Tapytojai Gintarei Maskaliūnienei menas – tai dar kartą išjaustos emocijos

Iš Išlaužo kilusi Gintarė Maskaliūnienė (Marčiulynaitė) pirmą kartą teptuką į rankas paėmė, tikriausiai kaip ir dauguma vaikų, dar ankstyvoje vaikystėje. Jau tuomet jaunesnioji Marčiulynų atžala mėgdavo stebėti tapantį vyresnėlį brolį. Ją taip žavėjo teptuko slydimas ir atsakingas brolio požiūris į tai, ką daro, jog dar būdama maža, Gintarė visiems sakė, jog užaugus ji bus dailininkė.

Tačiau, kiek daug mažos mergaitės svajonėse ir žodžiuose buvo tiesos, ir šeima, ir ji pati suprato tik gerokai vėliau, kai Gintarė, baigusi mokyklą, pasirinko tapybos studijas Vilniaus dailės akdemijoje. Apie tai, kaip gimsta menininkai ir ar iš tiesų dailininkai gyvena neišblėstančioje romantikoje, kalbamės su pačia Gintare.

– Gintare, sakykite, tapybą pasirinkote pati ar ji į Jūsų gyvenimą atėjo savaime?
– Pirmas teptukas tikriausiai, kaip ir pas visus vaikus, rankose atsiranda savaime, nuo mažų dienų ir vėliau po truputį kas nors iš to rutuliojasi. Visgi labiausiai mane įkvėpė vyresnysis brolis. Jis tapydavo, piešdavo ir aptarinėdavo kitų menininkų darbus, o man patiko jo naudojamų aliejinių dažų kvapas, teptuko slydimas ir atsakingas požiūris į tai, ką daro. Viskas atrodė taip nuostabu. Net ir paletė atrodė toks rimtas daiktas. Tikriausiai nuo tada ir pradėjau visiems sakyti, jog užaugus būsiu dailininkė. Vėliau ir pradinių klasių mokytoja pastebėjo mano polinkį dailei, tad jos paskatinti tėvai išleido mane mokytis į Dailės mokyklą Prienuose, pas mokytoją Vladą Tranelį.
Vis išgirsdavau kalbų apie bohemiją, laisvę ir paslaptingą menininkų gyvenimą, tad stiprėjo noras būti viso to dalimi. Norėjau kurti, dalintis ir su ta bohemija diskutuoti apie vidinius mūsų pasaulius. Kiek save pamenu, noras būti dailininke lydėjo nuo mažų dienų iki tol, kol išpildžiau savo dar vaikystėje užgimusią svajonę, įstodama į Vilniaus dailės akademija.
O tapybą gyvenime pasirinkau, nes tai yra pats gryniausias menas, be jokių skaičiavimų, matavimų, brėžinių – čia mažiausiai taisyklių, daugiausia jausmo.
– Kada į tapybą pasinėrėte taip giliai, jog supratote, kad tai Jūsų gyvenimo pašaukimas?
– Būtent akademijoje susidūriau su tikruoju menu. Pirmi metai buvo sunkoki, buvau silpniausia grupėje. Net gundžiausi tapybą iškeisti į architektūrą. Tačiau, jau bebaigiant bakalauro studijas, pradėjau atrasti save, o gal ne atrasti, nes visada žinojau, kokią save noriu matyti, bet pagaliau įgavau drąsos. O magistrantūros studijos buvo savęs išgryninimas. Taigi apsilaužiau rožinius sparnus, stojausi savomis kojomis ir į viską pradėjau žvelgti giliau.
Pati savęs klausiu, ar tapyba mano pašaukimas, bet nežinau, atsakymo dar neradau. Tikriausiai taip ir nesužinosiu. Tiesiog man ji tarsi pabėgimas iš šio pasaulio į kitą būtį, todėl tikiuosi, kad ji visada bus mano gyvenime.
– Kada įvyko lemiamas lūžis, suformavęs Jūsų, kaip tapytojos, braižą?
– Manau, kad visi sutikti mokytojai man, kaip menininkei, turėjo įtakos. Iš kiekvieno pasisėmiau žinių, kurias taikau savo kūryboje. Negalėčiau išskirti vieno „didvyrio“. Tapybos braižas formavosi po truputį ir jis vis dar formuojasi. O jei klausiat, kada ir kaip, tai atsakymas paprastas – paskutiniuose bakalauro studijų kursuose, kai baigėsi visos užduotys ir turėjau mąstyti apie baigiamąjį darbą. Tada buvo užuomazga, o metai po magistro baigimo galėtų vadintis kūrybine branda. Likau prie tos pačios temos, to pačio kolorito, tapyba kinta, bet ne drastiškai.
– Neretai menininkus, o ypač dailininkus, žmonės įsivaizduoja, kaip svajingo, romantiško būdo asmenybes, o kokia esate Jūs?
– Tikriausiai reikėtų paklausti kitų žmonių. Sunku pačiai apie save kalbėti. Tikrai esu rami, kruopšti, gera. Svajinga ir romantiška tikrai buvau, dabar šie bruožai yra užslopinti. – Visgi Jūsų kūryboje neišvysime romantizmo, Jūsų darbai realistiški ir paprasti, bet nuoširdūs: kokią žinutę norite perduoti savo paveikslais žmonėms?
