Tapytojas su medžiotojo instinktu

„Vaikystėje nuo gegnės palėpėje esu skaudžiai griuvęs, dar randą turiu“, – prisimena tapytojas Antanas Šeronas, Šiaulių dailės galerijoje atidaręs parodą „Rakandai“, kurioje – tapyti seni daiktai iš minėtosios palėpės tėvų namuose. Šiaulietis šiuolaikiškumo persunktame pasaulyje pasirinko klasikinę tapybą ir natūralumu pelnė pripažinimą. Dailininkas šiemet gavo Lietuvos kultūros tarybos individualią stipendiją, o Šiaulių miesto savivaldybės jaunojo menininko stipendiją – jau antrąkart.

Paroda džiugina šiauliečių akis

„Smagu įgyvendinti tai, kas buvo suplanuota, – apie personalinę parodą Šiaulių dailės galerijoje po ketverių metų pertraukos prabyla pašnekovas. – Man labai smagu kurti ir parodyti tai, kas man pačiam yra miela ir nefalšyva.“

Teptuką į rankas Antanas paima dažniausiai vakarais – laisvu nuo kelininko darbo „Lietuvos geležinkeliuose“ metu – ir ima kurti. Įkvėpimo laukti jam netenka – pasak dailininko, tai tik tuščias žodis. „Ši sritis primena medžioklę, reikia turėti medžiotojo instinktą: vieną kartą nueini ir „grobį“ pamatai, antrą, trečią ir t. t. Nes kūryba yra ieškojimas. Vieną dieną gali kurti vienaip, kitą – kitaip“, – tikina Antanas.

Jauno menininko medžioklės teritorija tapo tėvų palėpė. „Anksčiau aš tų dalykų tiesiog nematydavau joje, gal tiesiog dabar atsirado poreikis šiame mano gyvenimo etape pamatyti būtent tuos rakandus, aukšto detales. Nežinau, kodėl taip yra, kad tam tikrus dalykus pamatai būtent tuo metu, o ne kažkada kitu laiku. Arba iki to reikia subręsti“, – samprotauja jis.

Vienas po kito gimę paveikslai virto „Aukšto kronikų“ ciklu. Naujausioje personalinėje parodoje vaizduojami seni, dūlėjantys rakandai, jų likučiai. Jie, anot Antano, labai išraiškingi, kiekvienas turi individualią, nepakartojamą savo istoriją.

„Kai kas, išvydę mano darbus, sako manę, kad juos nutapė vyresnio amžiaus žmogus“, – juokiasi Antanas. Jo paveiksluose – daiktų istorijos, menančios mūsų šaknis, lietuviškumą, sąsajas su kaimu. Apskritai kaimo tema šio tapytojo kūryboje yra dominuojanti. Iš Radviliškio rajono kilęs vyras užaugo kaimo aplinkoje, todėl jo motyvai tarsi savaime rado vietą menininko kūryboje.

Kodėl jaunas žmogus kurdamas pasineria į praeitimi dvelkiančius motyvus? „Visi mes esame nuo žagrės, – juokiasi jis. – Man ši tema išsivystė kažkaip natūraliai, savaime. Bet iš tiesų mums labai trūksta lietuviškumo.“

„Mano kelias sunkesnis“

Klasikinė tapyba šiais laikais nustumta į šalį modernių menininkų kūrinių, tačiau Antanas kryptingai laikosi savo vizijos: „Šiuolaikinis menas mane kartais labai siutina. Nėra ten natūralumo, norisi atsvaros. Gal dėl to ir mano parodos Vilniuje buvo labai sėkmingai įvertintos. Vilnius paskendęs konceptualizme, o čia atsiranda kažkas tapybiško. Paradoksas.“

Eksperimentuoti, kuriant šiuolaikiškus darbus, tapytojas galėtų, bet tai prilygtų savotiškai kovai su savimi. „Nemėgstu tapybos be spalvų. Mėgstu tonus, pustonius, atspalvius, derinti spalvas, o minimalizmas mane siutina“, – sako dailininkas.

Pats savo meno vertinti nemėgsta, bet įdirbį įvertina kiti: 2014 ir 2019 m. gauta Šiaulių miesto savivaldybės jaunojo menininko stipendija, o šiemet jis džiaugiasi buvęs įvertintas ir Lietuvos kultūros tarybos. Šiauliečio darbai jau puošė net tris Vilniaus parodų erdves, o pernai Antanas netikėtai sulaukė pasiūlymo prisidėti prie „Šimtmečio kolekcijos“ ir eksponuoti savo darbus Kaliningrade.

