Tarnyboje – augti kaip kariui ir asmenybei

Lietuvos kariuomenės Didžiosios Kunigaikštienės Birutės ulonų batalione (Ulonų batalionas) tarnauja išskirtinė asmenybė – viršila Valdas Kamandulis. Tarnybą Ulonų batalione jis pradėjo dar 1996 m., visai jaunoje Lietuvos kariuomenėje.

Puskarininkis savo akimis matė Lietuvos kariuomenės transformaciją iš jaunos į šiuolaikišką kariuomenę, mechanizuotą, puikiai aprūpintą ir pasirengusią ginti Lietuvos žmones, pagal savo kokybę nenusileidžiančią kitų valstybių kariuomenėms. Vrš. V. Kamandulis per visą tarnybos laikotarpį kariuomenėje sukaupė neįkainojamą patirtį, kuri paliko pėdsakus ir jo asmenybės formavimesi. Šiandien jis yra naujasis Ulonų bataliono vyriausiasis puskarininkis. Pareigas vrš. Valdas Kamandulis eina nuo 2020 m. liepos mėnesio. Skaitytojams siūlome pokalbį, įvykusį Bataliono teritorijoje esančioje Ulonų alėjoje, su vyriausiuoju Ulonų bataliono puskarininkiu vrš. V. Kamanduliu apie ilgametę tarnybos patirtį ir pozityvius pokyčius kariuomenėje, kario įgūdžius, charakterio bruožus bei motyvaciją.

– Kada ir kaip pradėjote tarnybą Lietuvos kariuomenėje?

    Aš pradėjau pradinę privalomąją karo tarnybą 1993 m., Vidaus reikalų ministerijos II-jame pulke, o į profesinę karo tarnybą atėjau 1994 m. balandžio 1 d. ir nuo to laikotarpio teko tarnauti įvairių padalinių štabuose Lietuvoje ir užsienyje. Paskutinius 3 metus batalione buvau Sunkiosios ginkluotės kuopos Snaiperių būrio vadas.

– Kaip reagavo šeimos nariai, draugai kai pasirinkote kario kelią?

Teigiamai reagavo, nebuvo jokių atkalbinėjimų ir panašių dalykų. Nuo vaikystės patiko uniforma ir mano sprendimas buvo nuoseklus ir logiškas.

– Kas Jus motyvuoja stengtis, tobulėti ir daryti tai ką darot? Gal kažkoks istorinis įvykis, galbūt kažkieno asmeninis pavyzdys?

Per visą karinę karjerą turėjau labai nuostabių mokytojų tarp karininkų ir puskarininkių. Nenorėčiau nei vieno išskirti, nes visi davė kažką svarbaus, skatino mano kaip žmogaus ir kario augimą. Todėl dabar esu jiems labai dėkingas.

– Šiuolaikiniai mūšiai yra kitokie nei buvo anksčiau. Kaip manot, kokie yra 3 pagrindiniai įgūdžiai ir 3 charakterio savybės, kad šiuolaikinis karys pėstininkas galėtų išgyventi ir įvykdyti užduotį mūšio lauke?

Akivaizdus technologinis progresas. Atsirado tokių sistemų ir priemonių, kurių atėjus į kariuomenę senesniais laikais nebuvo. Baziniai dalykai yra reikalingi kiekvienam uniformuotam – šaudymas, judėjimas, komunikavimas. Karys turi gebėti taikliai šaudyti, mokėti judėti vietovėje, maskuotis, išgyventi, kad įvykdytų užduotį. Komunikuoti, kad mokėtų ištransliuoti informaciją, kas yra pagrindas. Labai svarbus aspektas yra nuolatinis aplinkos stebėjimas ir informacijos rinkimas. Galėčiau patvirtinti, kad nepažindami priešo jo negalėsime paveikti. Visi šitie įgūdžiai turėtų būti išlavinti iki raumenų atminties. O savybės visos yra svarbios. Galėčiau išskirti drąsą, valią kautis, ryžtą.

– Neseniai buvote paskirtas į Didžiosios Kunigaikštienės Birutės ulonų batalioną, kur šiuo metu einate puskarininkio pareigas. Ką šios pareigos Jums reiškia? Kokių turite tikslų einant šias pareigas?

Vieni ją supranta taip, kad puskarininkis yra tas žmogus, kuris visada grūmoja dėl aprangos, rikiuočių, drausmės nesilaikymo, bet dauguma užmiršta tai, kad vyresnysis puskarininkis pirmiausiai yra mokytojas, mentorius. Jo uždavinys yra perduoti savo patirtį per vadų grandinę, karių grandinę. Jis turėtų būti svarbiausias indikatorius, kuris jaučia bendrą bataliono mikroklimatą ir siekia, kad jis būtų kuo geresnis. Geras mikroklimatas neatsiranda per 1 dieną – tam reikalingas laikas. Man tai pasiekti yra paprasčiau, nes aš šiame batalione tarnauju nuo 1996 m., todėl neblogai pažįstu daugumą personalo, pažįstu batalioną, todėl galiu lengviau vykdyti šią užduotį per vadų ir karių grandinę. Vyresnysis puskarininkis yra vado įrankis ir remia vadą įgyvendinant bataliono tikslus.

– Kaip itin patyręs puskarininkis, kokį patarimą duotumėte naujai atėjusiam kariui, jaunajam vilkui ar rezervo kariui, atnaujinančiam karinius įgūdžius?