– Sustoti ir pažvelgti į paprastas akimirkas, į tai, kas kasdien yra šalia, bet jau tapę rutina. Noriu parodyti, kad šalia mūsų sukurto pasaulio yra ir gyvūnų pasaulis, kuris šiame amžiuje yra persipynęs su civilizacija.
– Jūsų paveiksluose dominuoja gyvūnai: kaip pasirinkote šią tematiką?
– Labai myliu gyvūnus! Mano šunytė buvo mano geriausias draugas, ramstis, džiugintojas, svajonių nešėjas ir pan., todėl apie jos tyrumą, atsidavimą norėjau papasakoti meno kalba. Specialiai šios temos nesirinkau, tiesiog mane pačią labiausiai žavi gyvūnų pasaulis, keturkojai draugai ir mums, ir paveikslams atneša daug gyvybingumo.
– Tikriausiai pats banaliausias klausimas menininkui, bet visgi… kur semiatės įkvėpimo?
– Gyvūnų apsuptyje ir ten, kur yra betvarkės, nes per daug švari aplinka nepalieka už ko užsikabinti mintims (šypsosi pašnekovė, – aut. p.), taip pat tėviškėje, Išlauže, arba gamtoje, kur mažai dirgiklių. Įkvėpimas pats ateina, pasivaidena tarsi vaiduoklis tada, kai mažiausiai tikiesi – ieškomas niekada nepasirodo.
– Menininkų darbą visuomenė neretai įsivaizduoja kiek primityviai. Papasakokite, kokia yra Jūsų darbo diena.
– Už kitus atsakyti negaliu. Bet pačios dienos turbūt niekuo neypatingos, mažai čia ką galiu ir pasakyti. Kaip ir minėjau, idėjos gimsta pačios ir tam laiko nepasirinksi. Kai iš regimo vaizdo imi galvoje matyti paveikslą, tada čiumpi fotoaparatą ir skubi užfiksuoti. Jei tai tikrai geras vaizdinys, tai jis iš galvos ir neiškrenta, taip ir nešiojiesi viduje, kartais net labai ilgai. Kol idėja prisirpsta ir vieną dieną supranti, kad nori tai nutapyti. Tada atsiverčiu tą nuotrauką, paanalizuoju, paeskizuoju, pasirenku drobės dydį, vėliau einu pati aptraukti drobę, ją nugruntuoju – tai trunka apie dvi dienas. Nors darbo ten mažai, bet reikia laukti, kol išdžius grunto sluoksnis, kad užtepčiau kitą. Tada piešiu pieštuku. Man patinka tas vaikiškas principas: nupiešti ir tada nuspalvinti, o tai gali užtrukti ir 5 dienas, priklausomai nuo sudėtingumo ir formato dydžio. Ir tik tada tapau, nutrinu, pertapau, beveik visada susinervinu, kad kas nors neišeina, susikaupiu, vėl grįžtu. Taigi procesas gali trukti ir pora savaičių, ir mėnesį. Gali ir dvi dienas, jei tai maža drobelė.
Visgi tai nėra tas darbas, kurį dirbi kasdien, nuo 8 val ryto iki 17 val. vakaro. Kartais reikia daryti pertraukas vien tam, kad išdžiūtų dažai arba kad apsidirbčiau buitinius darbus. Negaliu atsipalaiduoti, jei žinau, kad kažką reikia padaryti ar kur nors nuvažiuoti. Atsiduoti tapybai galiu tik tada, kai visi darbai nudirbti ir tik šaltuoju sezonu, kada ir pati gamta ilsisi. Darbinis kuras yra kava ir muzika, o dienoje tai užima laiko nuo 4 iki 8 valandų.
– Galbūt esate skaičiavusi, keliose ar keliolikoje parodų jau teko dalyvauti?
– Reikia skaičiuoti, ne visas ir beprisimenu. Svarbesnių personalinių apie 10, kolektyvinių – 16, kelios užsienyje. Manau, kad tai tikrai nėra daug, bet ne visur ir dalyvauju, esu kiek uždaresnė.
– Minėjote, jog kūrybiniam procesui negalite susikaupti, jei turite ką nors padaryti ar kur nors nuvažiuoti: ar karantinas pakeitė menininkų kasdienybę? Galbūt kaip tik atsirado daugiau laiko?
– Kalbant apskritai apie menininkus, manau, nelabai kas pasikeitė. Nors tarp pažįstamų yra meno mylėtojų, kurie džiaugiasi turėdami daugiau laiko. Minusų, žinoma, yra, jie tokie daugiau materialiniai: negali organizuoti parodų, negali nuvažiuoti į kitų parodas, susitikti, padiskutuoti. Atkrito daug konkursų. Pačiai dingo galimybė rasti dirbtuves. Kai sėdi užsidaręs, mažiau ir tų idėjų yra. Bet šis laikotarpis vis tiek yra labai įdomi gyvenimo praktika.
– Kaip jūs apibūdintumėte, kas yra menas?
– Menas – tai minčių ir jausmų išraiška, dar kartą išjaustos emocijos, panirimas į jas, permąstymas ir poilsis, tuo pačiu tai yra buvimas kitame, nematerialiame lygmenyje.
Daugiau Gintarės darbų galima pamatyti Facebook „GinMar Art“ puslapyje.
Rimantė Jančauskaitė