„Net nesitikėjau, kad taip išeis“, – prisipažįsta. Netrukus dar kelis darbus bus galima apžiūrėti Vilniaus vaikų jaunimo galerijoje.

Tiesa, menininkas atskleidžia, kad kartais paprastų žiūrovų akys išvysta labai netikėtų dalykų jo kūriniuose. „Pavyzdžiui, viename mano darbe kažkas pamatė pusę tigro galvos. O aš galvoju: net ir nenorėdamas nutapiau pusę tigro galvos. Būna ir taip, pasitaiko“, – mena pašnekovas ir priduria, kad kritikos nebijo, tik reikia ją mokėti atsirinkti.

Jo kūrybinėje biografijoje puikuojasi daugiau nei 40 grupinių ir 11 personalinių parodų. Užsienis kol kas nevilioja: „Pirmiausia viskas remiasi į finansines galimybes, o gal dar reikia ir pribręsti.“

Iš menininko namuose esančių kūrinių, anot jo, išeitų dar tokia pat kolekcija, kokia pristatyta Šiaulių dailės galerijoje. Bet įvykių Antanas neskubina – nori, kad „viskas skambėtų lyg Bethoveno simfonija“. Be abejo, kūrybos procese neapsieita be nepavykusių bandymų – pašnekovas neslepia, kad būta ir daug užtapytų darbų, tačiau visais atvejais nereikia kažko laukti – svarbiausia imti ir pradėti kurti: „Vis tiek kažkas išsikristalizuos.“ Neretai, išvydęs ką nors, kas gražiai nugultų ant drobės, Antanas nusifotografuoja telefonu ir mėgina perteikti paveiksle.

Nepasiduoda „Vilniaus autoritetams“

Iš Prasčiūnų kaimo kilęs tapytojas studijavo Panevėžyje ir Šiauliuose, tačiau gyvenamąja vieta pasirinko Šiaulius. Beje, jo gimtoji vieta yra vos keturi kilometrai nuo Sidabravo – vietos, kur kunigauti buvo atsiųstas Juozas Tumas-Vaižgantas.

„Man Šiauliai paprasčiausiai prilipo“, – sako jis. Ir visgi Antanas atskleidžia sulaukiantis raginimų kraustytis kitur. „Man iš dailininkų tarpo yra pasakiusiųjų: „Ką tu čia veiki? Dink tu iš tų Šiaulių greičiau.“ Nesiginčiju, galbūt kitur būtų daugiau galimybių, bet kol kas keltis į kitą miestą neplanuoju. Nežinia, kaip likimas susiklostys vėliau“, – pasakoja menininkas.

Beje, Antanas ypač džiaugiasi, kad Šiaulių dailės galerija yra išlaikiusi ilgametę tradiciją rengti kasmetinę Šiaulių dailininkų parodą. „Šiauliai vieninteliai ir turi šią parodą, kuri nė vienais metais nebuvo nutraukta. Vilnius tokios parodos net neturi. Būna įdomu pamatyti, kas ką nuveikė per metus“, – sako Lietuvos dailininkų sąjungai priklausantis menininkas.

Tapytoją džiugina ir jaunųjų gatvės menininkų grafičiai ant miesto pastatų, kurie jiems įkvepia gyvybės. „Kai atvyksta kas nors iš kitur, galima parodyti – štai ką mes turime. Vis ne apleistas, ne tuščias pastatas be gyvybės“, – sako Antanas.

Yra ir kita medalio pusė, kalbant apie Vilniaus ir kitų miestų menininkus. Tarsi bijoma neprilygti sostinės meno atstovams. Antano pasakojimu, nepaisant Šiaulių dailininkų įdirbio, kai kurie pernelyg save nuvertina, taip nusileisdami „Vilniaus autoritetams“. „Bet reikia bandyti, domėtis. Aš irgi Lietuvos kultūros tarybos stipendiją gavau iš antro karto, nors tikrai nesitikėjau, kad pavyks ją gauti“, – atvirauja menininkas. Beje, jis vienintelis šiaulietis, šiemet sulaukęs tokio įvertinimo.