          Galioja auksinė taisyklė išsikelti tikslus tarnyboje – augti kaip kariui ir asmenybei. Dar linkiu stengtis, kuo geriau atlikti savo pareigas. Tikslų iškėlimas kariui padeda lengviau įsilieti į bataliono gyvenimą bei kultūrinę aplinką. Svarbu suvokti, kad kiekvieno mūsų indėlis (t.y. mūsų atliekamos pareigos) padeda pasiekti bataliono uždavinius, kas stiprina bendrą valstybės saugumą. Manau, kad pati karinė tarnyba turi „vežti“ žmogų ir tai turėtų tapti ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet labiau gyvenimo būdu.

– Šiandieną pasitikėjimas Lietuvos kariuomene kaip niekada aukštas, nors ir atsiranda abejojančių kariuomenės kariniu pasirengimu. Kaip reaguojate į tokias žmonių mintis?
              Vienareikšmiškai – tai neteisingas supratimas. Žinant Lietuvos kariuomenės lygį, aš tuo netikiu ir manau, kad tokių minčių net negali būti. Kodėl mes, kariai, tada turėtume dirbti? Kam tada mes čia esame? Gynyba yra ne vien kario, bet ir kiekvieno piliečio pareiga, todėl aš nuoširdžiai tikiu, kad kariuomenėje bus tokių žmonių, kurie neleis pasikartoti 1940 m. įvykiams, kada be šūvio įsileidome priešiškos valstybės pajėgas.

– Koks buvo sunkiausias iššūkis tarnybos eigoje?

          Nežinau. Pačioj pradžioj buvo niuansų, kai pradėjau tarnybą kaip privalomosios karo tarnybos karys tuomet, kai tik kariuomenė kūrėsi ir stojosi ant kojų. Pradinis kario kelio etapas buvo, švelniai sakant, sunkus. Apskritai, kiekvienas kario karjeros etapas duoda iššūkių, su kuo reikia susitvarkyti. Per visą tarnybos laiką išsiugdžiau tam tikrus gebėjimus. Išsiugdžiau suvokimą, kad tai ką darau yra mano darbas, pareiga ir tą darbą stengiuosi atlikti kiek įmanoma geriau ir kitokio suvokimo neturiu. Visada stengiuosi dirbti sąžiningai. Kalbant apie sunkius tarnybos etapus, konkretesnio periodo neišskirčiau, išskyrus kario kelio pradžią, kai apsirengiau kario uniformą ir įšokau į kitą erdvę, kur vyrauja griežtai reglamentuota tvarka, prie ko nebuvau pratęs. Bet viskas yra įveikiama ir pasiekiama su kantrybe, noru ir užsispyrimu.

– Jūs dalyvavote tarptautinėje misijoje. Kokios patirties ten įgijote?

Esu buvęs Afganistane Provincijos atkūrimo pajėgų (PAG-7, PAG-15 ) misijose. Didžiausia patirtis yra ta, kad susipažįsti su kita aplinka, su naujais žmonėmis, kitokia kultūra ir tas duoda tau įvairių postūmių, vertinimų, bei patirties, ką gali pritaikyti kitose veiklose. Tokia patirtis duoda pažinimą, suvokimą, kitokį, platesnį vaizdą apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje ir bendradarbiavimą su sąjungininkais.

– Kaip manot, ko išmokot kariuomenėje, ko nebūtumėt išmokęs civiliniam gyvenime? Kaip asmeniškai patobulėjot? Ar įgavot kažkokių ypatingų įgūdžių?

Mano vertinimu, žmogus ir be uniformos vis tiek išsiskiria iš pilkos minios. Tarnyba asmenybėje tarsi palieka antspaudą. Mūsų organizacija nustato ribas, kuriuose mes vykdom savo veiklą. Manau, kad tas formuoja tam tikrus mentaliteto aspektus. Įprantame prie šių taisyklių – tai drausmina tave, ugdo tave kaip asmenybę su tam tikromis charakterio savybėmis, kurios tau padeda ir civiliniam gyvenime. Kaip ir kariuomenėje įprantama nuolat atlikti situacijos vertinimą, įvertinti galimybes bei rizikas ir atitinkami priimti sprendimus. Studijų LKA metu teko analizuoti situacijos, kai žmonės, išėję iš kariuomenės, tampa geri organizatoriai, vadovai, vadybininkai. Tarnyba kariuomenėje duoda tų reikalingų savybių, kurias gali pritaikyti civilinėje erdvėje. Civiliniam gyvenime neišsiugdysi to, ką gali užsiugdyti čia, kariuomenėje.

– Kokie yra Jūsų hobiai, ką mėgstate veikti laisvalaikiu? 
Sportas, karinė literatūra – įvairūs istoriniai konfliktai, jų analizė, ginkluotė.

– Tarnaujate ilgą laiką, matėte daugybę kariuomenės pokyčių, jos modernizaciją, požiūrio į karį pokyčius. Kaip smarkiai pasikeitė kariuomenė?

 Labai didelis pokytis. Lyginant 1996 m. kai pradėjau tarnybą ir laiką, kuriame dabar esame mes – neišmatuojamai didelis technologinis šuolis, mūsų karinės galios didėjimas, pačios kariuomenės augimas, pradedant nuo bazinių dalykų, kario aprangos ir baigiant technologiškai pažangių pėstininkų kovos mašinų „Vilkas“ įsigijimu. Nūdienoje į kariuomenę ateina jauni žmonės: jie šiek tiek kitaip suvokia daugelį dalykų, atsiranda problemų su jų motyvacija. Ateina tarnauti ir po pusės metų nori išeiti, nes čia (kariuomenėje) savęs nesurado. Man būnant kariu, nekildavo klausimų, kodėl aš turiu vykdyti vienokį ar kitokį įsakymą. Dabar šiek tiek kitaip – pas karius atsiranda pasvarstymų, pamąstymų, dėl veiklų reikalingumo ar nereikalingumo. Bet viskas yra išsprendžiama, reikia kalbėtis.

Lietuvos kariuomenės informacija.