingai atlikto darbo pasekmė.

– Niekada nebuvo tikslo tapti didžiausiais pieno gamintojais ar pasiekti 600 melžiamų karvių ar dirbti 1000 ha žemės. Viskas išėjo savaime. Tiesiog matėme galimybę užsidirbti, todėl ir plėtėmės. Ne viskas ėjosi lyg sviestu patepta – būta ir sunkių akimirkų. Sudegė mūsų grūdų sandėlis – tie metai buvo itin sunkūs, tačiau kitais jau buvo geriau, – sakė ūkininkė.

Daug ką lemia sėkmė

Nors ūkininkė sako, kad tik sunkiai dirbdamas gyvenime gali kažko pasiekti, jos teigimu, vien sunkaus darbo nepakanka. Kartais daug ką lemia sėkmė ir pozityvus mąstymas.

– Rodos, nedarėme nieko kitaip, kaip ir kiti žemę atsiėmę ūkininkai. Dirbome patys, galvojome ir sprendimus priėmėme savarankiškai. Mes, kaip ir visi kiti, išgyvenome ne vieną pieno krizę, įvairius kainų svyravimus. Buvo akimirkų, kai galėjome viską mesti, tačiau nuolat skaičiuodavome – jei bent šiek tiek uždirbame ir neturime nuostolio, vadinasi dirbti verta ir reikia judėti į priekį. Manau, padėjo ir tai, kad kiekvienoje situacijoje stengėmės įžvelgti šviesias puses. Jei būtumėme mąstę, kaip viskas mums blogai, seniai nieko neturėtume. Bet ne tik tai yra svarbu. Matyt, šį tą lemia ir sėkmė, – svarstė ūkininkė.

Tikisi pokyčių pieno supirkimo kainose

Nepaisant to, kad, ūkininkės nuomone, ūkio veiklos naudingumą dažniausiai lemia ūkininkų priimti sprendimai ir trupinėlis sėkmės, ji pasigenda ir ūkininkams palankių valdžios sprendimų. Jos teigimu, pieno ūkių gelbėjimas dalijant jiems paramą ar įvedant laikinas lengvatas nėra teisingas. Kad pieno sektorius atsigautų, svarbu užtikrinti stabilią pieno supirkimo kainą.

– Parama yra laikinas dalykas. Reikia, kad ūkininkai patys galėtų užsidirbti ir galėtų leisti užsidirbti ūkio darbuotojams. Tenka pripažinti, kad Lietuvos kaimai nyksta. Kai kam darbas pas ūkininkus yra paskutinė galimybė užsidirbti. Kaimams nykstant, didėja nedarbas, daugėja tų pačių nenorinčių dirbti, bet gerai gyventi trokštančių, dar blogiau – į alkoholį klimpstančių žmonių. Taigi pieno ūkių išlikimo klausimas liečia ne vien ūkininkus. Šalia yra ir daugybė kitų problemų, todėl reikia jiems padėti, – kalbėjo ūkininkė.

Nuotraukos Ričardo Pasiliausko ir iš Žemės ūkio ministerijos tinklapio